Vilniaus miesto apylinkės teismas penktadienį paskelbė, kad vairuotojo pažymėjimo net neturėjusį A. Maksimovą pripažįsta kaltu ne tik dėl avarijos, bet ir pagalbos per eismo įvykį sunkiai sužalotam bičiuliui nesuteikimo – jo draugas Artūras Lodzas mirė.
Teisėjas Valdas Bugelevičius nutarė, kad A. Maksimovas avariją padarė būdamas neblaivus, nors jis tyrimo metu ir pateikė medikų pažymas, jog jo kraujyje alkoholio nerasta – po avarijos vairuotojas pasišalinor ir buvo surastas tik po kelių dienų (visą tą laiką jis slėpėsi viešbutyje). Be to, kad jis vairavo neblaivus, patvirtino jo draugai.
Teisėjo teigimu, saugaus greičio nesilaikęs ir po eismo įvykio sunkiai sužeistą draugą numirti palikęs A. Maksimovas norėjo ne jam padėti, o kuo greičiau pasprukti – liudytojai paneigė vairuotojo žodžius, kad po avarijos jis bandė gelbėti bičiulį darydamas jam dirbtinį kvėpavimą. Sunkiai sužeistą bičiulį, pasak teismo, bandė gaivinti kitas draugas.
„Jums buvo svarbiau kuo greičiau pasišalinti iš įvykio vietos, draugų prašėte neskambinti greitajai pagalbai, o kai sužinojote, kad jie skambina, su drauge pasišalinote – nesuteikėte pagalbos, nors turėjote realią galimybę tai padaryti“, – aiškindamas apkaltinamojo nuosprendžio motyvus nuteistajam sakė teisėjas.
Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas taip pat atmetė A. Maksimovo iškeltą versiją, kad dėl avarijos yra kaltas pats žuvusysis – kaltinamasis aiškino, esą važiuojant automobiliu keleivio vietoje sėdėjęs bičiulis paspaudė vairuotojo koją, o šis – automatiškai greičio pedalą.
„Tai paneigta atliktu eksperimentu“, – pabrėžė teisėjas V. Bugelevičius.
Už tai, kad būdamas neblaivus avarijoje pražudė savo draugą, A. Maksimovui grėsė įkalinimas iki 10 metų, tačiau teismas tokios bausmės jam nepaskyrė – teisėjas atsižvelgė į žuvusiojo tėvų prašymą. Nors ir neteko vienturčio sūnaus, nors ir buvo priversti klausytis melagingus vairuotojo pasiteisinimus, tėvai sugebėjo A. Maksimovui atleisti – kalėjimas dar nė vieno žmogaus neišmokė gyventi.
„Sūnaus mums jau niekas nesugrąžins“, – sakė vienturtį Artūrą palaidojusi Lilija Kodz. Ji iki šiol negali susitaikyti su šia netektimi – klausydama nuosprendžio moteris tik verkė.
Atsižvelgęs į žuvusiojo tėvų prašymą A. Maksimovui neskirti griežtos bausmės bei į tai, kad jis nukentėjusiesiems jau atlygino didžiąją dalį turtinės ir neturtinės žalos, anksčiau yra neteistas, dirba ir charakterizuojamas teigiamai, teisėjas nutarė nuteistajam skirti 6 metų laisvės atėmimo bausmę.
Bausmės vykdymas atidėtas 3 metams – tai maksimalus įstatyme numatytas laikotarpis. Jeigu per šį laikotarpį A. Maksimovas padarys naują nusikaltimą, jam teks ne tik už tai atsakyti, bet ir papildomai kalėti 6 metus, kurie buvo paskirti už draugo pražudymą avarijoje. Be to, teisėjas nuteistąjį įspėjo, kad teismas gali pakeisti nuosprendį, jeigu šis darys administracinius teisės pažeidimus ar netinkamai elgsis visuomenėje ir šeimoje.
Teismas nutarė patvirtinti tarp A. Maksimovo ir avarijoje žuvusio Artūro tėvų pasirašytą susitarimą dėl žalos atlyginimo – nuteistasis įsipareigojo tėvams sumokėti po 26,7 tūkst. Lt neturtinės bei po 6,5 tūkst. Lt turtinės žalos atlyginimą. Dar po 3 450 Lt nukentėjusiesiems turės sumokėti draudimo kompanija.
Nors A. Maksimovas neturi vairuotojo pažymėjimo, teismas jam 3 metams uždraudė vairuoti – realiai per šį laikotarpį jis negalės išsilaikyti Kelių eismo taisyklių (KET) egzamino.
Išklausęs nuosprendį A. Maksimovas vos tramdė ašaras – greičiausiai vyras nesitikėjo, jog bus paliktas laisvėje.
„Gerbiamas teisėjau, viską supratau, tik noriu pasakyti – prisiekiu viskuo, net Dievu ir Artūro motina, kad gelbėjau Artūrą“, – po nuosprendžio sakė nuteistasis.
Tokie žodžiai neįtikino teisėjo: „Aš išnagrinėjau bylą, priėmiau nuosprendį, nors jame taip neparašyta, bet pasakysiu: jums tada buvo svarbiau ne draugo gyvybė, o kaip gauti kitą telefoną ir paskambinti savo tėvui, pasišalinti iš avarijos.“
Teisėjas pabrėžė, kad nuteistasis turi teisę nuosprendį skųsti, jeigu mano, kad jis yra neteisingas.
BMW nulėkė nuo kelio ir apsivertė
Bylos duomenimis, nelaimė Vilniuje, Karačiūnų gatvėje, prie Tapelių ežero, įvyko 2012-ųjų birželio 18-osios naktį, kai automobilis „BMW 530“ nulėkė nuo kelio, apvirto ir rėžėsi į pušis.
Šiuo automobiliu vyko keturi žmonės – vairuotojas, jo mergina, žuvusysis ir dar vienas vaikinas. Visi jie – draugai.
Į įvykio vietą atvykę pareigūnai rado jau žuvusį Artūrą ir dar vieną keleivį, kuris ir iškvietė pagalbą – vairuotojas A. Maksimovas su savo mergina iš nelaimės vietos pasišalino. Jų ieškojo policijos kinologas su šunimi, kuris pėdsakais nuvedė keletą kilometrų, tačiau pabėgusiųjų rasti nepavyko.
Į policijos komisariatą A. Maksimovas atvyko praėjus tik dviem paroms – jis teisinosi, kad po avarijos patyrė šoką. Tačiau sugebėjo susistabdyti pakeleivingą automobilį, nuvažiuoti pas buvusią savo merginą, o galop – apsigyventi viešbutyje.
Po avarijos atvyko pas buvusią draugę
Buvusi A. Maksimovo mergina Aušra G. teisme pasakojo, kad tą naktį netikėtai sulaukė skambučio.
„Tuo metu jau miegojau, skambino Arnoldas ir klausė, ar galiu jam padaryti paslaugą – jis sakė, kad jam reikia pas mane permiegoti, – pasakojo liudytoja. – Nesutikau, bet jis labai prašė, todėl leidau atvažiuoti. Kai atidariau duris, jis buvo ne vienas – su savo drauge Ieva. Jis pasakojo, kad atsitiko didelė nelaimė, važiavo su savo draugais Denisu ir Artūru, kai mašina ėmė slysti, paskui apsivertė, o Artūras virtimo metu iškrito iš automobilio.“
Pasak Aušros G., po eismo įvykio „jie dar bandė Artūrą gaivinti“, bet nesėkmingai.
„Tada Arnoldas supanikavo ir nusprendė bėgti, o Ieva – jam iš paskos“, – prisiminė buvusio mylimojo pasakojimą liudytoja.
Išgirdusi šią istoriją mergina netikėtų svečių paprašė išeiti iš namų.
„Pasakiau, kad nenoriu turėti problemų – tai buvo pabėgimas iš įvykio vietos ir supratau, jog jeigu jį priimu, reiškia slepiu jį savo namuose, o aš nenorėjau būti to blogo įvykio dalimi“, – teisme kalbėjo liudytoja.
Jos teigimu, tuomet A. Maksimovas paskambino savo tėvui, kuris atvežė drabužių ir juos abu pasiėmė.
„Jie abu buvo purvini, buvo kraujo, atrodė kaip žmonės iš avarijos“, – prisiminė Aušra G. Tiesa, ji taip ir negalėjo pasakyti, kas vairavo automobilį – esą nepamena, ar apie tai kalbėjosi su A. Maksimovu.
Tuo metu į nelaimės vietą atvykęs policijos pareigūnas Valdemaras Bagdanovičius teisme prisiminė, kad su kolega įvykio vietoje rado tik vieną vaikiną – žuvusiojo draugą Denisą.
„Jis pasakojo, kad važiuojant jų automobilis ėmė slysti, paskui apsivertė ir trenkėsi į medį, – prisiminė pareigūnas. – Jie dar bandė daryti dirbtinį kvėpavimą, bet nesėkmingai. Vairuotojo įvykio vietoje nebuvo – jis su mergina jau buvo išėję. Mes manėme, kad jie patraukė link sodybos, kurioje kompanija tądien liksminosi, tačiau nuvažiavę ten jų neradome. Dar nuvažiavome į vairuotojo namus, bet čia mums niekas neatidarė durų“.
Sūnaus netekusi motina: niekada nepatikėsiu
„Netikiu, niekada nepatikėsiu“, – sūnaus netekusi L. Kodz yra sakiusia, kad jos neįtikina A. Maksimovo versija, jog būtent jos sūnus yra kaltas dėl nelaimės.
„Labai sunku tai girdėti – jis neprisipažįsta, kaltina mūsų sūnų, sako, jog jis pats kaltas, nes sėdėjo šalia ir paspaudė koją, o šis automatiškai greičio pedalą, – kalbėjo ji. – Tai nesąmonė, mūsų Artūras negalėjo taip pasielgti. Bandėme mes daryti tokį eksperimentą – nieko panašaus nebuvo. Kai Arnoldą paleido, jis norėjo susitikti – paskui atėjo ir atsiprašinėjo... Klausiau, kaip tai galėjo būti, o jis teisinosi: „Aš nežinau, čia pats Artūras paspaudė...“. Tada dar didesnis šokas – netekome sūnaus, o dabar – dar ir jis pats kaltas...“
Tokio A. Maksimovo pasakojimo nepatvirtino ir prie jos sūnaus likęs draugas Denisas – šiuo metu Ispanijoje gyvenantis liudytojas tą patį pasakė teisme.
„Jie visi buvo draugai, tada buvo atvažiavę pas mus į sodą, o paskui nuvažiavo nusimaudyti prie ežero, – pasakojo L. Kodz. – Visa tai įvyko, kai jie grįžinėjo namo... Mano sūnus davė Arnoldui mašiną pavairuoti, sako, buvo labai didelis greitis, BMW nuvažiavo nuo kelio, apsisuko į kitą pusę ir trenkėsi ant šono į medį.“
Pasak motinos, pagalbą iškvietęs Artūro draugas niekur nepabėgo, nors taip pat buvo labai išsigandęs ir patyręs šoką.
„Greitoji pagalba važiavo labai ilgai – gal 40 minučių, policija atvyko gerokai greičiaui, bet Artūras jau buvo žuvęs“, – ašaras liejo motina.
Ji netiki A. Maksimovo pasiteisinimais, jog jis iš įvykio vietos pabėgo dėl to, kad jam buvo šokas.
„Ne, tikrai netikiu, sako, kad buvo blaivus, bet ne, netikiu – jis mūsų atsiprašė, bet mums nuo to nė kiek nelengviau, sūnaus mums niekas nesugrąžins, – sakė L. Kodz. – Mums iki šiol labai sunku, nes sūnus buvo labai geras. Tai buvo mūsų angelas, geras visą gyvenimą, jokių rūpesčių nepridarė, ir mokyklą baigė, ir kolegiją, ir į universitetą įstojo, mokytis norėjo“.
Tai – didžiausia išdavystė, kokia tik gali būti: po avarijos mano sūnų paliko numirti ir dar kaltina, jog jis pats kaltas dėl nelaimės“, – sakė sūnaus netekusi motina.