Nikolajus T. išsitraukė metalinę teleskopinę lazdą (toks ginklas draudžiamas įstatymu) ir pareiškė: „Kur Urbanavičiaus (Saulius Urbanavičius – naujasis STT direktorius – red.) kabinetas? Aš perimu valdžią! Dabar aš čia vadovausiu!“.
Pradžioje apsaugos darbuotojas dar bandė nepažįstamąjį raminti žodžiais, bet greitai įsitikino, kad vyriškis neadekvatus ir „šnekasi su dievais“. Tada apsaugininkas griebė jį už rankos, kad atimtų lazdą. Prasidėjo grumtynės, apsaugininkui į pagalbą puolė netoliese buvęs pareigūnas. Išgirdę grumtynių garsus atbėgo dar keli.
Viskas vyko labai greitai. Manoma, kad Nikolajus T., vienoje rankoje laikęs lazdą, kitos rankovėje slėpė peilį. Jį ir panaudojo – apsaugos darbuotojui smogė į koją ir perpjovė arteriją. Paskui smeigė dar dviem pareigūnams į kojas. Tuo metu vienas iš STT agentų spyrė užpuolikui į krūtinę, krisdamas atbulas jis stvėrėsi už metalo detektoriaus arkos ir kartu su ja nusirito laiptais.
Nubildėjęs laiptais Nikolajus T. pašoko ir puolė pro duris į gatvę. Tačiau išbėgo paknopstomis, todėl iškart rėžėsi galva į STT direktoriaus tarnybinį automobilį, stovėjusį priešais duris. Čia jį užgriuvo atsiviję pareigūnai. Vienas jų tik po to, kai užpuolikas buvo sulaikytas, pamatė, kad pats yra kruvinas – per grumtynes pareigūnas net nepajuto, kada buvo perpjauta koja.
Dviejų pareigūnų sužeidimai nebuvo pavojingi gyvybei, bet apsaugos darbuotojo sužalojimas buvo labai sunkus - jis galėjo per kelias minutes nukraujuoti. Jaunam vyrui labai padėjo profesionalūs vieno iš agentų veiksmai – pareigūnas užspaudė perpjautą arteriją ir laikė, kol atvyko medikai.
Nikolajus T. buvo išvežtas į psichiatrinę ligoninę, o kitą dieną teismas leido jį suimti 3 mėnesiams. Jis išvežtas į Lukiškes ir uždarytas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Ten jis laikomas iki šiol.
Nors šis žmogus jau seniai žinomas spec. tarnyboms, į kurias jis vis kreipdavosi su keisčiausiais pareiškimais, į psichiatrinę įskaitą jis iki šiol net nebuvo įrašytas. Dabartiniai įstatymai labai apribojo pareigūnų ir medikų teises skiriant priverstinį gydymą, tai padaryti galima tik teismo sprendimu. O teismai priverstinį gydymą skiria tik tada, kai ligonis padaro sunkų nusikaltimą. Net jei akivaizdu, kad psichikos ligonis bet kuriuo momentu gali tapti agresyvus ir pavojingas, teismai gydymo jiems neskiria.
Įstatymą kūrė ne specialistai, o teisininkai
Žinomas psichiatras, Vilniaus psichikos sveikatos centro direktorius Martynas Marcinkevičius, DELFI paaiškino, kad Psichikos sveikatos įstatymas nustato, jog priverstinai gydyti leidžiama tik tuo atveju, jei asmuo pavojingas sau ar aplinkiniams. Dvi paras tokį ligonį galima gydyti dviejų psichiatrų sprendimu, ilgesniam laikui būtinas teismo sprendimas.
„Problema su tais, kurie teoriškai nedaro nieko blogo. Tik keistus skundus rašo (kaimynai į jo butą spinduliuoja kažkokius spindulius ir pan.), bet nieko nemuša, nepadeginėja. Tačiau niekas nežino, kada jis taps pavojingas – padegs kaimynų namus, atėjęs į kokią nors įstaigą ims švaistytis peiliu ir pan. Su dievais besišnekantis žmogus gali bet kurią akimirką tapti pavojingu. Bet teismai į tai neatsižvelgia, - sakė psichiatras. - Nustatyta tokia tvarka... Tai nusprendė teisininkai, o ne specialistai“.
Pasak M. Marcinkevičiaus, daugelyje ES šalių padėtis dar blogesnė, nei Lietuvoje. Ten ligotos psichikos žmones dar sudėtingiau paguldyti į ligoninę. O kai kuriose valstybėse paguldyti į ligoninę galima, tačiau be specialaus leidimo negalima gydyti.
„Lietuvoje dar pusiau su bėda, palyginus su kai kuriomis ES šalimis. Žmogaus laisvės ginamos, bet negirdėjau, kad būtų ginamos aplinkinių teisės ir laisvės. Taip ir gyvenam... Žmogaus teisės kažkodėl gerbiamos, o žmonių – ne. Mūsų, kaip specialistų, nuomone, sistema ne pati geriausia. Bet vargu ar artimiausiu metu ji pasikeis“, - apibendrino psichiatras.
Pavojingiausi - ilgai kaupiantys nuoskaudas
Vilniaus apskrities policijos viršininko pavaduotojas Antonis Mikulskis sako, kad tokiems ligoniams policija nieko negali padaryti – jie nepakaltinami, o gydyti negalima, jei patys nesutinka.
Daug keistuolių, kurie bet kada gali griebtis kirvio ar peilio, ateina į policiją. Dažniausiai jie skundžia kaimynus. Pavyzdžiui, jog kaimynai specialiai augina muses cėcė, kad šios kandžiotų pareiškėją.
„Pavojingiausi tie, kurie savyje ilgai kaupia tikras ar tariamas nuoskaudas, kol pratrūksta“, - daugybę psichikos ligonių padarytų nusikaltimų matęs A. Mikulskis.
Policija išskiria 7 pagrindines smurtinių išpuolių priežastis: alkoholį ir narkotikus, nelaimingą meilę, kerštą, patyčias mokykloje ir darbovietėje, psichikos sutrikimus, norą vykdyti „teisingumą“ ir profesinės integracijos praradimą (dėl nedarbo, pareigų pažeminimo arba perkėlimo į kitą darbą).
Pareigūnų duomenimis, dažniausiai susikaupia daugiau nei vienas iš šių faktorių, jie kaupiasi ilgą laiką.
Baisiausi, įtariama, sutrikusios psichikos asmenų nusikaltimai
Per pastaruosius keliolika metų Vilniaus apskrityje, įtariama, galimai sutrikusios psichikos asmenys įvykdė ne vieną žmogžudystę. Daugiausiai žmonių nužudė Širvintų rajono Draučių kaimo gyventojas Leonardas Zavistonovičius.
1998 m., Vasario 16-osios išvakarėse, 58 metų ūkininkas, pasiėmęs du legaliai turėtus medžioklinius šautuvus, ėjo iš vieno kaimynų namo į kitą žudydamas visus, kas pasitaikė jo kelyje. Jis nušovė 9 žmones, 1 sužeidė. Likusiems gyviems vyrams pavyko jį nuginkluoti ir taip sumušti, kad žudikas ligoninėje mirė.
2004 m. rugpjūčio 20 d., apie 21 val.,Vilniuje, Tuskulėnų g., L. A. Noreika (gim. 1942 m.) legaliai turėtu pistoletu nužudė savo dukrą J. Noreikaitę (gim. 1986 m.) ir žmoną J. Noreikienę (gim. 1959 m.). Po to nusišovė.
Tų pačių metų gruodžio 1 d. psichikos ligonis Romualdas Latkauskas (gim. 1934 m.) atėjęs pas pažįstamą į namus Žirmūnų g., paprašė šeimininko Henriko Volodkevičiaus parodyti jo turėtą nelegalų revolverį, o paskui nušovė jį ir jo dvylikametę podukrą. Po to R. Latkauskas savo noru atsigulė į psichiatrinę ligoninę, ten policija jį ir surado. Tyrimo metu paaiškėjo, kad ligonis planavo daugiau žmogžudysčių - ketino vykdyti teisingumą. Teismas jam skyrė priverstinį gydymą.
Girtas vilnietis A. Kavaliauskas (gim. 1973 m.) 2006-ųjų gruodžio 9 d. bute, esančiame Ozo g., smogė peiliu į nugarą D. Bralkauskui (gim. 1977 m.) ir pagrobė jo ginklą. Po to jis nuvažiavo į namą Strielčiukų g. Ten pasikėsino nužudyti nepilnametę (gim. 1995 m.), bet tik peršovė koją. O tada tris kartus šovė į mergaitės motiną. Moteris mirė. Sulaikomas A. Kavaliauskas pasipriešino pareigūnams, kelis kartus į juos šovė. Policininkai atsakė ugnimi iš tarnybinių ginklų - žudikas buvo nukautas.
2008-ųjų lapkričio 1-ąją Trakų r. Taučionių kaimo gyventojas Algirdas Aleksa (gim. 1951 m.) Julijanavos kaime (Trakų r.), būdamas kieme, medžiokliniu šautuvu per langą šovė į Rasą Albertavičiūtę bei Eleną Sinkevičienę ir sužeidė jas. Paskui išspyrė duris, įėjo į vidų ir nušovė savo buvusią sugyventinę Česlavą Albertavičienę. Po to A. Aleksa dingo, jis nerastas iki šiol. Spėjama, kad jis nusižudė miškų glūdumoje.
2010 m. rugsėjo 18 d. apie 23.55 val. bute Dunojaus g., Vilniuje, rastas Birutės Pacyno (gim. 1953 m.) lavonas su šautinėmis žaizdomis galvoje. Pievoje netoli namų rastas nusišovusio Lino Pimpės (gim. 1960 m.) lavonas. Šalia gulėjo ginklas.