Ašaros ir maldavimai pasigailėti. Tokios emocijos pirmadienį liejosi Vilniaus apygardos teisme – trijų teisėjų kolegija pradėjo nagrinėti baudžiamąją bylą, kurioje prokurorų kaltinimų dėl tyčinio savo tėvo Julijano Račickio nužudymo sulaukė 26 metų Vilniaus rajono Dūkštų kaimo gyventojas Andžejus Račickis.
Anksčiau neteistas ir jokių reikalų su teisėsauga neturėjęs A. Račickis padarė klaidą, kurios sau niekada negalės atleisti – nužudė tėvą. „Visą gyvenimą tai prisiminsiu“, – drebėdamas teisme prisipažino vyras.
Jis baudžiamosios bylos baigties laukė laisvėje – kokia bausmė turėtų būti skirta už tėvažudystę, teisėjai žada paskelbti po mėnesio. Tuo metu valstybinį kaltinimą palaikantis Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras Ramūnas Šileika mano, kad dėl įvykdyto nusikaltimo A. Račickis už grotų turėtų praleisti 9 metus.
Pasak prokuroro, nors A. Račickis nusikaltimą padarė veikdamas netiesiogine tyčia, nenorėjo savo tėvo nužudyti, o tik siekė jį sužaloti, tačiau jis buvo abejingas pasekmėms, kurios gali atsirasti ir privalėjo numanyti, kuo gali baigtis dūris peiliu.
Bylos duomenimis nustatyta, kad J. Račickis buvo nužudytas savo namuose Dūkštų kaime vasario 21 d. popietę, apie 16.10 val. – tėvui peiliu į dešinės kojos šlaunį dūrė A. Račickis. Vyras po keliolikos minučių mirė nuo išorinio ūmaus nukraujavimo.
Ekspertai nustatė, kad žaizda buvo gili – apie 7 cm.
Tėvą nužudęs A. Račickis nuo pat tyrimo pradžios pripažino savo kaltę, jos nesikratė ir teisme. Ir nors aiškino, kad konfliktas su tėvu kilo dėl pinigų, tikrosios priežasties reikėtų ieškoti alkoholyje – praėjus dviem valandoms po nužudymo kaltinamajam buvo nustatytas daugiau kaip 3 prom. girtumas. Ne ką blaivesnis buvo ir nužudytasis – jo kraujyje buvo rasta taip pat virš 3 prom. alkoholio.
Šiuo metu oficialiai niekur nedirbantis, bet darbo biržoje registruotas A. Račickis teisme pasakojo, kad tądien į namus pasisvečiuoti atėjo močiutė su pusbroliu – su juo jis išgėrė kelis litrus alaus. O paskui grįžo tėvas – jis savaitei buvo išvykęs uždarbiauti statybose.
„Jis atėjo į mano kambarį, pasisveikino ir atsisėdo ant mano lovos, – sakė tyčiniu tėvo nužudymu kaltinamas A. Račickis. – Tarp mūsų kilo konfliktas – tėvo paklausiau, ar jis turi pinigų, nes pabijojau, kad jis gali juos pragerti. O tada jis pradėjo mane keikti – kad esu nieko vertas, niekur nedirbu... Aš tada atsistojau ir trenkiau iš kojos jam į krūtinę. Kai tėvas atsistojo, jis mane pastūmė – žinojau, kad ant stalo yra peilis, todėl jį griebiau ir dūriau į dešinę koją. Norėjau tik jį sužaloti.“
A. Račickis sakė, kad tėvas iš karto išėjo iš kambario – po kelių akimirkų nuėjęs iš paskos pamatė, kad koridoriuje yra kraujo, o tėvas gulėjo prie slenksčio išeinant iš namų. Dar jam bandė užspausti smarkiai kraujuojančią koją, iškvietė greitąją, bet šiems dar neatvykus gyvybė užgeso.
Kodėl dūrė tėvui, A. Račickis taip ir nesugebėjo paaiškinti – greičiausiai buvo per daug alkoholio. Tačiau tikino, kad su tėvu visada sutardavo gerai, jeigu kada ir susipykdavo, tačiau niekuomet nesimušdavo – tai esą buvęs pirmas kartas.
Vis dėlto jo kaimynė Natalija Nigatina, kuri pirmoji atbėgo gaivinti smarkiai kraujuojančio J. Račickio, sakė, kad kaimynų namuose nebuvo taip jau ir ramu. „Julka (J. Račickis) dažnai ateidavo pas mane į namus pamuštas, bet visą laiką sakydavo, kad pats nukrito, – sakė moteris. – Neneigsiu, mėgsta kaimynai išgerti, būna jų namuose barniai, ne kartą buvau Julkos prašiusi, kad netriukšmautų, nesipyktų – juk ligotas žmogus esu, man ramybės reikia.“
Moteris prisiminė, kad tądien į jos namus atbėgo A. Račickio močiutė – išsigandusi senolė pranešė, jog jos žentas miršta, reikia padėti. „Dar bandžiau pulsą užčiuopti, bet jis jau buvo labai silpnas, – sakė liudytoja. – O tada nuėjau pas Andžejų į kambarį – jis sakė, kad iškvietė greitąją, o tėvas susižalojo užkliuvęs už stiklo, nors jo niekur nemačiau. Kai paklausiau, kodėl jis tėvui neužrišo kojos, kad nenukraujuotų, Andžejus atsakė, jog tėvas yra girtas, atsipeikės ir viskas bus gerai.“
Bet nebuvo gerai.
„Kai grįžau vakare iš darbo namo, sūnaus jau nebuvo – jis buvo išvežtas, – pasakojo sutuoktinio netekusi R. Račickaja. – Nežinau, kas tada nutiko namuose – tarp jų abiejų santykiai tikrai buvo geri, žinoma, būdavo, kaip ir kiekvienoje šeimoje, pasipykdavo, tačiau tikrai niekada nebuvo, kad vienas prieš kitą pakeltų ranką. O ir vyras niekada nesmurtavo.“
Našle likusi moteris sakė, kad nors ir toliau gyvena su sūnumi, tačiau apie tai, kas įvyko tą tragišką popietę namuose, su juo iki šiol taip ir nesikalbėjo.
„Šia tema mes nekalbame – nei aš, nei jis, bet abu labai pergyvename – žinau, kad sunku ir jam, ir man, – sunkiai tramdydama emocijas teisme kalbėjo moteris. – Atleidau jam, žinau, kad jis nenorėjo nužudyti, todėl dabar neranda sau vietos.“
Ir čia pat moteris ėmė teisėjų maldauti atleisti jos sūnui.
„Jūsų kilnybe, prašau nebauskite, jis ir taip prisikentėjo – noriu, kad jis būtų namuose, ir man lengviau būtų ištverti, labai prašau padaryti viską, kad jis tik būtų namuose“, – verkdama į teisėjus kreipėsi nukentėjusioji.
Brolio į pataisos namus prašė neuždaryti ir jo sesuo Veslava: „Nemanau, kad jis tai padarė tyčia – jis tikrai nenusipelno tiek metų praleisti už grotų. Jis tikrai nėra blogas ar piktybinis – stengiasi visiems padėti, tiesiog dėl alkoholio įvyko ši šeimos tragedija.“