Apie ryškią asmenybę sukurtas ne vienas kino filmas ir populiarus serialas, tačiau į Panevėžį atvykęs legendos sūnus Chuanas Pablas Eskobaras atskleidė, kad tėvo gyvenimas buvo gerokai spalvingesnis.
Susitikti su knygos „Pablo Escobaras mano tėvas“ autoriumi panorę panevėžiečiai vos tilpo J. Masiulio knygyne, o visi leidinio egzemplioriai parduodi dar gerokai iki garsiojo svečio pasirodymo. Prieš keletą metų nusprendęs parašyti knygą apie vieną artimiausių žmonių, narkotikų barono sūnus pripažino, kad šis žingsnis priminė savižudybę.
Nepagražintos istorijos baiminosi ne tik priešiškai nusiteikę mafijos nariai, narkotikais prekiaujantys karteliai, bet ir pareigūnai, kurie buvo ne tokie šventi, kaip visiems teigiama. Visgi, nepabūgęs didžiulio pasipriešinimo, Ch. P. Eskobaras ryžosi papasakoti neįtikėtiną istoriją, kaip pats sako, dėl trijų priežasčių.
„Pirmiausia, noriu, kad tėvo aukos sužinotų visą tiesą, nusikaltimų priežastis bei seką, nes yra daugybę iškreiptų versijų ir jos su realybe turi mažai bendra. Antra, siekiu, kad mano ketverių metų sūnus žinotų tikrąją senelio istoriją. Manau, kad vaikui būtina apie šeimos narius girdėti faktus, o ne aplinkinių skleidžiamus mitus. Trečia priežastis ta, kad nenoriu, jog jauni žmonės eitų tėvo keliu“, – atviros išpažinties priežastis atskleidė narkotikų barono sūnus. Prisimindamas tėvo gyvenimą, Ch. P. Eskobaras liūdnai pažymėjo: tai, kas vaizduojama populiariuose filmuose bei kritikų liaupsių sulaukusiame seriale „Narcos“, primena romantizmu persmelktą istoriją. Juose nusikalstamas pasaulis vaizduojamas, kaip linksmybių ir lengvų pinigų kupinas nuotykis, o tai itin lengvai gali sužavėti jaunuolius ir paskatinti juos pasukti klaidingu keliu.
Vis dėlto realybė gerokai niūresnė, o gyventi nuolatinėje baimėje tekdavo ne tik patiems nusikalstamo pasaulio atstovams, bet ir jų šeimoms. Garsiausio pasaulyje narkotikų barono sūnus Chuanas Pablas Eskobaras panevėžiečiams atvirai pasakojo apie tėvo gyvenimo aukštumas ir kritimus.
Sėkmės istorija?
Ch. P. Eskobaras pabrėžė, kad tėvas buvo itin ambicingas ir dar jaunystėje draugams kartojo: jeigu iki 30-ojo gimtadienio neturės pirmojo milijono – nusižudys. Būtent prabangaus gyvenimo troškimas paskatino kolumbietį nusikalsti. Sklando legendos, kad vienu galingiausių pasaulio narkotikų baronu tapęs jaunuolis akimirksniu pasiekė savo tikslą ir galėjo maudytis piniguose.
Pasakojama, kad kartą, norėdamas sušildyti dukrą, P. Eskobaras sudegino 2 milijonus JAV dolerių, o tokia pat sumą kasmet nurašydavo kaip žiurkių padarytą nuostolį. Nors skaičiai atrodo įspūdingi, knygos autorius pripažino, kad tie keli milijonai tėvui buvo lyg centai, o per vieną sėkmingą savaitgalį nusikaltėlis sugebėdavo užsidirbti 50 – 70 milijonų JAV dolerių.
Didžiulės sumos neretai sukelia aplinkinių pavydą ir kiršina žmones, tačiau būtent jie narkotikų prekeiviui pelnė didžiulę pagarbą ir dėkingumą. Galėdamas neskaičiuoti santaupų, P. Eskobaras statydavo namus vargšams, įrengdavo parkus bei futbolo stadionus, o tai neliko nepastebėta.
„Tėvas su visais žmonėmis elgdavosi vienodai ir jam buvo visai nesvarbu, kalba su prezidentu ar vargšu. Būtent tai padėjo pelnyti kolumbiečių simpatijų. Be to, tai buvo kontrastų kupinas žmogus. Naudodamas iš narkotikų verslo gautus pinigus įrengė futbolo stadionus tam, kad turėdami veiklos vaikai nesusidomėtų siūloma preke bei lengvu gyvenimo keliu. Jis džiaugėsi galėdamas padėti kitiems ir netgi svajojo tapti prezidentu“, – atsiminimais dalijosi knygos autorius.
Kita medalio pusė
Net ir didžiuliai pinigai bei vietos gyventojų palaikymas negalėjo nusverti tamsiosios narkotikų barono gyvenimo pusės. Nuolat kovodamas su valdžia ir policijos pareigūnais, P. Eskobaras užsakydavo žmogžudystes, o per vadinamąjį kruviniausią mėnesį buvo nužudyta daugiau nei 500 pareigūnų.
Ramybę drumstė ir šeimos padėtis. Nors namiškius narkotikų baronas labai mylėjo, ne visi giminaičiai buvo linkę atlaidžiai žvelgti į jo klystkelius. Apie nešvarius sūnaus darbelius sužinojęs tėvas ne kartą bandė jį atvesti į doros kelią, bet visos pastangos nuėjo perniek.
Supratęs, kad negali nieko pakeisti, plyštančia širdimi nutraukė visus ryšius su atžala ir gyvenimą baigė užsiimdamas žemdirbyste, nė nebandydamas pasinaudoti sūnaus turtais ir galia.
Nusikalstamo pasaulio legendai nugarą atsuko ir brolis Robertas. Trokšdamas pinigų ir ramybės, šis išdavė Pablą visiems jo priešams, o dabar užsidirba turistams pasakodamas narkotikų barono gyvenimo istoriją. Ne ką lengvesnis likimas teko P. Eskobaro žmonai, dukrai ir sūnui. Visi jie nuolat stebėti tarsi per didinamąjį stiklą, buvo apsupti penkiolikos asmens sargybinių, matė daugybę mirčių, o vaikai ilgai negalėjo lankyti mokyklos, tad susirasti draugų buvo neįmanoma.
„Vaikystėje turėjau tik vieną draugą. Jis buvo našlaitis, tad niekas jam negalėjo uždrausti su manimi bendrauti. Mano geriausi ir tikriausiai draugai buvo galingiausi Kolumbijos nusikaltėliai“, – panevėžiečiams pasakojo Ch. P. Eskobaras.
Net ir būdamas patenkintas savo gyvenimu, narkotikų baronas niekada nelinkėjo tokio likimo savo atžaloms. Nuolatinis slapstymasis, persekiojimai ir žmogžudystės nepriminė rožėmis kloto kelio.
„Tėvas visuomet sakydavo, kad nesekčiau jo pėdomis, tačiau naudočiausi pinigais ir gaučiau tinkamą išsilavinimą. Jo dėka baigiau mokslus, tapau architektu ir skleidžiu žinią apie taiką. Tikrai mylintis tėvas niekada nelinkėtų tokio gyvenimo savo vaikams, kokį jis pats pasirinko“, – įsitikinęs kolumbietis.
Nusikaltėlio sūnus pripažino, kad jau 23 metus kiekvieną dieną gauna galimybę perimti tėvo verslą, tačiau neketina teptis rankų. Pasak jo, nėra nė vieno narkotikų prekeivio, kuris ramiai sulauktų pensijos ir džiaugtųsi užtarnautu poilsiu.
Neaiški mirtis
P. Eskobaro gyvybė užgeso 1993 metų gruodžio 3 dieną, kai jam tebuvo 44-eri. Nors jo mirtis apipinta įvairių mitų ir istorijų – lemtingąjį šūvį, atėmusį nusikaltėliui gyvybę, esą paleido policininkai, narkotikų barono sūnus įsitikinęs, kad tėvas nusižudė.
„Jis nuolat kartojo, kad nesinaudotume mobiliaisiais telefonais, nes tai tiesiausias kelias mirties link. Visus skambučius policija būtų lengvai susekusi ir akimirksniu nustačiusi buvimo vietą. Nepaisant to, tėvo mirties dieną telefonas suskambo. Supratęs, kad vienintelis būdas sugrąžinti šeimai ramybę – numirti pačiam, jis nusprendė viską pagreitinti. Be to, ne kartą kalbėjome, kad jeigu tėvo kūną perskrodusį kulka išlįs pro dešinę ausį, tai bus savižudybės ženklas“, – paskutinį pokalbį atsiminė sūnus.
Skamba neįtikėtinai, tačiau narkotikų baronas ne kartą su šeima kalbėjosi apie savižudybės būdus ir kaip skrietų į ausį, burną ar kitas kūno dalis paleista kulka. Ch.. P. Escabaro teigimu, tokie pokalbiai pavojingais laikais buvo neišvengiami, nes patekus į pareigūnų rankas lauktų kur kas skausmingesnė ir ilgesnė mirtis.
Atminimas išliko
Kontrastų kupina asmenybė buvo vertinama dvejopai.
Vieniems jis – nusikaltėlis, pražudęs daugybę jaunuolių, negailestingas žudikas ir policijos pareigūnų baubas, o kitiems – mylimas tėvas, vyras ir geradarys, padėjęs išsivaduoti iš skurdo. Dėl nuolatinės paramos vargstantiems P. Eskabaro mirties dieną ašaras šluostėsi ne tik šeimos nariai, bet ir dešimtys tūkstančių kolumbiečių, kuriems narkotikų baronas suteikė galimybę gyventi.
Didžiulė pagarba legendai išlikusi dar ir šiandien, praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams po jo mirties. Kiekvieną savaitę prie šio nusikaltėlio kapo būriais traukia daugybę turistų, norinčių bent šiek tiek prisiliesti prie pasaulį šiurpinusio žmogaus. Tačiau labiausiai P. Eskabaro trūksta šeimai.
Viešėdamas Panevėžyje kolumbiečio sūnus pripažino, kad jis, sesuo ir motina kasdien prisimena tėvą ir iki šiol negali susitaikyti, kad jo nebėra šalia.
„Mama su tėčiu visuomet buvo kartu ir drauge išgyveno pačias skaudžiausias akimirkas. Kai jie susipažino, tėvas dar nebuvo nusikaltėlis, o galvą dėl jo pametusi nepilnametė mama netgi pabėgo iš namų, kad galėtų slapta ištekėti. Tarp jų visuomet buvo tikra meilė, kurią jaučiau ir aš su seserimi“, – prisiminė palikuonis.