Stebuklas, tačiau A. Zemenskas išgyveno, bet 2001 metų įvykis vilniečio gyvenimą perskyrė į du etapus – gyvenimas po užpuolimo pasikeitė kardinaliai.
Keliolika metų ieškotas R. Zamolskis rugpjūčio 16-ąją buvo sulaikytas Rusijoje. Manoma, kad ir čia jis atliko daug žiaurių nusikaltimų. Panašių į 2001 metais balandžio 17-osios įvykius.
Tuomet R. Zamolskis ir jo bendras Virginijus Savickas įvykdė žiaurų išpuolį sostinėje. Prie parduotuvės „Maxima bazė“ jie užpuolė tuomečio Lietuvos žemės ūkio banko inkasatorius. Sunkiai sužeistas inkasatorius A. Zemenskas tik per stebuklą liko gyvas. Nusikaltėliai pagrobė 70 tūkst. litų.
Nesitikėjo, kad suras
Trečiadienio rytą Lietuvą sudrebino žinia, kad R. Zamolskis sulaikytas Rusijoje.
„Jau nesitikėjau, kad jį kada nors suras. Jau ir visos kalbos apie jį buvo nurimę, jo kaip ir nebebuvo, jį pamiršo. Tačiau aš jo tikrai nepamiršau. Kaip bebūtų, man jį teks prisiminti visą gyvenimą. Šis įvykis pakeitė visą mano gyvenimą, pasekmes jausiu visą gyvenimą“, - interviu DELFI pasakojo A. Zemenskas.
„Iki tol aš nieko apie jį nežinojau“, - sako A. Zemenskas.
Prireikė ne vienos operacijos
Po V. Savicko šūvio kulka liko įstrigusi A. Zemensko galvoje. Medikams ją išimti pavyko tik antros sudėtingos operacijos metu.
„Kulka buvo įstrigusi gana giliai“, - sako buvęs inkasatorius.
Laimei, A. Zemenskas kraupų išpuolį išgyveno, tačiau pasekmės jaučiamos iki šiol – vyras yra pirmos grupės neįgalusis, iki šiol viena kūno pusė pusė paralyžiuota.
Nelaimės nenujautė
Neįtikėtina, tačiau po šūvio į galvą A. Zemenskas išliko sąmoningas – jis prisimena, kaip nugriuvo ant grindinio, kaip atvyko medikai.
Važiuojant į ligoninę vyras medikams padiktavo savo kontaktinę informaciją – telefono numerį, adresą.
Lemtingą dieną nebuvo jokios nelaimės nuojautos.
„Atsimenu tik tiek, kad guliu sužeistas. Sąmonės nebuvau praradęs, kol nepatekau į ligoninę. Tačiau nieko nemačiau, nes jis buvo man iš nugaros. Tai buvo niekuo neišsiskirianti, eilinė darbo diena ir jokios nuojautos nebuvo“, - DELFI pasakojo A. Zemenskas.
Po nelaimės A. Zemenskui prireikė mažiausiai dvejų metų, kol galėjo bent minimaliai savimi pasirūpinti.
„Visiškai nevaikščiojau – teko mokytis iš naujo. Aš pats net lovoje negalėjau apsiversti. Labiausiai už viską esu dėkingas savo šeimai – labai padėjo žmona, dukra. Jeigu ne jos – nežinau, kaip viską būčiau išgyvenęs“, - pripažįsta A. Zemenskas.