Prabėgus pusantrų metų po tragiškos avarijos, kurioje ji neteko savo 26 metų sūnaus Artūro, moteris iki šiol neranda atsakymo, kodėl avarijos sukėlimu kaltinamas žuvusiojo draugas Arnoldas Maksimovas pasišalino iš įvykio vietos ir jos vaiką paliko numirti.
Motina taip pat negali patikėti A. Maksimovo pasakojimu, jog dėl avarijos kaltas jos sūnus – esą jis vairuotojui paspaudė koją, o šis automatiškai greičio pedalą, todėl BMW tapo nevaldomas ir nuvažiavo nuo kelio, o paskui trenkėsi į medį ir apsivertė.
„Netikiu, niekada nepatikėsiu“, – DELFI prisipažino L. Kodz.
Tokia versija nepasirodė įtikinama ir ikiteisminį tyrimą dėl tragiškai pasibaigusios avarijos atlikusiems policijos ir prokuratūros pareigūnams – jie 27 metų A. Maksimovą kaltina sukėlus eismo įvykį esant neblaiviam bei dėl sužaloto keleivio palikimo be pagalbos. Už tai baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę iki dešimties metų.
Baudžiamąją bylą prokurorai perdavė nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui, teisėjas Valdas Bugelevičius ją žada atversti jau balandį. Pirmasis posėdis šioje byloje neįvyko, nes negalėjo dalyvauti nukentėjusiesiems atstovaujantis advokatas. Tuo metu A. Maksimovą gina garsi advokatė Svetlana Pronina.
Bylos duomenimis, nelaimė Vilniuje, Karačiūnų gatvėje, prie Tapelių ežero, įvyko 2012-ųjų birželio 18-osios naktį, kai automobilis „BMW 530“ nulėkė nuo kelio, apvirto ir rėžėsi į pušis.
Šiuo automobiliu vyko keturi žmonės – vairuotojas, jo mergina, žuvusysis ir dar vienas vaikinas. Visi jie – draugai.
Į įvykio vietą atvykę pareigūnai rado jau žuvusį Artūrą ir dar vieną keleivį, kuris ir iškvietė pagalbą – vairuotojas A. Maksimovas su savo mergina iš nelaimės vietos pasišalino. Jų ieškojo policijos kinologas su šunimi, kuris pėdsakais nuvedė keletą kilometrų, tačiau pabėgusiųjų rasti nepavyko.
Į policijos komisariatą A. Maksimovas atvyko praėjus tik dviem paroms – jis teisinosi, kad po avarijos patyrė šoką.
„Jie visi buvo draugai, tada buvo atvažiavę pas mus į sodą, o paskui nuvažiavo nusimaudyti prie ežero, – pasakojo L. Kodz. – Visa tai įvyko, kai jie grįžinėjo namo... Mano sūnus davė Arnoldui mašiną pavairuoti, sako, buvo labai didelis greitis, BMW nuvažiavo nuo kelio, apsisuko į kitą pusę ir trenkėsi ant šono į medį“.
Pasak motinos, pagalbą iškvietęs Artūro draugas niekur nepabėgo, nors taip pat buvo labai išsigandęs ir patyręs šoką.
„Greitoji pagalba važiavo labai ilgai – gal 40 minučių, policija atvyko gerokai greičiaui, bet Artūras jau buvo žuvęs“, – ašaras liejo motina.
Ji netiki A. Maksimovo pasiteisinimais, jog jis iš įvykio vietos pabėgo dėl to, kad jam buvo šokas.
„Ne, tikrai netikiu, sako, kad buvo blaivus, bet ne, netikiu – jis mūsų atsiprašė, bet mums nuo to nė kiek nelengviau, sūnaus mums niekas nesugrąžins, – sakė L. Kodz. – Mums iki šiol labai sunku, nes sūnus buvo labai geras. Tai buvo mūsų angelas, geras visą gyvenimą, jokių rūpesčių nepridarė, ir mokyklą baigė, ir kolegiją, ir į universitetą įstojo, mokytis norėjo“.
– Kada sužinojote apie tai, kad avarijoje žuvo Jūsų sūnus? – DELFI paklausė L. Kodz.
– Ryte, apie pusę penkių, policija atvažiavo ir pasakė, jog jūsų Artūras žuvo. Negalėjome patikėti – taip viskas staiga... Mums labai sunku, jau pusantrų metų tai tęsiasi, o dabar viską iš naujo reikės išgyventi, klausytis teisme... Tai – labai sunku.
Niekaip nesuprantu, kodėl vienas berniukas po avarijos Artūro nepaliko, iki galo buvo, iškvietė pagalbą, o kiti pabėgo – gal dar galėjo jam padėti? Gal dar šiandien jis būtų gyvas?
– Kodėl A. Maksimovas nepripažįsta kaltės, kokia jo versija?
– Labai sunku tai girdėti – jis neprisipažįsta, kaltina mūsų sūnų, sako, jog jis pats kaltas, nes sėdėjo šalia ir paspaudė koją, o šis automatiškai greičio pedalą. Tai nesamonė, mūsų Artūras negalėjo taip pasielgti.
Bandėme mes daryti tokį eksperimentą – nieko panašaus nebuvo.
– Kada apie tokią versiją sužinojote?
– Kai slapstęsis Arnoldas prisidavė policijai, jis buvo uždarytas į areštinę, teismas jį suėmė mėnesiui. O po to mėnesio pasklido tokia versija – visi draugai sakė, kad niekas tokių pasiteisinimų negirdėjo, kol jis sėdėjo... Ir tik paskui pasakė tokią versiją.
Su Arnoldu buvusi mergina sako tą patį, o tas kitas berniukas, Denisas, jau yra išvažiavęs į Ispaniją – mes niekaip negalime su juo susisiekti. Dukterėčia jam skambino, bet jis nekelia ragelio – advokatas sakė, kad be jo negalėsime išnagrinėti bylos, nes jis yra svarbiausias liudytojas.
Mums labai svarbu, kad šis liudytojas būtų teisme, prašiau visų Artūro draugų, kad paprašytų jo atvažiuoti ir liudyti – noriu žinoti tiesą, daugiau nieko man nereikia, aš tik noriu tiesos. Nenoriu, kad mano sūnų apkaltintų, jog pats yra kaltas... Aš netikiu, kad jis taip galėjo pasielgti, jis buvo per daug atsakingas.
– O A. Maksimovas pats Jums aiškino, kaip atsitiko avarija?
– Į laidotuves buvo atėję jo tėvai, atsiprašė, o kai Arnoldą paleido, jis norėjo susitikti – paskui atėjo ir atsiprašinėjo... Klausiau, kaip tai galėjo būti, o jis teisinosi: „Aš nežinau, čia pats Artūras paspaudė...“.
Tada dar didesnis šokas – netekome sūnaus, o dabar – dar ir jis pats kaltas...
– A. Maksimovui gresia laisvės atėmimo iki dešimties metų bausmė – ar sieksite, kad jis sėdėtų kalėjime?
– Aš noriu tik tiesos, ar sėdės ar ne, tegul teismas sprendžia. Tegul gyvena, man svarbu tik tiesą žinoti. Man daugiau nieko nereikia.
Žinote, tas dabar Ispanijoje gyvenantis liudytojas, ko gero, nenori papasakoti, kaip ten buvo – jis sakė, kad visi iš visų pusių jį spaudžia, jam labai sunku, sakė, negaliu... Dar bandysime kaip nors jį surasti, gal atvažiuos ir papasakos kaip ten viskas buvo. Gal supras, kaip mamai sunku.