50 tūkst. eurų. Tiek iš valstybės prisiteisti panoręs H. Margenis sako, kad neteisėtai buvo įtartas pačiu baisiausiu nusikaltimu – anksčiau visą Vilnių terorizavusios „Vilniaus brigados“ vieno lyderių Igorio Tiomkino nužudymu.
Už grotų 45 paras praleidęs buvęs kontržvalgybininkas aiškina, kad įkalintas Vilniaus areštinėje, o vėliau – ir Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (TIK) patyrė ne tik dvasinius sukrėtimus ar nepatogumus, bet ir esą dėl jam mestų nepagrįstų įtarimų buvo sumenkinta jo reputacija.
H. Margeniui įtarimai dėl I. Tiomkino nužudymo buvo panaikinti, jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas. Tačiau kas nužudė Vilniuje gyvenusį I. Tiomkiną, pareigūnai kol kas taip ir neišsiaiškino.
Buvęs ilgametis operatyvinis darbuotojas H. Margenis neslepia, kad palaikė ryšius su I. Tiomkinu – karts nuo karto su juo susitikdavo, susiskambindavo ar susirašydavo trumposiomis žinutėmis. Taip buvo ir žmogžudystės išvakarėse – būtent H. Margenio atsiųsta SMS žinutė pareigūnams ir sukėlė įtarimų.
Vėliau, kai kriminalistai patikrino pokalbių išklotines, buvo rasta ir daugiau žinučių, taip pat buvo užfiksuota, kad vyrai ne kartą kalbėjosi telefonu. O sulaikytas H. Margenis esą vengė kalbėti apie bendravimą su I. Tiomkinu – tai sukėlė dar daugiau įtarimų.
Dabar jis neslepia, kad I. Tiomkinas buvo prašęs jį suvesti su vienu buvusiu aukštu pareigūnu.
„Aš esu buvęs operatyvinis darbuotojas – net išėjęs iš darbo tokiu ir likau, tai yra įaugę kraujyje, nusikaltimų netyriau, bet informacija disponavau“, – neslėpė H. Margenis.
Tačiau kas nužudė I. Tiomkiną, jis negali pasakyti, nors versijų turi įvairių. Vieną jų pasakė ir pareigūnams – esą panašiai buvo nužudyti ir kiti su nusikalstamu pasauliu susiję asmenys.
„Vilniaus brigadai“ priklausęs, tačiau pastaraisiais metais verslu užsiėmęs I. Tiomkinas buvo nužudytas 2014 m. liepos 5 d., apie 23.50 val., prie savo namų Vilniuje, Trinapolio g. Į jį buvo paleistos keturios kulkos.
Po šio nužudymo H. Margenis buvo sulaikytas, tiesa, ši informacija ilgą laiką buvo slepiama nuo žiniasklaidos. Teismas buvusį kontržvalgybininką leido suimti – tuo metu buvo galima įtarti, kad jis esą gali būti susijęs su įvykdytu nusikaltimu. Nors prokurorai prašė įtariamąjį laikyti suimtą tris mėnesius, teismas šį terminą perpus sumažino.
H. Margenis pripažįsta, kad ir pats būtų leidęs įtariamąjį suimti, jeigu būtų dirbęs teisėju – esą I. Tiomkino nužudymas visuomenėje sukėlė didelį rezonansą, o policijos operatyviniai darbuotojai aiškino, jog jie eina karštais pėdsakais ir tikrai būtina įtariamąjį izoliuoti nuo visuomenės.
„Aš, būdamas teisėju, irgi taip pasielgčiau, – šiandien prisipažįsta H. Margenis. – Tačiau norėčiau padėkoti teisėjai, kad ji manęs nesuėmė trims mėnesiams, nors jai ir buvo teigiama, kad būtent aš padariau šį nusikaltimą ir yra tai patvirtinančių įrodymų.“
Nužudymu įtartas H. Margenis sakė, kad yra siplnos sveikatos ir uždarytas į areštinę, o paskui – ir į Lukiškes, laiku negaudavo insulino, nors suėmimą skyrusi teisėja savo nutartyje pabrėžė, jog jam yra būtinas gydymas.
Dar labiau jis nustebo, kai Lukiškėse buvo uždarytas į vieną kamerą su Sausio 13-osios byloje teisiamu Rusijos piliečiui Jurijumu Melu.
„Čia jau geriau nesugalvosi – aš kaip buvęs kontržvalgybos vadas į vieną kamerą papuoliau, galima sakyti, su priešu, – sakė H. Margenis. – Neslėpsiu, kameroje buvo nesutarimų, konfliktinių situacijų, nes skyrėsi mūsų požiūriai.“
H. Margenis sakė, kad buvo sumąstęs kameroje paskelbti bado streiką, nes negaudavo vaistų. To užteko – iš karto buvo perkeltas į kitą, geresnę kamerą, buvo parūpintas ir insulinas.
„Bet labiausiai bijojau dėl savo šeimos – juk bet koks narkomanas, norintis atkeršyti už I. Tiomkino žmogžudystę, galėjo susidoroti, o namiškiai neatskirdavo, kas juos prie namų stebi – ar pareigūnai, ar žulikai, - kalbėjo jis. – Mano byloje turbūt net agentūrinio pranešimo nebuvo, kad būtent aš padariau šį nusikaltimą. Ir iki šiol negaliu suprasti, kaip ši žmogžudystė buvo tiriama – kai mane išleido iš kalėjimo, tik po mėnesio pareigūnai atliko kratą mano sodo namelyje. O ar svarbių įkalčių nereikėtų ieškoti iš karto?“
Net ir paleistas į laisvę H. Margenis susidūrė su nepatogumais – iš jo buvo paimti dokumentai, buvo uždrausta išvykti iš gyvenamosios vietos ribų. „Eidavau pas gydytojus į Santariškes, medikai negalėdavo suprasti, kodėl mano rankose yra ne asmens dokumentas, o kriminalinės policijos pažyma“, - sakė jis.
„Kriminalistai buvo įsitikinę, kad aš buvau pažįstamas su Dovydu Kaplanu (buvęs „Vilniaus brigados“ narys, šiuo metu gyvenantis Rusijoje – aut. past.), o jis norėjo nužudyti I. Tiomkiną, esą už tai pažadėjo tris milijonus, - sakė H. Margenis. – Bet bendraudamas su D. Kaplanu šios temos neliečiau. Pareigūnai iš pradžių aiškino, kad aš I. Tiomkiną nužudžiau, bet kai pamatė, jog esu prastos sveikatos ir sunkiai vaikštau, negaliu bėgioti, pareiškė, kad aš galėjau organizuoti, nes tokius dalykus nusimanau.“
Valstybę į teismą padavusiam H. Margeniui atstovaujantis advokatas Laurynas Pakštaitis įsitikinęs, kad policijos pareigūnai nebuvo pakankamai rūpestingi, kai nepagrįstai pareiškė įtarimus dėl nužudymo su nusikaltimu nesusijusiam asmeniui. O teismas, skyręs jam griežčiausią kardomąją priemonę, anot jo, tapo operatyvinių darbuotojų įkaitu.
Priminė slaptą pažymą – klampina ryšiai su „Vilniaus brigada“
Teisingumo ministerijos atstovė Eglė Dervinskienė mano, kad H. Margenis nepagrįstai iš valstybės reikalauja neturtinės žalos atlyginimo – esą ikiteisminis tyrimas jo ažvilgiu buvo nutrauktas, įtarimai panaikinti.
„Ieškovas buvo reabilituotas visuomenės akyse, kai buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas“, – pažymėjo ji.
Anot ministerijos teisininkės, nenustatyta, kad ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų veiksmai buvo neteisėti – vien tai, jog įtarimai H. Margeniui buvo panaikinti, dar nereiškia, kad tyrėjai elgėsi neteisėtai. Juoba kad ir teismas jam buvo skyręs suėmimą, vėliau jo pagrįstumą patvirtino ir aukštesnės instancijos teisėjai.
„Be abejo, įtariant asmenį sunkiu nusikaltimu neišvengiami vienų ar kitų asmenų požiūriai, bet šiuo atveju ieškovui tyrimas buvo nutrauktas, jis nebuvo nuteistas“, – E. Dervinskienė pabrėžė, kad laikotarpis, per kurį buvo atliekamas tyrimas, nebuvo pernelyg ilgas.
Tokios pačios pozicijos laikosi ir Policijos departamentas, ir Generalinė prokuratūra – tirdami nužudymą pareigūnai privalėjo patikrinti visas įmanomas versijas.
Prokuroras Kęstutis Vagneris net pabrėžė, kad būtent paties H. Margenio elgesys, kai jis neigė I. Tiomkinui rašęs SMS žinutės žmogžudystės išvakarėse, pareigūnams ir sukėlė įtarimų.
Pasak jo, nors savo ieškinyje H. Margenis nurodo, kad dėl jo atžvilgiu pradėto ir vykdyto ikiteisminio tyrimo buvo pažeista jo reputacija, tačiau esą ji „nėra tokia ideali“, kaip teigia pats buvęs kontržvalgybininkas. Ir čia pat priminė 20 metų senumo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme saugomą pažymą, kurioje nurodoma, kad H. Margenis palaikė glaudžius ryšius su „Vilniaus brigada“.
„Ieškovas save laiko kilniu teisėsaugos darbuotoju, bet yra baustas administracine tvarka už tai, kad įsigijo kontrabandinių cigarečių, – sakė K. Vagneris. – Neneigsiu, praeityje H. Margenis buvo geras operatyvinis darbuotojas, padėjo atskleisti ne vieną nužudymą, bet tai nėra visas gyvenimo laikotarpis, kurį jis bando idealizuoti ir įvertina 50 tūkst. eurų. Negalima leisti, kad ieškovas žalos atlyginimą paverstų pasipinigavimu, o tokios mintys šioje byloje ir kyla.“
Ar pagrįstai H. Margenis iš valstybės reikalauja atlyginti žalą, Vilniaus miesto apylinkės teismas paskelbs jau šią savaitę.