Vieną sekmadienį 76-erių vilnietis Augustas Gasiūnas atvažiavo prie šio ežero ir vienas pats, plaukiodamas gumine valtele, žvejojo. „Nekibo, nekibo, užkabinau naują blizgę, valtelę vėjas neša išilgai kranto, bangavimas nemažas. Inkarą buvau ištraukęs ir padėjęs ant priekinio suolelio valtyje. Staiga didelė banga išmetė inkarą, šis skęsdamas nepasiekė dugno, įvyko atatranka ir mane kaip degtuką išmetė iš valties...“ – prisiminė lemtingą dieną žvejys.
Pasak A. Gasiūno, plaukti jis moka, ežeras pažįstamas, baimės nejautė, bet jis nesuprato, kad iškritęs inkaras: „Aš pasiėmiau už gelbėjimo virvutės valtį ir iriuosi į krantą. Ir staiga sustojau. Tuomet suvokiau, kad inkaras iškritęs. Mėginu jį ištraukti, o rankos sušalusios, nepavyksta. Supratau, kad apsirengęs iki kranto nenuplauksiu. Batus jau buvau nuspyręs, laikiausi už valties gelbėjimo virvės. Mėginu įlipti į valtį, aš per sunkus, valtis virsta ant manęs. Galvoju, reikia šauktis pagalbos, tuo labiau, kad prieš tai mačiau praplaukiant kelias žvejų motorines valtis, bet balso nebėra, jį nustelbia vėjas...“.
Iš kur atsirado tie gelbėtojai, A. Gasiūnas sako nematęs: „Nepastebėjau, kaip tie vyrai priplaukė, jėgų jau nebeturėjau, orientuotis buvo sunku. Veidų nebepažinau, pasaulis jau kitoks atrodė... Organizmas peršalo, tad mane jie ištraukė kaip skudurą“.
Laimei, tądien žvejojusiems buvusiam krašto apsaugos pareigūnui V. Aleksandravičiui ir UAB „Vesvila“ direktoriui B. Šiaudžioniui taip pat nekibo. Ir vyrams šovė mintis grįžti į sodybą išgerti kavos.
„Apsidairęs, maždaug 200 metrų nuo kranto, pamačiau apvirtusią valtį. Savo draugui sakau, kažkas negerai – nesimato žmogaus. Skubiai priplaukėme prie jo, pamatėme, kad jis vandenyje, įtraukėme į savo valtį ir pargabenome į krantą. Sodyboje jį perrengėme ir sušildėme. Greitoji medicinos pagalba atvažiavo tik po pusvalandžio, nes nuo Molėtų iki Joniškio miestelio – apie 30 kilometrų. Medikai išsivežė žmogų į ligoninę“, – pasakojo V. Aleksandravičius.
„Labai ačiū vyrams, - sako išgelbėtasis A. Gasiūnas. – Man jau buvo baisu. Ant nugaros guliu vandeny ir nieko nebegaliu padaryti. Būčiau visiškai sušalęs. O dabar net nesusirgau. Ligoninėje dvi valandas pagulėjau ir išleido. Dabar jau sveikas. Viskas gerai“.
Vyras juokiasi, jog žvejoti po šio įvykio dar nebuvo. Bet tikrai eis. „Visą gyvenimą žvejoju. Baimės neturiu, bet dabar jau eisim dviese. Ir gelbėjimo liemenę apsirengsiu. Suprantu, kad reikia būti atsargiam,“ – sakė jis.
Pasak Utenos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Molėtų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko Rolando Pumpučio, atlydėjusio žvejus, šį kartą buvo priimti labai teisingi sprendimai: „Vyrai, kaip ir dera gelbėjant, prie skęstančiojo priplaukė iš už nugaros, parplukdė jį į sodybą, sušildė. Nuo to labai priklauso žmogaus gyvybė“.
R. Pumputis sakė, jog į Molėtų rajoną atvyksta didelis srautas žmonių, kurie poilsiauja prie ežerų ir žvejoja. Daugelis jų nepažįsta vietovės, ežerų, nežino srovių, neatsargiai elgiasi, vartoja alkoholį, tad būna, kad ir įlūžta, ir nuskęsta. Šiemet Utenos apskrityje nuskendo 14 žmonių, iš jų 2 – Molėtų rajone, pernai – 20, Molėtų rajone – 4.