Vilniaus apygardos teismas paskelbė, kad veikdami bendrininkų grupėje broliai nužudė žmogų – nors tiesiogine Algirdo L. mirties priežastimi tapo uždusimas 34 metų E. Vaško rankomis užspaudus kaklą, tačiau 19 metų J. Staševskio veiksmai taip pat turi būti kvalifikuoti kaip nužudymas padarytas bendrininkų grupėje.
„J. Staševskis savo smurtiniais veiksmais padarė Algirdui L. daugybinius, pavojingus gyvybei kūno sužalojimus, dėl kurių pastarasis prarado galimybę priešintis“, – paskelbė teisėjo Audriaus Cinino pirmininkaujama trijų teisėjų kolegija.
Anot teismo, broliai suprato, kad savo veiksmais kėsinasi į žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę ir norėjo ją atimti.
Apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas nutarė E. Vaškui skirti dešimties, o J. Staševskiui – devynerių metų laisvės atėmimo bausmes, jas atliekant pataisos namuose. Be to, nuteistieji nužudytojo sutuoktinei privalės sumokėti 1 333 eurų turtinei ir 6 000 – neturtinei žalai atlyginti.
Nors bylą nagrinėjant teisme E. Vaškas bandė įrodinėti, kad žmogų nužudė vienas, tačiau tokia jo pozicija pripažinta nepagrįsta – dar pirmosios apklausos metu J. Staševskis buvo prisipažinęs, kad panaudojo smurtą prieš nužudytąjį.
Pasak teimo, nelogiški yra J. Staševskio parodymai teisme, kad ikiteisminio tyrimo metu jis dalį smurtinių veiksmų prisiėmė sau vien dėl to, kad išvengtų griežtesnės atsakomybės už nužudymą bendrininkaujant.
„Jei būtų buvęs toks J. Staševskio motyvas, jis ikiteisminio tyrimo metu būtų sau priskyręs visus vykdytojo veiksmus, tačiau kaip matyti tiek iš jo nuoseklių parodymų ikiteisminio tyrimo metu, tiek iš parodymų patikrinimo vietoje rezultatų, jau ikiteisminio tyrimo metu J. Staševskis nurodė, kad nusikaltimo bendravykdytoju, t.y. bendrininku buvo ir E. Vaškas“, – pažymima teismo nuosprendyje.
Ikiteisminio tyrimo metu broliai smulkiai papasakojo, kaip nužudė, o paskui slėpdami nusikaltimą padegė tame pačiame miestelyje gyvenančio vyro veidą ir jį paliko miške. Tačiau teisme broliai pakeitė pozicijas – už brolį penkiolika metų vyresnis Enrikas pareiškė, kad baisų nusikaltimą įvykdė jis vienas, o jo brolis tik tebuvo šalia, tačiau esą neprisidėjo prie Algirdo L. gyvybės atėmimo.
Tokios pozicijos laikėsi ir jaunėlis Jaroslavas – jis pareiškė, kad uždarytas į areštinę nusprendė prisiimti kaltę, nes nenorėjo, kad ir brolis ilgam atsidurtų už grotų.
„Man kameros draugai sakė, kad jeigu teis du brolius, gali būti, kad vienam bus skirtas įkalinimas iki gyvos galvos, o kitam – griežčiausia, 20 metų, bausmė“, – teisme pareiškė Jaroslavas.
Jaroslavo ėmėsi ginti ir brolių motina Zofija Staševskaja – ji mano, kad dėl viso to, kas nutiko, yra kaltas tik Enrikas, kuris paskutiniuoju metu labai daug gėrė, o išgėręs tapdavo agresyvus.
„Mano jaunesnysis sūnus labai mylėjo vyresnįjį brolį, tarp kurių yra penkiolikos metų amžiaus skirtumas – paprastai būna, kad vyresnysis globoja jaunesnįjį brolį, tačiau mūsų šeimoje viskas buvo atvirkščiai, – teisme kalbėjo brolių motina. – Jaunėlis visada tikėjo tuo, ką pasakydavo vyresnysis, net draugams girdavosi, jog turi vyresnįjį brolį. O vyresnysis turėjo pavydo jausmą, kad jaunėlis yra mūsų šeimoje mylimas vaikas. Mažesnysis dalijo meilę, jam vyresnysis brolis buvo autoritetas.“
Moters teigimu, Enrikas taip pat labai pavydėjo, kad ji išsiskyrė su jo tėvu ir pradėjo gyventi su kitu vyru, nuo kurio ši pagimdė Jaroslavą. „Tarp mano vyro ir Enriko buvo konfliktų, nes vyras norėjo, kad sūnus susitvarkytų savo gyvenimą ir išeitų iš namų“, – prisipažino Z. Staševskaja.
Tačiau tokie motinos teiginiai nė kiek neįtikino Enrikui atstovaujančios advokatės – ilgametę praktiką turinti Liudmila Karvelienė sakė, kad vyresnysis sūnus labai myli savo motiną, o ši – jaunesnįjį sūnų, todėl Enrikas ir nutarė vienas prisiimti kaltę dėl baisaus nusikaltimo.
Žaidimas, virtęs mirtimi
Prie Vilniaus esančiuose Salininkuose gyvenęs Algirdas L. buvo nužudytas praėjusių metų gegužės 30-osios vakarą Juodšilių miške. Jam buvo suduota ne mažiau kaip dešimt smūgių į įvairias kūno vietas, sulaužyti šonkauliai, bet mirties priežastis buvo pasmaugimas.
Po nužudymo Algirdo L. veidas buvo padegtas – taip broliai siekė, kad nužudytojo niekas neatpažintų ir jis būtų palaidotas kaip nežinomas lavonas. Tačiau tokių planų jiems įgyvendinti nepavyko – jau kitą rytą nebegyvą vyrą rado per mišką ėjęs vyras.
Kadangi nužudymo vietoje išvakarėse vyko išgertuvės, kurias matė ne vienas kaimo gyventojas, pareigūnams įtariamųjų ilgai ieškoti nereikėjo – visi pirštais rodė į brolių namus.
Į areštinę uždaryti broliai pasakojo, kad tą dieną jie girtavo miške. Viskas prasidėjo, kai einančius brolius esą užkabino Algirdas L. – tarp vyrų kilo kivirčas, tačiau netrukus jis baigėsi, vyrai susitaikė. „Ta proga jis davė 20 Lt degtinei nupirkti“, – prisipažino Jaroslavas.
Vėliau, jo teigimu, Algirdas L. esą pasiūlė „pasigalynėti“: „Jis norėjo pasižiūrėti, kaip mušasi šiuolaikinis jaunimas“.
Smulkaus sudėjimo kaltinamasis sutiko „pasigalynėti“ su gerokai stambesniu ir vyresniu vyru – jie grūmėsi juokaudami, o tuo metu Enrikas gėrė alkoholį.
„Paskui tam vyrui iš kaktos pataikiau į nosį, jam ėmė tekėti kraujas – tada ir prasidėjo muštynės“, – sakė Jaroslavas.
Jo teigimu, Enrikas bandė juos išskirti, grumtynių metu jam kažkuris užvožė į smilkinį. „Tada atsijungiau, o kai atsigavau, brolis jį tada jau smaugė“, – sakė devyniolikmetis, pažymėjęs, jog anksčiau yra patyręs galvos traumą, todėl ne viską prisimena.
Prisiėmė kaltę: taip pasielgtų kiekvienas mylintis brolis
Kaltinamasis tikino, kad nepamena, kaip Algirdui L. buvo padegtas veidas. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu jis kalbėjo kitaip – prisipažino vyrui sudavęs ne vieną smūgį, ant jo net šokinėjęs.
„Pakeičiau parodymus, nes kai buvau uždarytas rūsyje, kiti kaliniai sakė, kad geriau prisiimčiau kaltę ant savęs, nes dviese būsime griežčiau nuteisti, – sakė Jaroslavas. – Kai sužinojau, kad už nužudymą gresia įkalinimas iki gyvos, nutariau, jog turiu prisiimti kaltę – manau, taip pasielgs kiekvienas mylintis brolis. Tačiau vėliau, jau Lukiškėse, supratau, kad taip negali būti – tai man visi sakė, ir šeima laiškus rašė.“
„Tai aš esu kaltas dėl visko, noriu atsiprašyti mamos ir brolio, kad per mane turi kentėti, – teisme kalbėjo Jaroslavo brolis Enrikas. – Viskas tiesiog tada susidėjo į vieną vietą – mane paliko sugyventinė, ji neleido matytis su dukra, neseniai buvau grįžęs iš Norvegijos, neturėjau kur gyventi, todėl grįžau pas motiną.“
Jis pasakojo, kad tuo metu, kai tarp jaunesniojo brolio ir Algirdo L. kilo muštynės, jis bandė juos išskirti.
„Pajutau, kad broliui iškilo grėsmė, – sakė jis. – Manau, kad aš jį pasmaugiau, nes bijojau, jog gali nukentėti brolis. Viską prisimenu kaip per rūką, bet esu įsitikinęs, kad brolis to nepadarė – žinau jo charakterį, jis nebūna agresyvus, esu įsitikinęs, jis taip negalėjo pasielgti.“
Enrikas išsižadėjo ikiteisminio tyrimo metu sakytų savo žodžių, jog tuomet, kai Algirdas L. jau buvo negyvas, brolis jam pasiūlė nužudytąjį padegti, kad jis būtų surastas kaip neatpažintas lavonas. „Nežinau, kuris padegėme“, – tada kalbėjo jis.