Septynis žmones nužudęs ir dar du pasikėsinęs nužudyti A. Varnelis gimė daugiavaikėje šeimoje Telšių r. Netrukus iš tėvų buvo atimtos tėvystės teisės ir A. Varnelis pateko į vaikų namus, mokėsi protiškai atsilikusių vaikų mokykloje. Ten ir užaugo. Dar nesulaukęs pilnametystės, apsivogęs, buvo du kartus tiriamas Žiegždrių psichiatrinėje ligoninėje, tris kartus teistas. Medikai nustatė įgimtą silpnaprotystę, tačiau pripažino pakaltinamu.
Už 32 vagystes kalėjo, o teismas jį išleido anksčiau laiko. 1992 m. sausio 14 d. už gerą elgesį anksčiau laiko paleistas į laisvę A. Varnelis pradėjo žudynes: per pusmetį Šakių, Jurbarko, Kelmės, Šiaulių ir Raseinių rajonuose nužudė septynis vienkiemiuose gyvenusius žmones (septintoji auka – 92 metų moters, kurią irgi nužudė, marti – mirė ligoninėje). Dar du bandė nužudyti (labai sunkiai sužalojo). Pareigūnai jį buvo praminę „žudiku angelo veidu“.
Žudiko asmenybė buvo nustatyta, tačiau jo nepavyko greitai surasti. Policijai talkino ir kariuomenė – buvo „šukuojami“ miškai, Šakių rajone tokių „šukavimų“ metu netyčia net buvo rastas miške daugiau, nei dvidešimtį metų gyvenantis atsiskyrėlis.
Kaip tuo metu pasakojo Vidaus reikalų ministerijos Nusikaltimų prieš asmenį vadas Ipolitas Burokas, paieškos mastai buvo didžiuliai. Policija ir kariuomenė „šukavo“ devynis rajonus. O, pvz., Gelgaudiškyje buvo iškrėsti visi namai (pasak pareigūnų, nepaliesti liko tik viršaičio ir klebono namai) ir aplinkiniai kaimai.
A. Varnelio nuotraukos buvo išplatintos spaudoje, rodomos per televiziją. Pareigūnai prašė visuomenės nebandyti sulaikyti jo patiems, o skambinti į policiją. Tačiau žmonės nurodymų nepaklausė: Kauno rajone jį atpažinę vietos gyventojai A. Varnelį smarkiai sumušė ir tik tada atidavė policijai.
Pirmoji žinoma A. Varnelio žmogžudystė įvykdyta 1992-ųjų liepos 27 d. Šakių r., Bernotų kaime. Čia jis užmušė senuką ir padegė jo vienkiemį.
Visas savo aukas A. Varnelis žudė panašiai: kokiu nors daiktu suknežindavo galvą. Paskui pagrobdavo pinigus, tačiau jo grobiai visada būdavo menki – aukos būdavo neturtingos, pagrobdavo tik vieną kitą litą. Tik viena A. Varnelio auka buvo kiek kitokia – Šiauliuose, landynėje, užmušė valkatą, su kuriuo gėrė, iš jo nebuvo ką pagrobti.
Kelmės r., atokioje sodyboje, nužudęs moterį (gim. 1925 m.), lavoną daržinėje pakišo po šiaudais ir pats dar kelias dienas ten nakvojo prie irstančių palaikų. Policija paskui daržinėje rado A. Varnelio guolį.
Žudiko gaudynėms buvo sukeltos visos policijos pajėgos: iš Vidaus reikalų ministerijos (Policijos departamentas dar buvo ministerijoje) į rajonus, kur buvo pastebėtas A. Varnelis, išvyko daugybė operatyvinių grupių, kurių nariams vadovybė įsakė negrįžti, kol nepagaus šio žmogžudžio.
Tuometiniai kriminalistai sakė nė neturintys su kuo palyginti A. Varnelio. Vienas tik prisiminė maždaug 1980-aisiais Vilniuje prostitutes žudžiusį ir lavonus įmantriai niekindavusį maniaką, kurį pareigūnai buvo praminę „Sanitaru“.
A. Varnelis dėl žmogžudysčių nė kiek nesigraužė, sakė, kad tai tas pats, kas nusukti vištai galvą.
Su A. Varneliu teko kalbėtis prieš sušaudymą.
– Senelius rinkdavaisi, nes su jais paprasčiau?
– Taip, eidavau, eidavau, užtikdavau ir viskas.
– Kodėl juos reikėjo žudyti?
– Nebuvo iš ko maitintis, pinigų reikėjo.
– Bet juk dėl to nebūtina žudyti?
– Nežinau.
– Kuo užmušdavai?
– Pagaliais... Su geležim.
