30 tūkst. litų – tokią sumą teko sumokėti L. Butkaus (gim. 1981 m.) artimiesiems už kaltinamojo paleidimą į laisvę už užstatą. Šią sumą nustatė Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas Viktoras Kažys, manantis, kad turto prievartavimu kaltinamas vyras nepagrįstai ilgą laiką buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.
Tiesiog teismo salėje keturis kartus teistą (teistumai išnykę) L. Butkų paleidęs teisėjas kaltinamąjį įpareigojo kiekvieną savaitės trečiadienio rytą registruotis Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate.
Tuo metu penkis kartus teistas (teistumai taip pat išnykę) jo brolis Antanas Butkus (gim. 1979 m.), žiniasklaidoje sietas su buvusio premjero Gedimino Vagnoriaus dukra, lieka už grotų – jis yra suimtas kitoje baudžiamojoje byloje.
Be teismo nuosprendžio L. Butkus už grotų praleido daugiau kaip 33 mėnesius – teisėjo nuomone, tai nepateisinamai ilgas laiko tarpas gana nesudėtingoje baudžiamojoje byloje. Ją nagrinėja Vilniaus apygardos teismas – nors byla teismui buvo perduota dar praėjusių metų sausį, o posėdžiai yra numatyti iki lapkričio.
„Ši byla nėra sudėtinga“, – teisėjas V. Kažys pažymėjo, kad byloje nėra išskirtinių priežasčių, dėl kurių kardomųjų priemonių tikslų negalima pasiekti kitomis švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis.
Pasak teisėjo, nors L. Butkui gresia laisvės atėmimas nuo trejų iki dešimties metų, tačiau „kuo ilgiau taikoma griežčiausia kardomoji priemonė, tuo mažesnė tikimybė, kad kaltinamasis, būdamas laisvėje, bėgs (slėpsis) nuo teismo“.
Vilniaus apygardos teismas L. Butkui suėmimą pratęsdavo, nes manė, kad jis gali pasislėpti nuo teisingumo. Tačiau, anot apeliacinės instancijos teismo, bylą nagrinėjanti teisėja „pernelyg sureikšmino nusikalstamų veikų, kurių padarymu kaltinamas L. Butkus, sunkumą bei jam galimai gresiančios bausmės griežtumą“.
Paleisti į laisvę ne kartą teismo prašė ir pats L. Butkus – jis net nurodydavo, kad artimieji gali sumokėti užstatą, tačiau esą teisėja šio prašymo net nesvarstė. Skųsdamasis apeliacinės instancijos teismui jis pažymėjo, kad „kardomosios priemonės termino tęsimas sudaro įspūdį, kad kaltinamasis dar nepriėmus nuosprendžio yra baudžiamas“.
„Bylos nagrinėjimas, kuris trunka beveik dvejus metus, vilkinamas, o teismas yra šališkas“, – pabrėžė L. Butkus, žadėjęs laisvėje įsidarbinti vienoje bendrovėje.
Kol byloje nėra paskelbtas nuosprendis, broliai Butkai laikomi nekaltais.
Į kūną leido nenustatytus vaistus ar narkotikus
Teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje prokurorai nukentėjusiaisiais yra pripažinę du žmones – vilnietį Andrejų Jarmalovičių ir Eglę Sutkaitienę, kuri pasirašė skolos vekselį. Jos vyro brolis, ieškojęs darbo užsienyje, ir metus praleidęs Butkų sodyboje, teismo nesulaukė – mirė.
Tuo metu broliai jiems pateiktų kaltinimų nepripažįsta ir jaučiasi buvę geradariai – asocialų gyvenimo būdą vedusiems asmenims esą norėdavo padėti parduoti jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą.
Ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai nustatė, kad kaltinamieji esą siekė užgrobti didelės vertės svetimus žemės sklypus, o kai nepavyko, iš jų galimai prievartavo turtą.
Nukentėjusiuoju pripažintas A. Jarmalovičius šiuo metu pataisos namuose atlieka bausmę už kitus nusikaltimus. Šio vyro pasakojimas – išskirtinis.
Jis teigė, kad brolių Butkų namuose buvo įkalintas ir tik po mėnesio paspruko į laisvę, apie tai papasakojo pareigūnams, o paskui sulaukė grasinimų ir buvo priverstas išsižadėti savo liudijimo. Netrukus už grotų dėl anksčiau padaryto nusikaltimo pakliuvęs vyras buvo žiauriai sumuštas kitų kalinių – jie sužinojo, kad šis yra išdavęs „gerus brolius“.
Apie patirtą poveikį prokurorams papasakojęs A. Jarmalovičius prisipažino, kad yra įbaugintas ir bijo dėl savo ateities, todėl buvo pradėtas naujas ikiteisminis tyrimas.
Šį nekilnojamąjį turtą vyras ketino parduoti, apie tai buvo kalbėjęs su savo draugu Robertu Stankevičiumi.
„2010-ųjų rugsėjį ėjau pro Geležinkelio stotį, kai mane sustabdė du nepažįstami vyrai ir paprašė eiti kartu, nes mane nori matyti vienas žmogus, – tyrimo metu sakė A. Jarmalovičius. – Jie nuvedė mane į Antano kioską, kur jam pardaviau mobilųjį telefoną. Po kelių dienų vėl mane sustabdė ir nuvedė į kioską, sakė, nori Antanas mane pamatyti. Čia jis manęs klausinėjo, ar nenoriu parduoti savo žemės sklypo. Bet aš nesutikau, nes jau buvau sutaręs su kitais žmonėmis.
Po kelių dienų Antanas man vėl pasiūlė užeiti į kioską, davė išgerti alkoholio, o kai apsvaigau, pajutau aštrų dūrį į ranką. Netrukus praradau sąmonę, o atsibudęs pamačiau, kad esu kažkokiam name. Čia man tik duodavo gerti vandens ir leisdavo į veną kažkokius vaistus. Tame name buvo Leonas ir Antanas bei dar kažkoks vyras, kuris stebėdavo, kad niekur nepabėgčiau“.
A. Jarmalovičius pareigūnams sakė, kad broliai davė pasirašyti „kažkokius dokumentus“ bei tuščius lapus. „Buvau apsvaigęs ir nieko nesupratau“, – kalbėjo vyras.
Išsivadavęs sulaukė grasinimų: bijojau, kad jie mane užmuš
Nukentėjusysis teprisiminė tik kaimo, kuriame buvo laikomas, pavadinimą, todėl kai vieną rytą pamatė, kad nėra jį saugojusio vyro, griebė telefoną ir paskambino savo draugui R. Stankevičiui. Šis patarė ieškoti artimiausios autobusų stotelės, pasislėpti kur nors krūmuose ir laukti, kol šis atvažiuos.
„Kai mane išgelbėjo, po kelių dienų Naujininkuose prie stadiono prie manęs priėjo šeši žmonės, kurie sakė, kad man blogai baigsis, jeigu pasiskųsiu, jog buvau laikomas name“, – kalbėjo A. Jarmalovičius.
Vyras neslėpė, kad nepažįstamieji jį ne tik sumušė, bet ir padegė plaukus.
„Tada draugas man primygtinai liepė kreiptis pagalbos į policiją, nes tie žmonės manęs nepaliks ramybėje, – sakė jis. – Bijojau, kad jie mane gali užmušti, bet supratau, jog jie net neketina nuo manęs atstoti“.
Apie patirtus išgyvenimus pareigūnams papasakojęs A. Jarmalovičius buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kur patvirtino savo parodymus.
Galvą talžė plaktuku
Tačiau po kelių dienų su advokatu jis atvyko į prokuratūrą ir Specialiųjų tyrimų tarnybą, teigdamas, jog jo pasakojimas buvo išgalvotas. Kadangi jo pareiškimo niekas iš karto nenorėjo priimti, buvo parašytas skundas.
Nukentėjusysis pasakojo, kad vienas Butkų giminaitis Stasys jį privertė prieš vaizdo kamerą lombarde pasakyti, jog policijoje kalbėjo netiesą, buvo apsvaigęs nuo narkotikų bei kad patyrė pareigūnų spaudimą.
„Pasakiau, kad su broliais esu geras draugas ir neturiu jiems pretenzijų“, – A. Jarmalovičius pareigūnams prisipažino, jog jam buvo grasinama, kad jis nepaeis nė 10 metrų, jeigu nevykdys šių nurodymų.
Jis teigė, kad netrukus po to buvo užpultas prie savo namų – du nepažįstami vyrai jam plaktuku sudavė per galvą. Vieną užpuolikų A. Jarmalovičius pažino – senyvo amžiaus vyras, tvarkęs reikalus dėl parodymų pakeitimo brolių Butkų byloje.
Kalėjime buvo išvadintas ožiu
„Iš karto po šio įvykio man įsiteisėjo nuosprendis ir buvau išvežtas į pataisos namus, – pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausą tęsė A. Jarmalovičius. – Mane pasodino į „zoną“, bet mane susirado kaliniai ir ėmė klausinėti, ar pažįstu Leoną. Sakė, kad pridaviau normalius žmones. Kultūringai pasakius, davė man pi..., na, sumušė, nes esu ožys. Jie sakė, kad negaliu kartu kalėti, nes išdaviau Butkus. Prašiau tada mane perkelti į kitus pataisos namus, nes jeigu jie sužinos, kad ir dabar daviau parodymus, nežinau, kaip reikės gyventi“.
A. Jarmalovičius prisipažino, kad patekęs už grotų džiaugėsi, kad pagaliau galės ramiai gyventi.
Šių pasakojimų A. Jarmalovičius teisme išsižadėjo, pareikšdamas, jog kalbėdamas policijoje ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apsvaigęs nuo narkotikų. Tai kategoriškai paneigė valstybinį kaltinimą palaikantys prokurorai.
A. Jarmalovičius teisme aiškino, kad parodymus prieš Butkus jam liepė duoti draugas R. Stankevičius, kuriam jis esą ketino parduoti savo namą ir žemės sklypą, dėl to pas notarą buvo patvirtinęs įgaliojimą.
„Plaukai man užsidegė nuo didelės liepsnos, kai dariau kaifą, – sakė jis. – R. Stankevičius manęs prašė liudyti prieš brolius, nežinau, kuo jie jam trukdė. Apšmeižiau žmones, bet dabar noriu ištaisyti savo klaidą“.
A. Jarmalovičius taip pat pareiškė, kad pareigūnai yra suinteresuoti brolius pasodinti už grotų. „Bet nesuprantu, kodėl“, – kalbėjo nukentėjusysis, pažymėjęs, jog buvęs draugas R. Stankevičius norėjo jį apgauti.
Vyras teigė, kad Butkų kaimo sodyboje gyveno savo noru, nes norėjo išsigydyti nuo narkomanijos. „Broliai manimi rūpinosi ir man labai padėjo“, – tikino jis.
Išsekęs, nušalusiomis kojomis, apžėlęs, apkandžiotas utėlių
Tuo metu kita nukentėjusioji savo liudijimo neišsižadėjo - vilnietė Eglė Sutkaitienė teisme sakė, kad jos vyro brolis maždaug pusmetį glaudėsi vasarnamyje Šalčininkų rajone, nors tuo metu turėjo dirbti užsienyje. Bent taip jam esą buvo žadėjęs A. Butkus.
Moteris teisme jau atsisakė broliams pareikšto 15 tūkst. Lt civilinio ieškinio – būtent tiek ji A. Butkui sumokėjo už ramybę:esą šis pareikalavo, kad moteris atlygintų už giminaičio gyvenimą jo sodyboje Šalčininkų rajone.
E. Sutkaitienės vyro brolis – jau miręs. Ikiteisminio tyrimo metu jis pareigūnams pasakojo, kad 2010-ųjų rudenį jam nepažįstamas vyras (vėliau paaiškėjo, kad A. Butkus) jam pasiūlė statybininko darbą užsienyje.
„Sutikau, nes buvau bedarbis, tačiau mane išvežė ne į užsienį, o į Šalčininkų rajoną, čia prižiūrėjau vištas, kumelę, šunį, gyvenau vasarnamyje, nors buvo ir gyvenamasis namas, – sakė V. Sutkaitis. – Už darbą man pinigų nemokėjo, net neatveždavo valgyti... Išgyvenau, nes valgydavau gyvūnams skirtą maistą“.
Vyras neslėpė, kad pusę metų nešiojo tuos pačius drabužius, su kuriais buvo atvežtas į kaimą. „Su tais pačiais drabužiais ir miegojau“, – aiškino jis.
V. Sutkaitis prisipažino, kad žiemą nušalo kairės kojos pirštus, vėliau juos teko amputuoti. „Dėl Butkų kaltės likau invalidas“, – pareigūnams sakė jis.
Vyras tvirtino, kad gyvendamas Šalčininkų rajone susipažino su Butkų kaimynais, kurie ragino jį kuo greičiau sprukti iš kaimo.
„Žmonės sakė, kad A. Butkus yra aferistas, atveža žmones į Kalniškių kaimą ir apgauna, o paskui dingsta – ir man siūlė kuo greičiau iš to kaimo bėgti, – per apklausą tvirtino jis. – Kai nušalo kojos pirštai, nusprendžiau bėgti, susisiekiau su draugais ir jie mane išsivežė“.
V. Sutkaitis prisiminė, kaip dar gyvenant kaime A. Butkus kartą jam pareiškė žinantis, jog šis turi du butus.
„Antanas man sakė, kad jeigu vieno buto neperrašysiu savo vardu, jis atiteks valstybei, – dar būdamas gyvas kalbėjo nukentėjusysis. – Vėliau jis mane nuvežė pas notarą, pasirašinėjau įvairius dokumentus, tačiau pats jokių dokumentų negavau, iki šiol jis man namų knygos nėra grąžinęs“.
Pasak jo, A. Butkus jį norėjo dar kartą, jau vasarą, jį išvežti į kaimą, bet šis kategoriškai atsisakė.
Buvo išsekęs ir sergantis įvairiomis ligomis
Tuo metu V. Sutkaičio brolio Dariaus žmona E. Sutkaitienė, kurią prokurorai pripažino civiline ieškove, teisme sakė, kad jos vyras buvo nuteistas už savo motinos nužudymą – prieš mirtį ji dviem savo sūnums testamentu buvo palikusi po butą sostinės Birželio 13-osios ir Geležinio Vilko g. Vienas brolis liko gyventi viename bute, kitame – kitas.
E. Sutkaitienė teisme pasakojo, kad jos vyras kalėjime atlikinėjo bausmę, kai vieną dieną dingo jo brolis V. Sutkaitis.
„Dėl to kreipiausi į policiją, buvo paskelbta paieška, tačiau aš pati asmeniškai jo visais būdais ieškojau – kartais pavykdavo prisiskambinti į jo telefoną, bet jis neatsiliepdavo, – sakė moteris. – Vėliau po kažkiek laiko jam pagaliau prisiskambinau. Jis prašė paimti iš kaimo Šalčininkų rajone – kelią nupasakojo telefonu. Su draugais nuvažiavome iki kaimo, jis pats mus pasitiko. Valius atrodė baisiai – nušalusiomis kojomis, išsekęs nuo šalčio, alkio, sergantis įvairiomis ligomis. Jį išgydžiau, jo ligomis net mano du mažamečiai vaikai užsikrėtė“.
Moteris prisiminė, jog giminaitis skundėsi, jog šaltą žiemą gyveno be šildymo, buvo marinamas badu.
„Jis pasakojo, kad valgydavo su šunimi kruopas – tik dėl to Valius išgyveno“, – sakė E. Sutkaitienė.
Moters teigimu, vyro brolis nušalo kojas, kai pėsčiomis žiemą su guminiais batais bandė išeiti iš kaimo. „Jis buvo visas apžėlęs, baisus“, – prisiminė ji.
Prašė supažindinti su senyvo amžiaus kaimynu
E. Sutkaitienė teigė, kad po kiek laiko į jos namus vyrui ėmė plaukti laiškai iš teismo, o Valiui, kol jis gyveno jos namuose, dažnai skambino A. Butkus.
„Persirašiau jo telefono numerius ir paskambinau, atsiliepė Antanas, jis paskui pas mus atvažiavo ir sakė, kad padeda, jog Valius neprarastų buto, – kalbėjo ji. – Man tai buvo didelė staigmena, sakiau jam, jeigu niekas per aštuonis metus buto neatėmė, niekas ir negali atimti“.
„Kol vyras sėdėjo kalėjime, aš mūsų buto dokumentus sutvarkiau, o kai netrukus vyro vardu pradėjo eiti laiškai, surinkau visus dokumentus, kad čia jau 20 m. gyvenu ir nunešiau į teismą, tačiau teisėja mano dokumentų net nepriėmė, o paskui ne mano vyro naudai priėmė sprendimą ir panaikino paveldėjimo teisę“, – sakė ji.
„A. Butkus nuolat įkyriai siūlė jam parduoti butą, o vietoj jo siūlėsi man nupirkti kur nors už Vilniaus namuką, – prisipažino E. Sutkaitienė. – Taip kartą mums bendraujant jis dar pasiūlė nueiti pas senyvo amžiaus kaimyną, sakė, jam nupirks brendžio, o senukas vietoj to pasirašys buto pardavimą. Pareiškiau, kad nelįstų prie mano kaimynų, daugiau ta tema jis su manimi nekalbėjo“.
Išsigandusi grasinimų moteris susimokėjo už ramybę
Susijaudinusi moteris teisme sakė, kad po to, kai A. Butkus sužinojo, jog Valius jai ne vyras, ėmė grasinti, jog ši nesikištų į svetimus reikalus.
„Jis sakė, kad pakenks mano vyrui kalėjime, tai girdėjo mano dukra, ji labai išsigando, klausinėjo, ar dėdė tikrai gali ką nors padaryti tėčiui, – sakė ji. – A. Butkus pareikalavo pasirašyti vekselį 10 tūkst. Lt sumai – už Valiaus gyvenimą kaime, maitinimą, nors, kaip sakė jis, buvo marinamas badu. Jis man sakė, kad žino, kur aš dirbu, kur sėdi mano vyras, į kokį darželį vaikšto vaikai, tikrai išsigandau, dėl šventos ramybės pasirašiau“.
Moteris neslėpė, kad buvo priversta sumokėti 15 tūkst. Lt – vekselyje nurodytą sumą bei už darbą antstoliui. „Tada jis parašė raštelį, kad pretenzijų neturi ir nepretenduos į vyro butą“, – teigė E. Sutkaitienė.
Pasak nukentėjusiosios, jos vyro brolis neigė, kad norėjo brolį iškraustyti iš buto. „Jis tai pasakė ir pareigūnams“, – moteris stebėjosi, kai pas A. Butkų pamatė visus jos vyro buto dokumentus, nes „visi dokumentai buvo pas mane namuose“.
„Visą šią situaciją žinojo kartu su manimi gyvenusi mama – ji labai nervinosi, jai neišlaikė širdis ir ji mirė“, – sakė ji. E. Sutkaitienė neslėpė, kad pavargo nuo šios istorijos ir nori kuo greičiau ją pamiršti.