Labai dažnai lankausi „Isingtono“ paplūdimyje, tai ir tą šeštadienį, birželio 17 d., dėl puikaus oro nusprendžiau ten praleisti dieną.
Atvykau su dukra apie 13 val. Smėlis buvo labai karštas, todėl nusprendėme bėgti arčiau vandens, kur jis buvo šlapias. Prabėgome pro Ingos ir Rolando palapinę (tuo metu nepažinojom jų).
Mano dukra parodė pirštu į Rolandą, jis vilkėjo nardymo kostiumą ir brido į jūrą. Aš paaiškinau dukrai, kad tai naras ir jis žiūrės į žuvytes po vandeniu.
Paėję kelis žingsnius nusprendėme pasidėti nešulius. Paėjome nuo vandens, pasidėjom daiktus ir nubėgom atgal prie vandens. Rolandas praplaukė pro mus ir šūktelėjo kažką. Mano dukra suriko: „Jis sako padėkit!“. Tuo metu šalia Rolando ir Ingos palapinės sulojo jų šuo.
Šalia žvejoję vyrai sunerimo, ir nubėgo į tą pusę kur plaukė Rolandas. Keturi vyrai šoko į vandenį ir plaukė jo link, tačiau Rolandas dingo akimirksniu.
Vyras (iš akcento spėju, kad airis) sušuko: „Kvieskite greitąją!“.
Kadangi prie pat vandens nėra telefono ryšio, jis nubėgo karavanų parko link ir paprašė poilsiautojų iškviesti pagalbą. Atsisukęs mačiau žmones, skambinančius mobiliais telefonais, bet tuo pačiu metu dairiausi ir į vandenį.
Kartas nuo karto pasirodydavo juoda dėmė ir visi šaukėm: „Jis yra čia!“. Bet kiti šaukė: „Ten ruonis!“.
Laukėm pagalbos. Aš vieno žvejo paklausiau ar kas nors informavo jo žmoną. Žvejai nubėgo prie Ingos palapinės. Kai parėjo, aš paklausiau: „Ką ji sakė?“. Žvejys atsakė, kad ji nekalba angliškai.
Aš su dukra iš kart nubėgom pas ją. Paklausiau kokia kalba ji kalba. Moteris atsakė kalbanti lenkų, rusų ir lietuvių kalbomis. Tada aš paklausiau ar ji žino, kur jos vyras. Ar supranta, kas vyksta. Inga atsake, kad jis nuėjo pašaudyti žuvų su „specialiu šautuvu“. Aš paklausiau ar jis turi deguonies balioną? Inga pasakė, kad ne.
Tada supratau, kad kažkas tikrai ne taip. Informavau žvejus, kad jis neturi deguonies baliono ir visi kantriai laukėm pagalbos. Dairėmės į vandenį, tikėdamiesi pamatyti Rolandą.
Išgirdau sirenas, atvyko paramedikai, bet pakrantės apsaugos laivų dar nesimatė.
Atvyko policija, pakrantės sausumos apsauga ir pasirodė valtys. Viena atplaukė iš Viternsio, o kita plaukė iš priešingos pusės. Panika didėjo ir aplink girdėjosi tik žodžiai: „Jo nebėra“. Inga manęs klausė ar dar yra šansų.
Buvo jūros atoslūgis ir toje vietoje, kur paskutinį kartą matėm Rolandą, pastebėjom, kad lūžta banga. Pradėjom mojuoti artimiausiai valčiai, kad pažiūrėtų, kas ten vyksta. Jie priplaukė, bet ten buvo didžiulė betono nuolauža (jų ten daug, nes vyksta smarki kranto erozija).
Išgirdome pakrantės apsaugos oro pajėgas, kurios praskrido pro įvykio vietą naftos gręžinių platformos link, bet grižo atgal. Suko plačius ratus, tačiau niekas mūsų neinformavo, kas vyksta. Aš išgirdau kaip per raciją iškvietė pastiprinimą.
Paaiškinau Ingai, kas vyksta. Po keliu minučių jūroje pasirodė pastiprinimas. Apsupo įvykio vietą ir ieškojo.
Staiga pamatėme, kad sraigtasparnis leidžiasi ant smėlio, o valtis dideliu greičiu plaukia kranto link.
Pakrantės apsauga ir paramedikai laukė vietoje. Prie kūno, iškelto iš valties, susirinko pagalbos būrys. Inga nubėgo ten. Ją bandė sulaikyti, tačiau nepavyko.
Mačiau kaip Inga suklupo.
Paramedikai ir pakrantės apsaugos darbuotojai bėgdami nunešė kūną neštuvuose į sraigtasparnį ir išskrido.
Mus informavo, kad jį išskraidino į „Hull Royal“ ligoninę, tačiau jokios kitos informacijos nesuteikė.
Taip susipažinau su Inga, tačiau Rolandui taip ir neištariau „Labas“.
Vyro netekusi Inga DELFI sakė, kad ji nesitikėjo tokio žmonių gerumo, kokio sulaukė. Visiškai nepažįstami žmonės rūpinosi, kad ji su vaikais nebūtų palikta likimo valiai ir nebadautų.
„Man dar sunku kalbėti apie nelaimę ir esu labai dėkinga žmonėms, kurie stengiasi padėti, kaip įmanoma, nors aš nieko neprašiau. Tačiau jei ne svetimų žmonių gerumas, aš neturėčiau net duonos. Vieni parėmė maistu, kiti padėjo palaidoti vyrą, treti pasirūpino, kad galėčiau grįžti į Lietuvą ir viskas Deniso ir jo bičiulio pastangų dėka, – kalbėjo ašaras vos tramdanti moteris. – Nė nežinau, kaip padėkoti jiems, kad bandė gelbėti mano vyrą ir padėjo kiekviename žingsnyje, nors susipažinome tik per skaudžią nelaimę“.
Moteris sakė, kad žmonių gerumas ją nepaprastai sujaudino, nes svetimoje šalyje dirbo tik vyras, o ji augino vaikus. Staiga nelaimė atėmė viską, ką jie kūrė, ji liko be nieko, suprato, kad nebeturi galimybių likti svetimoje šalyje, nors Denisas jai žadėjo pagalbą, jei tik ji norės toliau čia gyventi. Moteris neturėjo pinigų net bilietui į tėvynę, o mažametis vaikas neturėjo nė paso. Viskas kainuoja.
„Tai nepaprastai jautru, tokia pagalba. Mylėkite vieni kitus ir rūpinkitės. Toks gerumas ir rūpestis, kokio sulaukiau, yra nepaprasta dovana“, – sakė Inga.
Papildoma informacija: norintiems kartu su Denisu padėti ir paremti Ingos šeimą kreipkitės į DELFI redakciją. Kontaktai: erika.venckute@delfi.lt