Ši istorija prasidėjo, kai muitininkas paviliojo A. B. žmoną, ir nuo tos 2006 m. dienos du vyrai išsikasė kovos kirvius.
Policija apie šių vyrų nesutarimus išgirdo tik 2009 metais, kai laiptinėje buvo užpultas ir sumuštas L. D. (gim. 1971 m.). Nors A. B. tai neigė daręs, buvo nustatyta, kad muitininką apkūlė būtent jis. Už L. D. sveikatos sutrikdymą 2014 m. A. B. teismas skyrė 1 metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojanti jį būti namuose nuo 23 val. iki 6 val. bei 1 tūkst. litų neturtinės žalos atlyginimui.
Kol vyko bylos dėl sumušimo tyrimas, muitinės pareigūnas telefonu nuolat grasino susidoroti su A. B. Todėl 2012-ųjų pabaigoje A. B. kreipėsi į teisėsaugą, pareikšdamas, kad L. D. jam grasina smurtu – skambina vidury nakties, iš miegų prikelia vaikus, rašo grasinančias ir įžeidžiančias žinutes.
2012 m. pabaigoje beveik per du mėnesius L. D. sugebėjo savo varžovui net 315 kartų pagadinti nervus žinute ar skambučiu pranešdamas, kad sumuš, padarys neįgaliu, sužlugdys, kad bus blogai, kad turės bėdų ir pan. Žinutėse L. D. koneveikė varžovą naudodamas, kaip įvardijo teismas, „degradavusių sovietinių kalinių žargoną“. Oponentą vadino įvairiais necenzūriniais žodžiais, gaidžiu, gaidanosu, prostata ir t.t. Kartais muitininkas apsieidavo be keiksmažodžių ir žargono, pvz.: „Vieną kartą nuleisi ragus, nususęs jauti, greitu laiku liksi tik asiliuku“ ir pan.
Beje, A. B. muitininkui irgi siuntinėjo žinutes, tačiau L. D. jų neišsaugojo.
Metus meilės trikampio sukeltus konfliktus narplioję visų lygių teismai pagaliau priėmė verdiktą: L. D. tyčia padarė nusikaltimą, bet nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiamas pagal laidavimą ir vieneriems metams perduodamas laiduotojo atsakomybėn, taip pat jis turįs sumokėti 1 tūkst. litų neturtinės žalos nukentėjusiajam bei 650 litų įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Kadangi L. D. – statutinis pareigūnas, Muitinės departamento generalinis direktorius, gavęs teismų nuosprendžius, nurodė atlikti tarnybinį patikrinimą ir įvertinti L. D. elgesį remiantis Tarnybos muitinėje statutu ir Muitinės pareigūnų etikos kodeksu.
Komisija nusprendė, kad „degradavusių sovietinių kalinių žargoną“ naudojančiam ir tyčinį nusikaltimą padariusiam pareigūnui ne vieta muitinėje, kuri yra „Lietuvos valstybės veidas“. Be to, Muitinės departamento vadovus buvo pasiekusi žinia apie nederamą L. D. elgesį Molėtų rajone, kur pareigūnas susiginčijo su A. S. dėl užtverto kelio. Liudininkų žodžiais, L. D. taip pat plūdo kaimyną įvairiais necenzūriniais žodžiais, įžeidinėjo, grasino atleisti iš darbo, susidoroti ir pan.
Muitinės departamento generalinis direktorius, atsižvelgęs į tarnybinio patikrinimo komisijos siūlymą, 2014 m. liepos 7 d. atleido L. D. iš tarnybos muitinėje už muitinės pareigūno vardo diskreditavimą.
L. D. šį sprendimą apskundė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) neskundžiama nutartimi jį grąžino į tarnybą muitinėje. Trijų teisėjų kolegija sutiko su komisijos išvada, kad L. D. nesistengė išspręsti konflikto su A. B. vadovaudamasis teisės aktais, bet daugiau kaip mėnesį sistemingai skambino ir siuntinėjo grasinamo pobūdžio žinutes su necenzūriniais žodžiais savo varžovui. Tačiau LVAT nesutiko su žemesnės instancijos teismo išvada, kad L. D. diskreditavo pareigūno vardą. LVAT manymu, jis tik nusižengė etikos kodeksui. Todėl teisėjų kolegija nusprendė, jog atleidimas iš tarnybos yra per daug griežta ir neproporcinga poveikio priemonė.