Kol vyko nužudymo tyrimas, J. Semenovičius pareigūnams ne kartą prisipažino, kad broliui Vitalijui sudavė mirtinus dūrius peiliu. Tai jis pakartojo ir Vilniaus apygardos teisme, kuris nagrinėjo jam iškeltą baudžiamąją bylą.
O kai teisėjai nutarė, kad J. Semenovičius už įvykdytą brolžudystę pataisos namuose turės praleisti dešimt metų, nuteistasis pateikė, jo nuomone, visiškai situaciją keičiančią versiją – esą tikrasis žudikas yra visai kitas žmogus.
Ir puse lūpų užsiminė, kad jo brolio žudiko toli ieškoti net nereikia.
Maža to, J. Semenovičius pareiškė, kad byloje nukentėjusiąja pripažinta nužudytojo sutuoktinė esą ne kartą savo dar gyvam vyrui grasino, kad jį pasodins į kalėjimą, o „po nužudymo džiaugėsi, kad atsikratė abiejų brolių“.
Nuteistasis taip pat paprašė atlikti DNR turimą – esą būtina išsiaiškinti, ar tikrai jo nužudytas brolis buvo susilaukęs vaiko, kuriam teismas yra priteisęs beveik 13 tūkst. eurų turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.
„Brolio santuoka su žmona buvo nesėkminga, ji draugaudavo ir su kitais vyrais, Vitalijaus draugai ne kartą yra sakę, kad vaikas nepanašus į jį nepanašus, dėl to nuolatos kildavo tarpusavio pykčiai“, – aiškino J. Semenovičius.
Tokius argumentus jis išdėstė Lietuvos apeliaciniame teisme, kuriam apskundė žemesnės instancijos teismo nuosprendį – prašė panaikinti teismo sprendimą, kuriuo jis pasiųstas į įkalinimo įstaigą. „Manau, kad turiu būti išteisintas“, – pareiškė iki šiol kaltę pripažinęs J. Semenovičius.
Žudikas teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu jis buvo įtikintas operatyvinių darbuotojų, kad be jo su broliu kambaryje daugiau nieko nebuvo, neva todėl tik nuteistasis galėjo nužudyti savo brolį, o nuoširdaus prisipažinimo metu visi jo parodymai užrašyti diktuojant pareigūnams.
„Šis mano prisipažinimas iš esmės neigiamai paveikė ikiteisminio tyrimo eigą, kadangi po to tyrimas vyko vienpusiškai, netiriant kitų įmanomų nusikaltimo versijų, – nurodė J. Semenovičius. – Būdamas suimtas prisiminiau įvykių eigą ir daviau nuoseklius parodymus, kad brolio nežudžiau – nors ir buvau apsipykęs su broliu, bet neturėjau jokių ketinimų jo žudyti.“
Nuteistajam taip pat kilo abejonių, kaip ant nužudytojo abiejų kojų pėdų ir tarpupirščiuose atsirado kraujo, o nuotraukos, kuriose užfiksuota ši aplinkybė, esą dingo iš baudžiamojoje byloje esančios įvykio vietos apžiūros fotolentelės. „Man kyla pagrįstų abejonių, kad kažkas byloje suklastojo įrodymus“, – J. Semenovičius prašė nustatyti kaltuosius ir juos patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Tačiau praėjus daugiau kaip pusantrų metų po nužudymo J. Semenovičiaus iškelta nauja versija neįtikino nei byloje valstybinį kaltinimą palaikiusio prokuroro, nei iš naujo bylą išnagrinėjusių teisėjų.
Pasak jų, nekyla nė mažiausių abejonių, kad savo brolį nužudė būtent J. Semenovičius.
„Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertinusi įrodymų visetą, palyginusi byloje surinktus įrodymus ir sugretinusi juos tarpusavyje, daro išvadą, nuteistojo J. Semenovičiaus padaryta nusikalstama veika yra tinkamai kvalifikuota kaip tyčinis savo šeimos nario brolio V. Semenovičiaus nužudymas, – nurodė teismas. – Ta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme J. Semenovičius davė nuoseklius ir konkrečius parodymus apie savo padarytą nusikalstamą veiką, o apeliaciniame skunde išdėstė visai priešingas aplinkybes, laikytina tik jo pasirinktos gynybinės pozicijos pakeitimu.“
Pasak teisėjų, J. Semenovičius padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą, dėl jo nusikalstamų veiksmų atsirado neatstatomos pasekmės – jo broliui atimta gyvybė.
„Nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia, pagrįstai pirmosios instancijos tesmas pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui“, – atmesdami skundą nurodė teisėjai.
Įtaria, kad nužudė dėl greitųjų kreditų
Bylos duomenimis buvo nustatyta, kad J. Semenovičius savo broliui Vitalijui peiliu į kaklą ir krūtinę smogė ne mažiau kaip 11 kartų. O kodėl, galima tik spėlioti – J. Semenovičius savo veiksmų negali paaiškinti arba, kaip mano jo tėvai, nenorėdamas menkinti savo brolio tiesiog nenori sakyti tiesos. Tiesos, kuri įžeistų nužudytojo atminimą.
„Jevgenijus visada kentėjo nuo Vitalijaus, dabar, kai pagalvojame, tiesiog atėjo ta diena, kai visas viduje laikytas skausmas lyg vulkanas išsiveržė“, – prisipažino brolių motina.
Ji įtaria, kad Jevgenijus nenori garsiai pasakyti, jog brolį užmušė tik dėl to, kad šis jo vardu iš vienos greitųjų kreditų bendrovės paėmė maždaug 500 eurų kreditą ir jo negrąžino.
„Mačiau dokumentuose parašą – tai tikrai Vitalijaus darbas, jis nuolat ėmė kreditus, o šiuo tiesiog padengė kitą paskolą“, – sakė Liudmila Semenovičienė.
Kad būtent dėl kredito tarp brolių kilo ginčas, įtaria ir pareigūnai, tačiau tiesioginių įrodymų byloje nėra, o pats Jevgenijus apie tai atsisako kalbėti.
Iki suėmimo Trakų rajone gyvenęs J. Semenovičius teisme yra pasakojęs, kad dar 2015 m. sausio 6 d. buvo iškviestas į policijos komisariatą Vilniuje – pareigūnai domėjosi, kas jo vardu galėjo paimti kreditą.
Apie tai, kad Jevgenijus atvažiuoja į Vilnių, sužinojo ir Salininkuose pas tetą gyvenęs Vitalijus – jis pakvietė atvažiuoti į svečius.
„Paskambinau motinai ir pasakiau, kad į namus negrįšiu, nes mane į policiją dar kartą kviečia ateiti rytoj, todėl pasakiau, jog liksiu pernakvoti pas brolį“, – teisme kalbėjo Jevgenijus.
Pas brolį jis nuvažiavo jau išgėręs vieną butelį alaus, dar kelias skardines vyras išgėrė su broliu, kol galop jie susipyko. Dėl ko, Jevgenijus taip ir negalėjo pasakyti – lyg ir dėl to, kad šis paėmė paskutinę šaldytuve buvusią skardinę alaus.
Bet svaigalų netrukus vėl atsirado – Vitalijus nuėjo į parduotuvę ir nupirko.
„Iš pradžių Vitalijus gėrė vienas, o aš gulėjau ir žiūrėjau televizorių, bet paskui ir jis atėjo į kambarį, atsigulė, – teisme sakė Jevgenijus. – Paskui jis užmigo, nežinau, kas man pasidarė, nežinau, kodėl taip pasielgiau, bet nuėjau į virtuvę ir pasiėmiau peilį. Kai grįžau, brolis vis dar gulėjo lovoje, buvo ant nugaros. Tada ėmiau jį badyti. Jis net nesipriešino. O paskui nuėjau atgal į virtuvę ir nuploviau peilį.“
„Nežinau, kas man atsitiko, taip užėjo, viskas labai staigiai gavosi“, – Jevgenijus sakė, kad brolį mylėjo, tačiau kodėl nužudė, sakė nežinąs.
Jis taip pat neslėpė, kad su broliu konfliktuodavo, tačiau niekada nė vienas iš jų nesigriebė peilio.
„Pykdavomės, nes jis visada buvo teisus, o aš – ne, jis visada norėdavo vadovauti“, – apie vyresnį brolį kalbėjo Jevgenijus.
Būti šalia nužudyto brolio jis nenorėjo – susirinkęs daiktus autobusu išvažiavo į stotį, o kadangi iš Vilniaus į Rūdiškes naktį nevažiavo viešasis transportas, vyras nutarė eiti į namus pėsčiomis.
„Vilkpėdėje sustojo automobilis, vairuotojas sutiko mane pavežti, nes pats anksčiau tranzuodavo ir žino, ką reiškia, kai niekas nesustoja – jis mane parvežė iki Rūdiškių“, – Jevgenijus prisipažino, kad grįžęs į miestelį nuėjo dar „į tašką“, kur nusipirko 200 g degtinės, ją „iš skausmo“ išgėrė, o į namus parėjo apie 4.30 val.
Policija į namus atvažiavo kitą dieną – Jevgenijus iš karto buvo sulaikytas. Jis taip pat pasakė, kad peilis, kuriuo nužudė brolį, yra Vitalijaus namuose. Tačiau per kratą, kaip vėliau paaiškėjo, pareigūnai jo nesurado – paėmė visus, išskyrus nužudymo įrankį.
O giminaičiai, nieko neįtardami, juo toliau pjaustė maisto produktus – tik tada, kai Jevgenijus buvo atvežtas į įvykio vietą, jis pamatė ant stalo gulintį peilį, kuriuo giminaičiai jau buvo pasipjaustę dešros.