„Noriu, kad tu suvoktum, jog esi nereikalingas šioje visuomenėje, mes už tavo išlaikymą dar mokesčius turėsime mokėti, – antrą kartą dėl nužudymo teisiamam D. Zubauskui Vilniaus apygardos teisme rėžė Lietuvos kariuomenės choro „Aidas“ narys Gintautas Andrišėnas.
Jam pažintis su D. Zubausku yra itin skaudi – praėjusių metų gegužę D. Zubauskas, įtariama, nužudė jo 51 metų brolį Virginijų Dikčių, o šio bičiulį Andrejų Nikoforovą sužalojo.
D.Zubauskas, kuris nuo mažens nebuvo reikalingas nei jo motinai, nei tėvui, savo vaikystę praleido internatuose – dar 2008 m. Vilniaus apygardos teismo priimtame nuosprendyje yra rašoma, kad tuomet vos 17 metų sulaukęs jaunuolis gyveno Čiobiškio specialiuose internatiniuose vaikų globos namuose. Tada jis taip pat buvo teisiamas dėl nužudymo, bet prieš tai jau buvo nuteistas ir dėl vagystės.
„Neturiu nei tėvo, nei motinos, esu visai vienas“, – trečiadienį Vilniaus apygardos teisme pareiškė ginkluotų konvojaus pareigūnų surakintomis rankomis iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atvežtas D. Zubauskas, kurį bendraamžiai dar Čiobiškyje dėl aukšto ūgio ir ūmaus būdo buvo praminę Gyvate.
Išėjęs į laisvę neišmoko gyventi – negėrė tik dvi savaites
Nuo paauglystės valstybei patikėtas D. Zubauskas taip ir neišmoko gyventi – teisėjai pradėjo nagrinėti baudžiamąją bylą, kurioje jaunas vyras kaltinamas tyčiniu nužudymu iš savanaudiškų paskatų ir plėšimu.
Šiuos nusikaltimus D. Zubauskas įvykdė praėjus vos pusantro mėnesio po paleidimo iš Pravieniškių pataisos namų.
„Dėl visko kaltas alkoholis“, – sakė jis, pažymėjęs, kad išėjęs į laisvę pirmas dvi savaites nevartojo alkoholio, tačiau kitomis dienomis gėrė be perstojo. Jis laikinai glaudėsi nakvynės namuose, kur gyvena atitinkama publika.
Ikiteisminį tyrimą atlikę prokurorai nustatė, kad praėjusių metų gegužės 26-osios vakarą D. Zubauskas susipažino su Lentvario g. statybininkų namelyje laikinai apsigyvenusiu V. Dikčiumi bei pas jį dažnai pasisvečiuoti atvykstančiu A. Nikoforovu. Šie tądien į supirktuvę buvo pridavę spalvoto metalo, todėl gavę 68 litus nutarė „pataisyti sveikatą“.
Pas vieną bičiulį gerdami stiprųjį alų ir spirituotą vyną vyrai susipažino su D. Zubausku – šis prie jų prisijungė, kai vyrai nutarė linksmybes pratęsti.
„Virginijus nuėjo į namelį ir paėmė pinigų, nupirko alaus, išgėrėme, po to vėl pas jį nuėjome į namelį“, – teisme pasakojo D. Zubauskas.
Kadangi šeimininkas ir jo draugas jau, liaudiškai sakant, buvo trūkę, o D. Zubauskas dar norėjo išgerti, tarp vyrų kilo konfliktas.
„Virginijus užmigo, todėl jį pažadinau, bet jis nesikėlė, sakė, kad dingčiau iš jo namų, o tai mane labai įžeidė, – teisėjams kuo ramiausiai pasakojo D. Zubauskas. – Tada jam trenkiau. Tai pamatęs Andrejus bandė jį ginti – ėmiau juos mušti abu.“
Sudavė ne mažiau kaip 50 smūgių, bandė išdurti akį
Nustatyta, kad D. Zubauskas pirmiausia A. Nikoforovui per galvą smogė DVD grotuvu, todėl šis nuo smūgio apspango, o paskui mušė V. Dikčių. Šiam suduota ne mažiau kaip 50 smūgių, galop vyras buvo pasmaugtas. Taip pat papildomai kliuvo ir atsigavusiam A. Nikoforovui – vyrui suduota ne mažiau 10 smūgių, be to, „svečias“ jam bandė rašikliu išdurti akį, bet nukentėjusysis spėjo galvą patraukti, todėl buvo sužalotas veidas.
Po egzekucijos D. Zubauskas iš V. Dikčiaus kelnių kišenės pagrobė 130 Lt. Už juos nusipirko alkoholio ir cigarečių, o kruvinus drabužius, slėpdamas įkalčius, paslėpė prie Valakampių.
Pasakodamas apie įvykius, dėl kurių jis atsidūrė už grotų, D. Zubauskas neslėpė, kad nukentėjusieji jo prašė nemušti, bet šis į tokius prašymus nereagavo. „Virginijus sakė, kad neturi pinigų, bet galvojau, jog jis meluoja“, – dėstė jis.
D. Zubauskas tikino, kad buvo labai girtas, todėl ne viską atsimena. „Mušiau apie 10-15 minučių, kai išėjau iš namelio, jie dar abu gyvi buvo, Virginijus dar kažką murmėjo, – sakė teisme jis. – Nenorėjau jo užmušti, tiesiog taip gavosi.“
Prabilo apie Linčo teismą, bet tegul Dievas baudžia
Toks vyro pasakojimas pribloškė baudžiamojoje byloje nukentėjusiuoju pripažintą V. Dikčiaus brolį.
„Kaip tu išdrįsai miegančius žmones mušti? – emocingai teisme į kaltinamąjį kreipėsi G. Andrišėnas. – Dievas tegul tave baudžia, mano sūnus yra tavo metų, o Virgis buvo iš to paties kaimo, kaip ir tu, žiūriu į tave ir suprantu, koks tu esi silpnas. Brolis pakvietė tave į svečius, o tu dėl 100 Lt jį užmušei. Man ne vienas žmogus sakė, kad tau reikia surengti Linčo teismą, noriu, kad suvoktum, jog tu nereikalingas šioje visuomenėje.“
Nukentėjusysis teisme pasakojo, kad jo brolis dirbo įvairius statybinius darbus, buvo geros širdies žmogus, todėl labai visais pasitikėdavo. „Jis tikrai negerdavo, kaip gali atrodyti – būdavo tris mėnesius dirba ir dirba“, – sakė jis.
G. Andrišėnas neslėpė, kad buvo priblokštas, kai pamatė nužudytą brolį ir sužalotą A. Nikiforovą. „Aš jo nepažinau, veidas buvo taip sudaužytas, jog atrodė kaip balionas, o brolis dar ir pasmaugtas, tai dviguba žmogžudystė – mes už Lietuvą kovojome, į visokius Afganistanus važiuojame, o čia taip nepateisinamai pasielgti“, – sakė jis.
Šiuos G. Andrišėno žodžius D. Zubauskas išklausė ramiai, visą laiką jam žiūrėdamas į akis. Be jokių emocijų.
Namelį sunaikino – nenori blogų prisiminimų
Nukentėjusysis neabejoja, kad D. Zubauskas į jo brolio namelį atėjo tik dėl to, jog jautė, kad gali gauti pinigų.
„Manau, kad brolis pasigyrė, jog turi pinigų, o šis žmogus, nors jo žmogumi negaliu pavadinti, nusprendė juos pasiimti“, – sakė G. Andrišėnas.
Jis prisipažino, kad po šios tragedijos nutarė statybininkų namelį nugriauti. „Sunaikinome, kad neprimintų to, kas ten buvo“, – tvirtino jis.
Tuo metu A. Nikiforovas teisme prisipažino, kad savo draugą nužudytą rado tik atsikėlęs ryte. „Iš pradžių maniau, kad jis miega, bet paskui jį pajudinau ir supratau, jog yra nebegyvas“, – sakė jis.
Tuo metu D. Zubauskas buvo sulaikytas tik praėjus maždaug mėnesiui po nužudymo.
Sugėrovą įmetė į šiukšlių šachtą
Už nužudymą D. Zubauskui gresia įkalinimas nuo 8 iki 20 metų arba įkalinimas iki gyvos galvos. Kokią bausmę jam pasiūlys baudžiamojoje byloje palaikantis prokuroras Rolandas Imbrasas, paaiškės jau kitame teismo posėdyje, kuris suplanuotas po dviejų savaičių.
D. Zubauskas jau kartą buvo teistas dėl nužudymo – 2007-ųjų rugsėjį jis savo sugėrovui sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių į įvairias vietas, o paskui jį įmetė į daugiabučio trečiame aukšte esančią šiukšlių šachtą.
Tada nagrinėdami baudžiamąją bylą teisėjai apklausė ir D. Zubausko motiną – Vilniuje gyvenanti Ingrida Pavlovskienė sakė, kad su Deividu gyveno tik iki tol, kol jam suėjo 15 metų.
„Vėliau sūnų atidaviau į Čiobiškio specialiuosius vaikų internatinius globos namus – jis buvo labai problematiškas, buvo sunkųjį auklėti, nes šis visada buvo linkęs į nusikalstamumą ir į asocialų elgesį: Deividas nuolat bėgdavo iš namų, vogdavo įvairius vertingus daiktus, – kalbėjo vaikino motina. – Su Deivido tėvu išsiskyriau 1996 m., kai Deividui buvo šešeri metukai. Nuo to laiko Deividas su savo tėvu praktiškai nebendravo tik kartais susiskambindavo telefonu. Savo sūnų paskutinį kartą mačiau 2007 m. kovo ar tai balandžio mėn., o juo domėjausi 2007 m. rugpjūčio mėn., kai skambinau į Čiobiškio internatinius vaikų globos namus. Ten sužinojau, kad Deividas iš globos namų pabėgo. Nuo to laiko apie savo vaiką nieko nežinau.“