Tokios aplinkybės paaiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismui išnagrinėjus baudžiamąją bylą, kurioje jau keturis kartus dėl vagysčių ir plėšimų teistas 20 metų Giedrius Lavickas buvo kaltinamas dėl bandymo pabėgti nuo pareigūnų.
Už tai, kad būdamas suimtas įvykdė dar vieną nusikaltimą, G. Lavickas buvo nuteistas penktą kartą – teisėja Inga Štuopienė nutarė nuteistajam skirti 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
„Kaltinamąjį konvojuojant iš teismo į kardomojo kalinimo vietą, išvedant ir sodinant jį konvojaus automobilį, kaltinamasis staiga pradėjo bėgtis, pareigūnai ėmė jį vytis, kaltinamasis buvo sulaikytas po 6 minučių, kadangi pavargo ir negalėjo toliau bėgti“, – paskelbė baudžiamąją bylą išnagrinėjusi teisėja.
Teismo teigimu, kadangi kaltinamajam nepavyko pabėgti, jis buvo sulaikytas iš karto po to, kai pradėjo bėgti nuo konvojaus pareigūnų, todėl jo veiksmai nutrūko pasikėsinimo padaryti nusikaltimą stadijoje.
„G. Lavickas suprato, jog yra suimtas, o jo kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas dar dviem mėnesiams, tačiau nepaisant to pasinaudojo susidariusia situacija, kad į automobilį buvo konvojuojamas nesurakintas antrankiais, matydamas pravirus teismo kiemo vartus, pradėjo bėgti nuo konvojaus ir išbėgo iš teismo kiemo teritorijos, bėgo link Šeškinės poliklinikos, tačiau buvo sulaikytas prie gyvenamojo namo Ukmergės g. 230“, – pažymima apkaltinamajame nuosprendyje.
Bylos duomenimis nustatyta, kad nusikaltimas buvo įvykdytas liepos 10 d. popietę – apie 15.15 val., kai konvojaus pareigūnai G. Lavicką iš teismo pastato vedė į tarnybinį automobilį. Tądien ikiteisminio tyrimo teisėjas suimtajam dar dviem mėnesiams buvo pratęsęs kardomąjį kalinimą.
Kaip pasakojo G. Lavicką konvojavę pareigūnai, įtariamasis paspruko, kai tik buvo atvestas prie tarnybinio automobilio, kuriuo turėjo būti išvežtas į įkalinimo įstaigą.
„Atidariau automobilio duris ir tuo pačiu metu pajutau, kaip suimtasis mane pastūmė į nugarą, – sakė vienas konvojaus pareigūnų. – Dėl to aš trumpam praradau pusiausvyrą ir buvau priverstas žengti žingsnį į priekį, kad nenugriūčiau. O G. Lavickas bėgo pro atidarytus kiemo vartus – kartu su kolega ėmėme jį vytis, jis bėgo link gyvenamųjų namų. Bėgdami šaukėme „stok, naudosime ginklą“, bet jis nereagavo, todėl išsitraukiau tarnybinį ginklą ir iššoviau vieną perspėjamąjį šūvį į orą bei vėl garsiai pakartojau reikalavimą sustoti. G. Lavickas nuo manęs tuo metu buvo maždaug už 20 metrų, tačiau į reikalavimą sustoti nekreipė dėmesio ir po įspėjamojo šūvio bėgo toliau link gyvenamųjų namų.“
Pasak pareigūnų, kai G. Lavickas pribėgo prie gyvenamųjų namų, jie išsiskyrė į skirtingas puses ir netrukus apibėgę kelis namus pamatė, kaip prie Ukmergės g. 230 daugiabučio G. Lavickas guli ant žemės.
„Jis nesipriešino, sakė, kad pavargo ir pasiduoda“, – prisiminė pareigūnas.
Tuo metu pats bėglys teigė, kad nutarė pabėgti tik dėl to, jog nenorėjo daugiau būti uždarytas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą.
„Buvau piktas, nes teismas pratęsė suėmimą dar keliems mėnesiams, o vedant mane iš salės antrankiai nebuvo uždėti, niekas manęs nelaikė, todėl palaukiau, kol atidarė automobilio duris ir pradėjau bėgti, – sakė jis. – Už nugaros girdėjau šūvį, tačiau bėgau toliau. Bėgdamas pavargau, užbėgau už namo, mane pavijo, uždėjo antrankius ir atvedė atgal prie teismo.“
Bėglys prisipažino, kad tuo metu, kai konvojaus pareigūnai jį vedė iš teismo prie policijos automobilio, jis netyčia vienam pareigūnui užmynė ant kojos, todėl šis jį piktai pastūmė.
„Supykau dar ir dėlto, todėl iš karto pasileidau bėgti“, – G. Lavickas teisme kaltę pripažino visiškai ir tikino, kad dėl savo elgesio esą gailisi.