Prokuroras kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio dalį, kurioje A. Dailidei paskirta 20 metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose ir prašo baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kad teismas apsvarstytų galimybę jam skirti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę.
A. Dailidė yra pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2007 metų kovo 11-osios naktį Vilniuje, Žirmūnų gatvėje esančiame 9 aukštų daugiabutyje tyčia sukėlė gaisrą ir taip sunkinančiomis aplinkybėmis nužudė šešis žmones. Dėl šių jo tyčinių veiksmų dar 22 asmenys patyrė nudegimų ir kitų sužalojimų, buvo sunaikinta turto daugiau negu už 82 tūkst. eurų. Nukentėjusiaisiais šioje byloje pripažinta daugiau kaip 50 asmenų. Bausmė A. Dailidei skirta ir už 2014 metų gruodžio mėnesį tame pačiame daugiabutyje tyčia sukeltą dar vieną gaisrą, kurio metu padaryta žala viršijo 2 tūkst. eurų, praneša Generalinė prokuratūra.
2017 m. spalio 19 d. Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras Lietuvos apeliaciniam teismui buvo pateikęs apeliacinį skundą, kuriuo prašė skirti A. Dailidei laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, ją atliekant kalėjime. Teismas iš dalies tenkino vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą ir sugriežtino bausmę, skirdamas A. Dailidei 20 metų laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose (Vilniaus apygardos teismas buvo skyręs 15 metų).
Kasaciniame skunde prokuroras akcentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas A. Dailidei bausmę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes netinkamai pritaikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas – pažeidė bendruosius bausmės skyrimo pagrindus.
„A. Dailidei apeliacinės instancijos teismo paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė savo rūšimi nėra adekvati jo padaryto labai sunkaus nusikaltimo, susijusio su daugelio žmonių gyvybės atėmimu, pavojingumo laipsniui, o A. Dailidei paskirta terminuota laisvės atėmimo bausmė neatitinka teisingumo principo, nes šio principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas, siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos ir dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Tokiais teismo sprendimais kartu formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus. Apeliacinės instancijos teismas nuteistajam A. Dailidei skirdamas dvidešimties metų terminuoto laisvės atėmimo bausmę, netinkamai pritaikė Baudžiamojo kodekso 41 ir 54 straipsnių nuostatas ir jam skyrė ne tos rūšies, aiškiai per švelnią bausmę. Tuo tarpu baudžiamajame įstatyme įtvirtinta bausmės paskirtis šioje byloje gali būti realizuota izoliuojant kaltininką nuo visuomenės iki gyvos galvos“, – rašoma prokuroro kasaciniame skunde.