Taip teigia Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (TIK) Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkas Sigitas Varna.
Vienas pavojingiausių šalies nusikaltėlių S. Gaidjurgis pirmadienį buvo atvežtas į Vilniaus miesto apylinkės teismą – teisėjas Miroslavas Gvozdovičius nagrinėjo Lukiškių TIK teikimą dėl griežčiausia bausme nuteistojo perkėlimo į Pravieniškių pataisos namus. Čia nuteistiesiems iki gyvos galvos suteikiamos lengvesnės kalinimo sąlygos – jie gali ir išeiti pasivaikščioti į įkalinimo įstaigos teritoriją, ir bendrauti su kitais nuteistaisiais.
Pakeisti įkalinimo sąlygas iki gyvos galvos nuteistiesiems galima, kai jie kalėjime praleidžia ne mažiau kaip 10 metų, tačiau Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorė Danutė Mekionienė mano, kad S. Gaidjurgiui dar per anksti į Pravieniškes – esą jis buvo nuteistas 2006-ųjų sausį, todėl klausimas dėl perkėlimo į pataisos namus turėtų būti svarstomas tik nuo 2016-ųjų.
Tuo metu S. Gaidjurgis ir jam atstovaujanti valstybės paskirta advokatė nesutinka su tokia pozicija – S. Gaidjurgis kalinamas nuo 2002-ųjų rugsėjo 18-osios, todėl 10 metų terminas jau seniai yra suėjęs.
Lukiškių TIK atstovas S. Varna teisme sakė, kad S. Gaidjurgis vertinamas ne itin teigiamai – jis kartą yra baustas, nes nevykdė reikalavimo eiti pasikalbėti su tyrėju. Anot jo, nuteistasis yra labai savarankiškas, savimi pasitiki, nors daugelį faktų vertina nevienapusiškai, tačiau mąsto labiau negatyviau nei pozityviau.
„Kaltę dėl nusikaltimų, už kuriuos yra nuteistas, pripažįsta tik iš dalies“, – pažymėjo S. Varna.
S. Gaidjurgis palaiko ryšius su artimaisiais, kurie ne tik atvyksta jo aplankyti, bet ir remia materialiai. Jis taip pat skaito daug grožinės literatūros, sportuoja, lanko Biblijos skaitymo grupę. Tačiau, anot S. Varno, nuteistasis kalėjime nedirba.
„Nedirbu, nes kalėjime darbo niekas neduoda – iš 100 nuteistųjų iki gyvos galvos tik 40 dirba, su malonumu dirbtų ir visi kiti, jeigu leistų“, – su kalėjimo atstovo pozicija nesutiko S. Gaidjurgis.
Jis teigė, kad nuobauda, kuri jau seniai negalioja, buvo skirta už tai, kad jis nėjo pasikalbėti su tyrėju. „Žurnalistas parašė knygą, atėjo tyrėjas ir norėjo pasikalbėti – kodėl turėčiau?“ – teisme aiškino nuteistasis.
S. Gaidjurgis taip pat piktinosi, kad kalėjime negalima gauti paskatinimų. „Administracija jų niekada neduoda“, – sakė jis.
Bylos proceso dalyvių argumentus išklausęs teisėjas M. Gvozdovičius nutarė, kad S. Gaidjurgiui dar per anksti gerinti kalinimo sąlygas – jis yra nuteistas už žiaurius, labai sunkius nevienkartinius nusikaltimus, sukėlusius itin sunkias neigiamas ir negrįžtamas pasekmes, nusikaltimai padaryti dalyvaujant nusikalstamo susivienijimo veikloje.
Be to, nuteistasis atliko santykinai neilgą laisvės atėmimo bausmės laiką.
Nors Lukiškių TIK S. Gaidjurgio elgesį įkalinimo įstaigoje vertina teigiamai, kaip nekeliantį rūpesčių per visus įkalinimo metus, ir tarpininkavo dėl jo perkėlimo iš kalėjimo į pataisos namus tolimesnei bausmei atlikti, tačiau teismas atsižvelgė ne tik į formalias sąlygas, kurios yra tik pagrindas pradėti svarstyti klausimą dėl asmens perkėlimo į švelnesnio režimo pataisos įstaigą, bet ir į nuteistojo asmenybę, jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei pavojingumą, jo elgesį bausmės atlikimo kalėjime metu, į tai, ar pakeitus bausmės atlikimo sąlygas bus pasiekti nuteistajam paskirtos bausmės tikslai.
Pasak teismo, nors S. Gaidjurgis yra atlikęs daugiau nei 11 metų bausmę, tačiau toks laikas dar yra per trumpas, kad būtų galima švelninti bausmės atlikimo sąlygas.
Tai jau ne pirmas kartas, kai teismas atsisako S. Gaidjurgiui pagerinti kalinimo sąlygas – jis yra nesavikritiškas savo elgesiui bei pasaulėjautai.
S. Gaidjurgis ir jo vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariai yra nuteisti už keliolikos asmenų nužudymus, gyvenamųjų ir poilsio namų, kitokių patalpų, laivo „Meridianas“ Klaipėdoje, Šiaulių ir Kauno policijos komisariatų, automobilių aikštelių sprogdinimus, neteisėtą ginklų laikymus ir pan.
S. Gaidjurgio suburta gauja buvo ginkluota šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis, jos vadeiva ypatingą dėmesį skyrė konspiracijai – iš savo bendrų reikalavo, kad jie keistų drabužius ir išvaizdą, pavyzdžiui, augintų ūsus, taip pat buvo naudojamasi suklastotais asmens dokumentais.
Kai kuriuose nusikaltimuose dalyvavo ir Panevėžio „tulpinių“ grupuotės nariai.
S. Gaidjurgio bylą tyrusių pareigūnų teigimu, grupuotėje tvyrojo baimės atmosfera – vadeiva siekė, kad kiekvienas jo įsakymas būtų besąlygiškai vykdomas. Vienas gaujos narių netgi nepalaikė jokių ryšių su artimaisiais, draugais, baimindamasis, kad nebūtų išžudyta jo šeima ir draugai, jei jis taptų neparankiu S. Gaidjurgiui.
Manoma, kad S. Gaidjurgis įsakydavo žudyti savo gaujos smogikus, bijodamas išdavystės ar manydamas, kad jie gali kėsintis į jo gyvybę. Kai kurios aukos buvo žiauriai kankinamos įkaitintais žarstekliais, smaugiamos virvėmis.
Gaujos nariai pareigūnams yra pasakoję, kad lyderis didžiavosi nužudytų žmonių skaičiumi, nepasitikėjo niekuo – praėjus kuriam laikui nuo žmogžudystės įvykdymo ir aukos kūno užkasimo, S. Gaidjurgis pats atkasdavo palaidojimo vietą ir auką perlaidodavo kitur.
Nuo 1993 iki 1999 metų S. Gaidjurgis sugebėjo būti „nematomas“– nebuvo sulaikytas nei prevencinio sulaikymo tvarka, nei procesine, o operatyvinės tarnybos neturėjo kitos jo fotonuotraukos nei 1993 metais pateiktos su prašymu išduoti pasą. Manoma, kad jis sugebėjo manipuliuoti pareigūnais ir žiniasklaida.
S. Gaidjurgis buvo sulaikytas 2002-ųjų rugsėjį, kartu su juo už grotų pakliuvo jo asmens sargybinis R. Šadeikis ir gaujos narys A.Damkus. Praėjus 7 dienoms po sulaikymo, R. Šadeikis pradėjo duoti parodymus pareigūnams, vėliau prabilo ir kiti gaujos nariai. Apie kai kuriuos nusikaltimus, nužudytųjų kūnų palaidojimo vietą pareigūnams buvo papasakojęs Panevėžio „tulpinių“ gaujos narys V. Baltušis.