Lietuvos gelbėtojai iš apsemtos teritorijos maždaug 50 metrų atstumu perpumpuoja vandenį atgal į Sava upės vagą. Upės vandens lygis yra maždaug 2-3 metrais aukštesnis nei šalia esančiose teritorijose. Netoliese dirba kolegos iš Vokietijos, Austrijos, Kroatijos, Belgijos, Albanijos ir Čekijos.
Lietuvos gelbėtojai vietinių kieme, jiems leidus, įsirengė palapinę, kurioje turi sulankstomas lovas, maisto, vandens ir praleidžia dalį laiko budėdami prie siurblių. Pasak komandos nario Henriko Baldausko, darbas dar tik prasideda, jis monotoniškas, nes pastačius siurblį tenka jį nuolatos pildyti degalais, keisti tepalus, filtrus, nuo įsiurbimo žarnų valyti apnašas. Vietiniai aprūpina siurblius kuru, tai daro 4 val., 12 ir 20 val.
Gelbėtojų stovyklavietėje verda gyvenimas. Austrijos kolegos atsigabenę lauko virtuvę, todėl pagal sutarimą pagamina maistą čia visiems dirbantiems gelbėtojams. „Maistas tikrai neprastas, todėl niekuo negalime skųstis. Vieni komandos nariai dirba prie siurblių, kitos pamainos stengiasi pailsėti ir sukaupti jėgų artėjančiam budėjimui. Lauke džiūsta ilgos skalbinių virvės, nes esant tokiam karštam orui juos tenka dažnai keisti“, - sako H. Baldauskas.
Į Bosniją ir Hercegoviną išvykę 5 gelbėtojai iš Lietuvos – Jonas Zinkevičius iš Zarasų, Donatas Klimavičius iš Kauno, Arūnas Dikčius, Maksimas Kulikovas ir Henrikas Baldauskas iš Vilniaus. Visi lietuviai yra ne kartą dalyvavę įvairiuose mokymuose ir pratybose, todėl yra nusiteikę padėti vietos gyventojams tiek, kiek jiems reikės. Jonui iš Zarasų tai jau antroji misija, 2010 m. jis buvo išvykęs teikti pagalbą Lenkijai, nukentėjusiai nuo potvynių. Komandos nariai patyrę ir turi sugebėjimų dirbti sudėtingose situacijose. Jau kelis kartus teko remontuoti savo automobilius kelyje, tačiau buvo išsiversta be specialiųjų tarnybų pagalbos, visas problemas išsprendžiant tiesiog vietoje, praneša Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas.
Gelbėtojai dirba nuolat, nepertraukiamai, keisdamiesi dviem pamainomis. Jie keičiasi kas 8 valandas, todėl tenka dirbti tiek dieną, tiek naktį. Tačiau jie pripratę prie panašaus darbo Lietuvoje.
„Nors gali atrodyti, kad viskas čia nėra taip sudėtinga, tačiau anaiptol. Remiantis vietinių žmonių informaciją, nuo šio miestelio 10-15 km ėjo karo frontas. Todėl yra daug užsilikusių sprogmenų ir minų, kurias išplovė potvynio vanduo. Tokią informaciją patvirtina ir vietoje dirbančio koordinacinio centro ekspertai. Netoliese buvo rasto 4 minos, atklydusios net 20 km. Kol dirbame čia, nėra baimės pojūčio, nes miestelyje didelio pavojaus nėra. Tikimės, kad nereikės vykti pumpuoti vandens kažkur į laukus, kur gali būti pavojų“, - pasakoja H. Baldauskas.
Pasak H. Baldausko, kolegos iš Belgijos surengė paskaitą, kurioje minų ekspertai supažindino su čia esančiomis minomis, kaip jas atpažinti, kaip elgtis pamačius: „Niekada gyvenime ir nepagalvojom, kad pateksim į tokią situaciją, kurioje susidursime su mums nežinomais pavojais. Mes išmokyti gelbėti, ne naikinti.“
Didelė problema ir kritę gyvuliai. „Vietinių institucijų žiniomis, šiame regione krito 60-70 proc. visų gyvulių. Valdžioms institucijoms iškyla daug problemų sprendžiant kritusių gyvulių surinkimo ir utilizavimo problemas. Ne karta matėme ir užuodėme vežamus sunkvežimiais kritusius gyvulius. Buvo pranešta ir apie infekcinių ligų protrūkius, todėl laikomės visų rekomendacijų, siekdami išvengti bet kokių galimų problemų sveikatai“, - patikino H. Baldauskas.
Lietuvos gelbėtojai nuolat jaučia vietinių paramą. „Tik paklausus, kur būtų galima pasinaudoti tualetu, per 30 minučių buvo atgabentas lauko tualetas. Tiesa, suklijuotas iš trijų skirtingų tualetų, bet tokioje situacijoje negalėtum tikėtis nieko geresnio. Žmonės, gyvenantys aplinkui, atsidėkodami nuolatos vaišina kava ir užkandžiais, net sudarė grafiką, kurie kaimynai ir kada tuo rūpinasi. Jaučiasi, kad čia esam laukiami ir mūsų darbas vertinamas, nes čia nesimato vietinių pajėgų, kurios vykdytų vandens perpumpavimo darbus“, - dalijosi įspūdžiais Lietuvos komandos narys.
