Gyvenimo džiaugsmą jau praradę vilniečiai Antonina Grebcova (69 m.) ir Algimantas Antanas Kaziukonis (71 m.) šiandien labiausiai norėtų sužinoti, kodėl į juos savo vairuojamu automobiliu įsirėžusi vairuotoja iki šiol taip ir neišdrįso atsiprašyti. O nukentėjusieji to paprasto žodelio, tebūnie, dažnai ir nenuoširdžiai ištarto, labai laukia.
„Kartais net širdį taip suspaudžia, kai pagalvoji, kad taip pasielgęs žmogus yra visiškai ramus“, – prisipažino dalies kairės kojos netekęs buvęs karininkas A. Kaziukonis.
Jai pritarė ir buvusi ilgametė mokytoja A. Grebcova: „Manau, ši mergina tyčiojasi iš mūsų – jos motina sakė, kad mes griauname mergaitės gyvenimą, bet juk ne mes, o ji mūsų gyvenimą sugriovė“.
Dėl Kelių eismo taisyklių (KET) pažeidimo, kai buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, prokurorų kaltinimų sulaukusi 22 metų vilnietė Sandra Prašmutaitė antradienį praleido dar vieną progrą ištarti atsiprašymo žodžius.
Į Vilniaus miesto apylinkės teismą, kur teisėja Danutė Mickevičienė nagrinėjo baudžiamąją bylą, atvykusi S. Prašmutaitė net nepriėjo prie nukentėjusiaisiais pripažintų pensininkų.
„Lyg mūsų nebūtų“, – sakė jie.
Nuoskaudą savyje nešiojantys nukentėjusieji dar labiau buvo priblokšti, kai teismo salėje išgirdo, kad S. Prašmutaitė siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės – jai atstovaujantis advokatas pateikė prašymą, kuriame prašo kaltinamąją atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Už S. Prašmutaitę laiduoti pasišovė jos senelis, teigiantis, kad gali daryti teigiamą įtaką savo anūkei.
Teismas šio prašymo kol kas nesvarstė – būtina, kad kaltinamoji būtų anksčiau neteista, visiškai pripažintų kaltę ir bent iš dalies nukentėjusiesiems atlygintų žalą.
„Man skaudu tai girdėti“, – prisipažino A. Kaziukonis.
„Aš tikrai prieštarausiu tokiam prašymui ir teismo reikalausiu, kad tai mergaitei būtų skirta griežčiausia bausmė“, – S. Prašmutaitės advokato prašymu pasipiktino A. Grebcova.
Priešais – atskriejantis automobilis
Bylos duomenimis nustatyta, kad praėjusių metų lapkričio 20-osios popietę, 16.28 val., S. Prašmutaitės vairuojamas automobilis BMW 525 Vilniuje, Šilo g., įvažiavo į visuomeninio transporto stotelę ir čia partrenkė bei prispaudė troleibusų laukusius A. Grebcovą ir A. Kaziukonį. Mašina sustojo tik įsirėžusi į spaudos kioską.
Nelaimė įvyko, kai iš Antakalnio g. į Šilo g. įvažiavusi ir kelis metrus pavažiavusi vairuotoja netikėtai pasuko automobilio vairą į stotelę.
„Automobilis skriejo dideliu greičiu, kai jį pamačiau, dar spėjau pagalvoti, koks kvailas vairuotojas – ko gero, tai tetruko vos dvi sekundes“, – šiandien lyg vakarykštį įvykį prisimena A. Grebcova.
Tą popietę moteris laukė troleibuso, nes norėjo nuvažiuoti į vieną prekybos centrą sūnui nupirkti dovanų – artimiausiu metu ji planavo išvykti į Vokietiją. „Vietoje kelionės atsidūriau ligoninėje, šią išvyką jau turėsiu visam gyvenimui pamiršti“, – nuoskaudos neslėpė moteris.
Ji sakė, kad automobiliui įsirėžus į spaudos kioską ji buvo partrenkta ant žemės, ant jos pabiro stiklo šukės.
„Atsimenu, kad parblokšta bandžiau graibytis, kur mano rankinė, o aplink – tik stiklai ir šalia guli vyras, kažkas dar šaukė, kad moteris gyva, vyras – miręs, greičiau traukime ją“, – A. Grebcova sakė, kad tuo metu jautė begalinį skausmą, net atrodė, jog ji visa sulaužyta. Be to, iš galvos be perstojo tekėjo kraujas.
„Atvykę medikai manęs vis klausė, ar nepraradau sąmonės, prašė pajudinti kojos pirštus – žinojau, ką tai reiškia, labai išsigandau ir savęs vis klausiau, ar dar galėsiu vaikščioti, ar visą likusį gyvenimą būsiu priversta praleisti lovoje“, – susijaudinusi kalbėjo A. Grebcova.
Ligoninėje moteriai buvo konstatuotas kairės kojos, stuburo lūžiai. Sužalojimus ji gydosi iki šiol – kasdien nuo skausmo jai leidžiami vaistai, ji taip pat priversta ant kūno nešioti įtvarą, nes stuburas taip ir nesugijo.
„Baisiausia, kad nė vienas gydytojas neduoda jokios garantijos“, – liūdnai prisipažino ji.
Nėra pirštų, bet atrodo, kad net gelia iš skausmo
„O aš dar neprarandu vilties, kad kada nors atsistosiu ant kojų“, – optimizmo neslėpė A. Kaziukonis.
Eismo įvykį Šilo g. jis taip pat prisimins visą gyvenimą – tądien po vizito pas stomotologą troleibuso laukęs vyras nė nenujautė, kad mažiausiai tris mėnesius negrįš į namus, o patirtus sužalojimus bus priverstas gydytis ligoninėje.
„Mergaitė iš Antakalnio g. į Šilo g. įvažiavo dideliu greičiu, automobilis galingas – ji turbūt išsigando, nes staigiai pasuko vairą į dešinę ir taip rėžėsi į spaudos kioską, jis mane išgelbėjo“, – tragiško įvykio negali pamiršti A. Kaziukonis, po smūgio net palindęs po automobiliu.
Ligoninėje pensininkas sužinojo, kad kairės kojos kaulas yra labai užkrėstas, gydytojų pastangos išgelbėti koją nuėjo perniek.
„Tiek kartų jie man pjovė odą nuo kūno, bet ji vis neprigydavo – per šeštą operaciją pasakė, kad pusę kojos teks amputuoti“, – ilgą laiką nuskausminamuosius vaistus vartojęs A. Kaziukonis sako, kad buvo priverstas susitaikyti su lemiamais pasikeitimais gyvenime.
„Neturėjau kito pasirinkimo – reikėjo saugoti kitą pusę kojos, – sakė jis. – Vėliau įtikindavau save, kad tai lyg kažkur ir yra, bet manęs neliečia, bet šią nelaimę man netrukus primindavo skausmai. Ir dabar dažnai skauda, pasireiškia fantominiai skausmai – atrodo, kad skauda pėdą, pirštus, kulniuką, nors jų nėra. Skausmas yra skausmas“.
Pokalbio metu A. Kaziukonis net kelis kartus prašė padėkoti Vilniaus universitetinės ligoninės Lazdynuose gydytojams. „Parašykite, kad esu labai dėkingas gydytojams Kvedarui, Šimkui, Zotovui“, – prašė nukentėjusysis.
Nuo neįgaliojo vežimėlio nesitraukiantis A. Kaziukonis vis dar nepraranda vilties, kad kada nors dar vaikščios, tačiau tam reikia keliasdešimt tūkstančių litų – tiek kainuoja kokybiškas protezas.
„Esu optimistas, neprarandu vilties dar atsistoti ant kojos, gydytojai net stebisi mano optimizmu – skaičiau, kad nuo žmogaus savijautos maždaug 40 proc. priklauso ligos eiga ir lemtis, todėl turiu padaryti viską, kas įmanoma, – sakė jis. – Žinoma, šis eismo įvykis sugriovė gyvenimą – esu smarkiai apribotas, dabar nieko negaliu daryti – sėdžiu namuose, įsijungiu televizorių ir taip bendrauju, tada atrodo, kad esu ne vienas“.
Laukė, bet išgirdo tik vieną žodį
Nuo jaunystės dainuojantis ir kasmet Dainų šventėse dalyvaujantis A. Kaziukonis su liūdesiu prisimena paskutiniąją šventę, kai joje jau nebegalėjo dalyvauti. O kur dar pasirodymai su Karininkų ramovės vyrų choru „Aidas“, veikla atsargos karinininkų organizacijoje.
„Man labai skaudu, juk buvau toks veiklus žmogus, o dabar nuo visko esu atitrauktas“, – pensininkas iki šiol negali pamiršti susitikimo su automobilio, kuris jį partrenkė, vairuotoja S. Prašmutaite.
„Mergaitė su tėvu buvo atėjusi į ligoninę – tėvas kalbėjosi su mano sūnumi, o ji sėdėjo ir tylėjo, todėl po kurio laiko paklausiau, koks jos vardas, – pasakojo A. Kaziukonis. – Sandra. Tai vienintelis žodis, kurį girdėjau iš jos lūpų“.
Paklaustas, ar jo neskaudina, kad studentė taip ir neišdrįso atsiprašyti dėl sugriauto gyvenimo, vyras sakė: „Ką aš... Negi ją dabar pradėsiu auklėti, tai ne nuo manęs priklauso. Aš tada labai laukiau, kol ji prieis ir su manimi pakalbės. Juk jeigu atėjo... Nežinau, gal čia koks nusistatymas, gal aš jai sutrukdžiau gyvenimą, bet juk yra priešingai – jinai man sutrukdė gyvenimą. Tai žmogaus moralė“.
Vis dėlto, A. Kaziukonis neslėpė, kad buvo labai nustebintas, kai sužinojo, jog vairuotoja bando išvengti baudžiamosios atsakomybės.
„Man skaudu, kai išgirdau, kad nori išvengti atsakomybės, kai nebuvo jokio atsiprašymo, – sakė jis. – Aš ilgai galvojau, ką jautė mergaitė, man labai gaila buvo jos, juk man jau atsitiko, nieko nebegrąžinsi, bet kai ji visiškai šalta, tai apie tai nebemąstau – tai jau jos problema“.
Apie sugriautus gyvenimus ir jausmą, kad nieko nenutiko
Su S. Prašmutaite buvo susitikusi ir A. Grebcova. „Gal praėjus mėnesiui po avarijos mergaitė su motina atėjo pas mane į namus – ji visą laiką tylėjo, teisinosi, kad blogai kalba rusų kalba, todėl kalbėjo tik motina, – sakė rusiškai kalbanti moteris. – Ji sakė, kad dukra atsiprašo, o paskui ėmė guostis, jog jos mergaitės likimas bus sugriautas, jai reikia atleisti. Tai mane su vyru labai įžeidė – o mūsų gyvenimai nesugriauti? Iki pačio gyvenimo galo“.
Po šio vizito kaltinamosios motina dar du kartus paskambino nukentėjusiajai, o kai vėliau pati A. Grebcova surinko telefono numerį, į jį niekas daugiau taip ir neatsakė.
„Paskui buvo atėjęs advokatas, jis taip pat kalbėjo apie griaunamą jaunos mergaitės gyvenimą“, – moterį įskaudino teisininko aiškinimai, jog jis pasistengs įrodyti, kad kaltinamoji neturi jokio turto ir nukentėjusiesiems nereikia atlyginti patirtos žalos.
„Kodėl mums taip grasinti, kodėl mus gąsdinti?“ – nesupranta A. Grebcovos vyras.
„Aš tada pasakiau, kad tegul eina ir dirba, nes vaistai – labai brangūs, už juos mums vos ne kasdien reikia mokėti, – prisiminė nukentėjusioji. – Apie kokį atleidimą dabar gali būti kalba? Mes esame prieš tai. Kai žmogus padaro avariją, jis turi ne kartą ateiti ir atsiprašyti – aš ant kelių eičiau kas savaitę ir prašyčiau atleiskite, vardan Dievo. Bet aš to nemačiau, ji tik tą kartą atėjo – nemačiau, kad ji net gailėtųsi ar išgyventų, ji elgėsi ramiai, lyg nieko nebūtų nutikę“
Moteris sakė, kad teisme S. Prašmutaitei reikalaus griežčiausios bausmės.
„Jeigu žmogus net nesigaili, kaip kitaip jį išmokyti gyventi – ji sau rami sėdi, visą laiką tyli, net ir dabar teisme juk galėjo prieiti, atsiprašyti – kad ir lietuviškai, kad ir japoniškai, bet prieik, pakalbėk“, – sakė dėmesio nesulaukianti O. Grebcova.
Sapnuose – košmarai: vėl atskrieja automobilis
Ji taip pat prisiminė, kad po avarijos jos vyras surado A. Kaziukovą, vėliau ir ji pati pas nukentėjusįjį apsilankė namuose.
„Mes esame visiškai svetimi žmonės, bet jau du kartus važiavome, o ji – nepanorėjo, – stebėjosi moteris, kurią stebina ne tik kaltinamosios abejingumas, bet ir kaip pati ji sakė, skleidžiamas melas apie tragišką avariją. – Ji sakė, kad tą dieną buvo šlapia, dėl to nesuvaldė automobilio, bet juk tada buvo sausa“.
Devyniolika metų pati automobilį vairavusi A. Grebcova šiandien bijo ne tik prisėsti prie vairo, bet ir pereiti gatvę, o kai sūnus ją veža pas gydytojus griežtai reikalauja, kad šis važiuotų ne didesniu nei 40 km/val. greičiu.
„Iki šiol sapnuose regiu, kad į mane važiuoja mašina, o aš vis šaukiu, jog mašina, mašina – matyt, dėl to, kad prieš tai mačiau, kaip automobilis atskrieja į mane“, – prisipažino buvusi pradinių klasių ir kūno kultūros mokytoja.
DELFI bandė pakalbinti ir S. Prašmutaitę, tačiau advokato įvardyta „pažangi studentė“ atsisakė bendrauti ir netarusi nė žodžio išėjo iš teisingumo rūmų. Kol mergina nenuteista, ji laikoma nekalta – S. Prašmutaitei gresia bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki penkerių metų.