Nors jos šeimoje liko dar trys vaikai, motina neslepia – 9-metės dukrelės Anos, kurią ji vadindavo tiesiog Anačka, labai trūksta ne tik jai su vyru, bet ir vyresnėms seserims, o ypač jaunesniajam broliukui.
„Žinoma, būna, kartais užsimiršta tie baisūs įvykiai ir atrodo, kad Anačka yra visiškai šalia, kažkur žaidžia – bet gal aš taip save apgaudinėju?“ – prisipažino moteris.
Nijolė prakeikė tą dieną, kai jos vyras Stanislovas įkalbėjo atleisti kaimynystėje gyvenančiam kombainininkui Valerijui Adamovičiui (gim. 1973 m.), kuris visiškai girtas sėdo prie kombaino vairo ir net nematydamas kur važiuoja, pervažiavo vidury laukų pastatytą palapinę, kurioje tuo metu žaidė du mažamečiai vaikai – Ana ir bendraamžis berniukas. Šiam pavyko spėti išsigelbėti – sunkiasvorė transporto priemonė kliudė tik mergaitę, o berniuką nuo kombaino ratų teskyrė vos keli centimetrai.
„Turbūt mano sūnus gimė po laiminga žvaigžde – nežinau, kaip būčiau tai išgyvenusi“, – šiandien prisipažįsta berniuko motina. Ji nė už ką nebūtų atleidusi kombainininkui, ir sako, kad Anačkos tėvai padarė didžiausią gyvenimo klaidą, kai pasigailėjo jų dukrą pražudžiusio vairuotojo.
„Taip, tai buvo didžiausia mūsų klaida, – dabar jau neslepia ir prieš mirtį didžiules kančias patyrusios mergaitės motina. – Tai mano vyras primygtinai reikalavo, kad Valerkai atleistume, dėl šios klaidos dabar nebeturime gyvenimo – tikrai blogai pasielgėme. Prakeikiau tą dieną, kai pasakiau, kad jam atleidžiu. Jis gi mums žadėjo mokėti pinigus – teismas iš Valerkos priteisė 20 tūkst. litų (beveik 6 tūkst. eurų), tačiau kažkodėl aš tų pinigų nematau.“
Anačkos tėvų ištarti atleidimo žodžiai pakeitė tragišką avariją sukėlusio V. Adamovičiaus gyvenimą – vyrui pavyko išsaugoti laisvę.
„Jis prisipažino kaltu dėl padaryto nusikaltimo, teisme iš susijaudinimo negalėjo papasakoti įvykio aplinkybių, verkė ir prašė nukentėjusiųjų, žuvusiosios mergaitės tėvų, atleidimo“, – prisimindami teismo posėdį sakė teismo darbuotojai.
Šiuo metu mažametį vaiką auginančiam V. Adamovičiui teismas skyrė penkerių metų laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant trims metams. Tokiam pačiam laikotarpiui vyrui uždrausta naudotis transporto priemonėmis, be to, be bausmės vykdymą prižiūrinčios pataisos inspekcijos nuteistasis negali išvykti iš gyvenamosios vietos ribų.
Tuo metu Šalčininkų prokurorė Janina Pavlovskaja siūlė V. Adamovičiaus nepasigailėti – jis jau anksčiau buvo teistas dėl smurto prieš šeimos narius ir net buvo įpareigotas gydytis nuo alkoholizmo, tačiau jokių išvadų nepadarė.
„Mergaitės nesugrąžinsi, ji niekados nemylės, negimdys, – sakė ji. – Ir tai tik todėl, kad girtas V. Adamovičius ją užmušė. Nemanau, kad jis gailisi – manau, jis bijo, jog reikės sėsti į kalėjimą.“
Kombaine – ir trimetis berniukas
Iš baudžiamosios bylos: „V. Adamovičius Pėpių kaime, vairuodamas kombainą „Niva SK 5MI“ pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, vairavo kombainą neturėdamas teisės jį vairuoti, nes jam buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones, bei būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 3,33 prom. girtumas), užvažiavo ant vaikų pastatytos pašiūrės, kurios viduje buvo du mažamečiai vaikai, vienas jų – 2004 m. gimusi mergaitė nuo patirtų sužalojimų žuvo vietoje.“
O maža mergaitė gulėjo laukuose – visa kruvina, jau be gyvybės ženklų, šalia jos mėtėsi vaikiški žaislai. „Tai buvo labai baisūs vaizdai, geriau tokių niekada nematyti“, – neslėpė Pėpių kaimo gyventojai.
Žmonės negalėjo patikėti tuo, ką sužinojo – visiškai girtas prie kombaino vairo sėdęs V. Adamovičius kartu vežėsi ir savo trimetį sūnų. O kai pervažiavo vaikų pastatytą pašiūrę, net nesustojo – vėliau teisinosi, kad dėl svaigalais užpiltų akių nieko nematė.
„Aš nenorėjau, aš – nespecialiai, – į areštinę uždarytas kalbėjo kombainininkas. – Kai man žmona pasakė, ką padariau, man prasidėjo isterija.“
Iš baudžiamosios bylos. Kalba V. Adamovičiaus žmona: „Tą dieną vyras taisė vežimą, kuriame būdavo mūsų sūnus, o aš užmigau. Kai atsikėliau, iš žmonių išgirdau, kad vyras pervažiavo vaiką. Kartu su juo važiavo ir mūsų 3 metukų sūnus. Bėgdama šaukiau, ką tu padarei, o jis man sakė, kad nieko nepadarė... Ir paskui jis išbėgo iš namų, kažkur link fermų, ėmė gerti, sakiau, ką tu darai, juk atvažiuos policija ir nustatys girtumą, bet jis sakė, kad jam jau vis vien tas pats.“
Per tragediją išsigelbėjęs berniukas: „Mes su Anačka žaidėme, kai pamačiau, kad pradėjo plėstis mūsų palapinės tinklas ir celofanas – į mus važiavo raudonos spalvos kombainas. Aš išbėgau, o Ana nesuspėjo.“
Nebesuspėjo paimti už rankytės
Per tragediją nenukentėjęs, bet didžiulį šoką patyręs vaikas apie ką tik sutraiškytą kaimynų mergaitę parbėgo pranešti į namus. „Jis iš baimės net negalėjo kalbėti, tik pasakė, kad kombainas pervažiavo Aną, – prisiminė žuvusiosios motina. – Tuo metu buvau bulvių lauke, kai atbėgo berniuko sesuo, sakė, kad mano dukra guli, jai labai blogai...“.
Nijolė neslėpė, kad pati matė, kaip laukais važiavo kombainas, tačiau jai net nekilo mintis, kad šį vairavęs kaimynas gali nepastebėti vaikų pastatytos pašiūrės ir per ją pervažiuoti.
„Kai atbėgome, ji jau buvo mirusi – kombainas tiesiai per ją pervažiavo, kaimynų berniukas išsigelbėjo, dar spėjo pagriebti telefoną, bet nesuspėjo paimti Anos už rankytės“, – pasakojo motina.
Pažiūrėti į laukuose gulinčią pervažiuotą mergaitę subėgo visas kaimas. Čia apsiverkęs bėgiojo ir vos šešerių metukų Anos brolis – dėl matytų vaizdų, anot jo motinos, vaikui labai pašlijo sveikata: „Jis labai pasikeitė po šios tragedijos, su seserimi jie visada būdavo kartu, net per laidotuves jis norėjo įšokti į duobę, kurioje Anačką laidojome. Gerai, kad spėjome jį pagriebti už rankos.“
Skauda: net neprašė atleidimo
Po nelaimės V. Adamovičius areštinėje praleido beveik porą mėnesių, o kai grįžo į namus, net neužėjo į Šatkevičių namus.
Jis žadėjo, kad mums mokės pinigus, bet to nedaro. Juk jeigu būtume neatleidę, jis tikrai ilgai būtų sėdėjęs. Gailiuosi, kad atleidau. Ir vyras sako, kad durniai buvome, kad atleidome – juk sakiau, jog nereikėjo atleisti. Dažnai apie tai galvoju, jeigu laiką sugrąžinčiau atgal, taip nesielgčiau – jis sumokėtų už tai, kad sugriovė mūsų šeimos gyvenimą.“
Anot moters, dėl dukters žūties atleidimo prašė tik V. Adamovičiaus žmona: „Ji verkė ir verkė, sakė, kaip jai vienai reikės auginti vaiką, juk jis dar visai mažas. O kaip aš gyvensiu, niekam nerūpėjo – man irgi vaikus reikia išauginti, mažasis rudenį jau eis į mokyklą, o dukra išvažiuos mokytis į Vilnių. Gerai bent tai, kad turime dvi karves ir arklį, niekur neprapulsime, juk ir pati apsitvarkiau – dabar jau negeriu.“
Moteris neslėpė, kad dėl tragedijos šeimoje buvo kilę daug barnių.
„Kartais, kai vyras išgeria, pradeda skandalytis, vis primena, kad per mane žuvo Anačka, – sakė Nijolė. – Ir visą kaltę verčia man – jeigu nebūčiau jos išleidusi su kaimynų berniuku žaisti į tą pašiūrę, nieko nebūtų nutikę. Bet aš juk nekalta! Jeigu būčiau žinojusi, tikrai būčiau apsaugojusi savo dukrą – patikėkite, niekas netrokšta laidoti savo vaikų. O dar tokių kaip Anačka – ji mūsų šeimos angeliukas buvo, visi ją labai mylėjo, ji nuo manęs niekada nesitraukdavo, net tada, kai neturėdama pinigų pėsčiomis eidavau į miestą – ji iš paskos, nors sakau, lik namuose, skaudės kojytes. Bet ji – ne, aš visada būsiu su mamyte.“
Dieve, leisk man susapnuoti dukrą
Po laidotuvių Nijolei taip ir nepavyko susapnuoti savo dukros, tai dabar – jos didžioji gyvenimo svajonė.
„Iš pradžių ilgai negalėdavau užmigti, atrodydavo, kad visą naktį prasėdėdavau – visas gyvenimas slydo iš po kojų, bet žinojau, jog negaliu suklupti, privalau gyventi dėl kitų vaikų, – sunkiai rinkdama žodžius kalbėjo Nijolė. – Galvojau, kad savo Anačką bent sapnuose sutiksiu, visada užsakome šv. Mišias, bet iki šiol taip ir neteko jos matyti – Dieve, leisk man ją susapnuoti. Labai norėčiau.“
O gal ir gerai, sako ji.
Motina nuo kambario sienų nukabino ir net išmetė iš mokyklos mokytojų parvežtus dukros rankdarbius. „Visi jie buvo juodos spalvos – sakau, gal ji jautė nelaimę, jeigu pasirinkdavo tokią spalvą? – sakė ji. – Negalėjau į tuos daiktus žiūrėti – man labai skauda. Bet mes nueiname ant jos kapelio – pabūname kartu.“
Nepasimokė iš gyvenimo klaidų
Iš baudžiamosios bylos. V. Adamovičius kreipiasi į teismą su paskutiniu žodžiu: Pripažįstu savo kaltę, labai gailiuosi, atsiprašau tėvų. Prašau man neatimti laisvės, turiu vaikus, suvokiu, ką padariau ir daugiau to nebus.“
Teismui paskelbus savo verdiktą V. Adamovičius nutarė parduoti kombainą. Su juo DELFI žurnalistams taip ir nepavyko pasikalbėti. Tuo metu kaimo gyventojai neslėpė, kad juos labai nustebino Anačkos tėvų sprendimas atleisti nelaimės kaltininkui – tragedija kaime anksčiau ar vėliau turėjo nutikti, nes vyras labai dažnai girtavo, į jo namus dėl prieš šeimos narius naudojamą smurtą ne kartą teko važiuoti policijos pareigūnams. Teismas jį net buvo įpareigojęs gydytis nuo alkoholizmo, tačiau jis taip ir nepasimokė iš savo klaidų.
„Jis tikrai nepasimokė iš savo klaidų – važiuosiu į Vilnių, ieškosiu nemokamo advokato, gal dar kažką bus galima pakeisti“, – prisipažino Nijolė.
„Nenoriu kištis į tuos reikalus, – paklausta, kaip vertina, kad Šatkevičiai atleido V. Adamovičiui, sakė moteris. – Žinote, jie labai blogai pasielgė, kad atleido. Dabar jau gailisi? Geriau tegul paprašo, kad jiems namuose remontą padarytų, būtų daugiau naudos nei tuos pinigus mokėti. Juk Nijolė mėgsta ir išgerti, ir parūkyti. Tikrai suklydo, kad atleido, juk užmušė jų dukrą, ji dar maža buvo. Ką ji matė šiame gyvenime? Nieko, tik Pėpius.“