„Išeidami į gatvę viską filmuokite, nes iki 22 suduoto smūgio jūs nebūsite sužaloti“, – taip situaciją, į kurią pateko per sulaikymą sužalotas studentas Augustinas Žemaitis, po teismo sprendimo įvertino jam nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios atstovavusi teisininkė Ieva Morkienė.
Nors ne vienerius metus trukusios teisybės paieškos ir buvo pralaimėtos, A. Žemaitis dar rankų neketina nuleisti – svarstys, ar Lietuvai neiškelti bylos Europos Žmogaus Teisių Teisme.
Dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, kai esą neteisėtai panaudojo smurtą prieš A. Žemaitį, buvusį policininką A. Ulozą Vilniaus miesto apylinkės teismas buvo pripažinęs kaltu – jam buvo skirta 100 MGL (3 766 eurų) dydžio bauda bei nurodyta nukentėjusiajam sumokėti 5 tūkst. Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Tačiau situaciją visiškai priešingai įvertino vėliau nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas – apkaltinamąjį nuosprendį panaikinusi trijų teisėjų kolegija konstatavo, kad pareigūnas elgėsi teisėtai ir neviršijo įgaliojimų panaudodamas smurtą, o sulaikymo metu sužalotas A. Žemaitis esą dar iki įvykio buvo veikiamas fobijų, dėl ko neadekvačiai vertino situaciją.
Kasacine tvarka bylą išnagrinėjęs LAT konstatavo, kad apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas, jame nepadaryta baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, o nukentėjusiojo ir prokuratūros skundai yra nepagrįsti.
Nukentėjusysis, kuris buvo sulaikytas tik dėl to, kad pasirodė ne laiku ir ne vietoje, sako, jog po susidūrimo su policijos pareigūnais nebepasitiki Lietuvos policija – ne tik kad be jokio pagrindo buvo sužalotas, bet ir iki šiol net nesulaukė elementaraus atsiprašymo.
Pagalvojo, kad nori apiplėšti
Istorija, dėl kurios kaltinamųjų suole atsidūrė A. Ulozas, nutiko dar 2014 m. liepos 1 d., apie 1.30 val. Vilniuje, netoli Kalvarijų g. Tą naktį policijai buvo pranešta, kad vienas automobilis atsitrenkė į šaligatvį, iš jo vairuotojas ir keleiviai pabėgo, nes greičiausiai buvo neblaivūs. Į įvykio vietą buvo pasiųstas pareigūnų ekipažas, kuriame dirbo ir A. Ulozas.
Pareigūnai netoliese sučiupo vieną vyrą, o paskui pamatė einantį ir kitą – anot teismo, A. Ulozas jį ėmė vytis ir reikalauti sustoti. Bet šis ėmė bėgti, o pareigūnas vytis. Galop vyras pasidavė – iškėlė rankas, bet buvo parklupdytas ant šaligatvio, jam užlaužtos rankos, uždėti antrankiai ir suduota keletas smūgių. Šis sulaikytasis vyras – A. Žemaitis.
Tačiau jis tą naktį automobiliu niekur nevažiavo, o tiesiog ėjo pėsčiomis į namus iš šalia gyvenančios savo draugės. Tiesiog taip sutapo, kad pasirodė tamsioje gatvėje ne laiku ir ne vietoje.
Nukentėjusysis teisme pasakojo, kad visą vakarą svečiavosi pas draugę, žiūrėjo futbolą, o po varžybų patraukė į netoliese esančius namus pėsčiomis. Blaivus.
„Ėjau pro neapšviestą teritoriją, kai išgirdau žingsnius iš paskos, labai išsigandau, o paskui man buvo pasakyta „ei, stok“, – sakė A. Žemaitis. – Tas žmogus ėmė bėgti – mane vytis. Dar labiau išsigandau, maniau, kad mane nori apiplėšti, todėl taip pat ėmiau bėgti. Bėgdamas atsisukau pasižiūrėti, ar mane besivejantis vyras yra toli ir pamačiau, kad mane vejasi policininkas. Tada iš karto sustojau ir pakėliau rankas į viršų. Pribėgęs pareigūnas mane pargriovė ant žemės, užlaužė ranką, kelis kartus smogė į galvą ir dešinį šoną.
Nesupratau, kodėl taip su manimi elgiamasi – juk nieko nepadariau, tik ėjau į namus. Tada policininkas manęs paklausė, kodėl bėgau. Aš ir pasakiau, kad maniau, jog mane vejasi užpuolikas. Pareigūnas supyko, matyt, tai jį įžeidė, todėl jis kelis kartus man gulinčiam smogė į galvą dešinįjį šoną.“
A. Žemaičio teigimu, tada priėjo ir kitas policininkas, kuris uždėjo antrankius. Kai pirmasis pareigūnas ant žemės gulėjusį studentą pakėlė, šiam nukrito akiniai, o be jų jis visiškai nieko nemato.
Komisariate uždarė į kamerą
„Pasakiau pareigūnui, kad nukrito akiniai ir paprašiau juos surasti – jis pašvietė žibintuvėliu, akinius surado, bet jų nepakėlė, o demonstratyviai ant jų atsistojo ir sutraiškė, – kalbėjo nukentėjusysis. – Tada mane nuvedė prie policijos automobilio, kur buvo kažkoks sulaikytas vaikinas – jo paklausė, ar mane pažįsta, bet jis atsakė, jog mato pirmą kartą. Už tai kartą sudavė kumščiu. O kai priėjo kiti policininkai, jie manęs paklausė, kas mane sumušė – mano veidas nuo sumušimų ėmė tinti. Aš pasakiau, kad policininkas, kuris mane sulaikė – jis buvo šalia manęs, į jį ir parodžiau pirštu. O jis tada grasinančiu tonu dar kartą paklausė, kas sumušė. Išsigandau ir tada jau tylėjau.“
Pasak nukentėjusiojo, netrukus jis buvo nuvežtas į policijos komisariatą, kur parašė pasiaiškinimą, buvo patikrintas alkotesteriu ir uždarytas į kamerą. O apie 3 val. budėtojai leido pasikalbėti su tėvu – šis atvažiavo ir A. Žemaitį parsivežė į namus.
Studentas taip pat iš nuotraukų atpažino pareigūną, kuris jį sumušė. Tai – A. Ulozas. Tuo metu baudžiamojon atsakomybėn patrauktas pareigūnas sakė, kad vijosi A. Žemaitį, nes šis bėgo, o kai pasivijo, uždėjo antrankius, užlaužė ranką ir koja sudavė smūgį į koją, dėl ko šis pargriuvo. Tada, anot jo, atbėgo jo kolega, o jis pamatė kitą vyrą, kuris esą galėjo važiuoti automobiliu, kuris sukėlė eismo įvykį.
„Manau, kad esu padarytas atpirkimo ožiu, nes nebedirbu policijoje“, – sakė jis.
Patrulis: jis priešinosi ir neleido uždėti antrankių
Teisme A. Ulozas aiškino, kad patruliuodamas Vilniaus gatvėmis gavo pranešimą, jog padarę eismo įvykį iš automobilio pasišalino keturi asmenys, buvo nurodyta jų pasišalinimo kryptis. Anot jo, tuo metu, kai buvo gaudomas A. Žemaitis, buvo sulaikyti tik du vaikinai, todėl policijos pareigūnai pagrįstai galvojo, kad ir A. Žemaitis yra tiriamojo įvykio dalyvis, nes jis, kaip ir prieš tai sulaikytieji, nepakluso teisėtiems policijos pareigūno reikalavimams sustoti ir bėgo nuo pastarojo, tuo padarydamas teisės pažeidimą ir tokiais veiksmais tik patvirtindamas pareigūnų įtarimą, kad jis yra susijęs su eismo įvykiu ir siekia išvengti sulaikymo.
„Ir net tuomet, kai buvo sugautas ir pargriautas ant žemės, priešinosi policijos pareigūnui, neleisdamas uždėti jam antrankių – tokiais savo veiksmais nukentėjusysis A. Žemaitis nesielgė, kaip įprastai elgtųsi niekuo dėtas pareigingas pilietis“, – nurodė buvęs policijos patrulis.
A. Ulozas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme neneigė, kad sulaikymo metu pargriovė nepaklususį teisėtiems reikalavimams A. Žemaitį, tačiau neigė, jog jį gulintį ant žemės mušė, sulaužė akinius. „Manęs tuo metu įvykio vietoje nebuvo, jį saugojo kolega, nes aš nubėgau sulaikinėti kitų asmenų“, – policininkas tikino, kad net nežinojo, jog nukentėjusysis įvykio metu nešiojo akinius.
Pasak A. Ulozo, sulaikymo metu A. Žemaitis „aktyviais veiksmais siekė ištrūkti, o pargriautas, neleido uždėti antrankius, laikė ranką po savimi, po pilvu, dėl ko buvo panaudoti koviniai veiksmai ir uždėti antrankiai.“
„A. Žemaitis nepakluso teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams, dėl ko buvo panaudota fizinė prievarta ir specialiosios priemonės pažeidėjui sutramdyti, ko pasėkoje galėjo atsirasti nežymus sveikatos sutrikdymas, – nurodė Vilniaus apygardos teismas. – Byloje nėra duomenų, kad A. Ulozas ar bet kuris kitas policijos pareigūnas, veikdami tiesiogine tyčia, siekė pakenkti būtent A. Žemaičiui. (...) Policijos pareigūnas, vykdydamas iš įvykio vietos pasišalinusių keturių asmenų sulaikymą, neturėjo ir negalėjo numatyti, kad iš įvykio vietos bėgantis A. Žemaitis, kuris nevykdo teisėtų policijos pareigūno reikalavimų sustoti bei priešinasi sulaikomas, nėra vienas iš keturių pasišalinusių iš įvykio vietos asmenų.“
Išvaizda ne visada atitinka realybę
„Aš vykdžiau tarnybine pareigas – asmenį turėjau sulaikyti, nes iš įvykio vietos buvo pabėgusi grupė asmenų, mes tada net nežinojome, kodėl jie bėga, negalėjome žinoti, ką jie slepia – gal narkotikus, ar dar dėl kokių nors kitų priežasčių vengia sulaikymo, – kalbėjo A. Ulozas.
– Vydamasis asmenį pasakiau „stok, policija“, bet jis mano reikalavimams nepakluso, nesustojo, kol galop buvo pargriautas ir sulaikytas. Tai buvo teisėti pareigūno veiksmai, nes niekada iš anksto negali žinoti, ką gali padaryti sulaikomas asmuo – asmens išvaizda ne visada atitinka realybę, savo darbo praktikoje esu patekęs į situacijas, kai gerokai smulkesnis pažeidėjas atsilaikydavo ne tik prieš mane, bet ir kitus pareigūnus.“
Po šio įvykio policijoje A. Žemaičiui buvo iškelta administracinė byla dėl teisėtų pareigūnų reikalavimų nevykdymo, tačiau ikiteisminio tyrimo metu ji buvo nutraukta dėl policininko atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo. Kadangi apeliacinės instancijos teismas patrulį išteisino, teismas policijai nurodė, jog yra pagrindas administracinę bylą atnaujinti – nors A. Žemaitis ir „buvo sulaikytas per klaidą, nepaneigia jo kaltės dėl teisėtų policijos pareigūno reikalavimų nevykdymo.“
LAT: turėjo teisę sulaikyti
Dabar jau buvusio policininko bylą išnagrinėjęs LAT konstatavo, kad A. Ulozas turėjo teisę sulaikyti A. Žemaitį ir nepažeidė policijos veiklą reglamentuojančių norminių aktų nuostatų.
Kaip pažymėjo teisėja Rima Ažubalytė, nagrinėjant įgaliojimų viršijimo bylas, būtina nustatyti, ar pareigūnas turėjo teisę atlikti tam tikrus veiksmus, ar jie buvo būtini, taip pat ar atliekant juos, ypatingai jei buvo taikoma prievarta, buvo laikytasi proporcingumo reikalavimų.
„Policijos veiklos įstatyme nustatyta, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus, – skelbdama nutartį sakė ji. – Prievarta, galinti sukelti kūno sužalojimų ar mirtį, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas pasirenka policijos pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes.
Naudodami prievartą, policijos pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių. Taip pat, įstatyme nurodyta, kad, prieš naudodamas fizinę prievartą arba šaunamąjį ginklą, policijos pareigūnas privalo įspėti apie tokį ketinimą, suteikdamas asmeniui galimybę įvykdyti teisėtus reikalavimus, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai arba toks įspėjimas yra neįmanomas.“
Pasak teisėjų, A. Ulozas pagal byloje nustatytas aplinkybes turėjo teisę vykdyti sulaikymą, kuris buvo būtinas šioje situacijoje: policijos pareigūnai buvo informuoti, kad iš eismo įvykio vietos pasitraukė keturi asmenys (pagal nustatytas byloje aplinkybes, A. Ulozas su kitu pareigūnu, pirmi atvykę į įvykio vietą, patys matė, kad keturi asmenys pasitraukė nuo automobilio), ir ėmėsi priemonių juos rasti bei sulaikyti.
„Pastebėjęs A. Žemaitį netoli įvykio vietos, nurodęs jam sustoti ir pamatęs, kad jis bėga tolyn, policijos pareigūnas A. Ulozas ne tik turėjo teisę jį vytis ir sulaikyti, tačiau ir privalėjo tai padaryti, nes, kaip numatyta Policijos veiklos įstatyme, „policijos pareigūnas, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą, <...> privalo sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką“. Ta aplinkybė, kad, kaip vėliau paaiškėjo, A. Žemaitis nebuvo susijęs su asmenimis, kurie galimai padarė teisės pažeidimą, nepaneigia policijos pareigūnų veiksmų, siekiant jį pasivyti ir sulaikyti, teisėtumo ir būtinumo. Kasaciniame skunde nurodomos priežastys, dėl kurių A. Žemaitis bėgo (išgąstis, nesupratimas, kad jį vejasi policijos pareigūnas), neturi teisinės reikšmės vertinant, ar pareigūnas turėjo teisę jį vytis ir sulaikyti“, – nurodoma nutartyje.
Anot teisėjų, iš 22 trauminių poveikių 17 trauminių poveikių buvo sukelti antrankių uždėjimo, du trauminiai poveikiai – nukentėjusiojo griuvimo ant žemės ir trys trauminiai poveikiai būdingi smūgio sudavimui ranka, kumščiu arba spaudimui rankos pirštu.
„Išanalizavęs trauminių poveikių kiekį ir pobūdį, sugretinęs juos su nustatytomis sulaikymo aplinkybėmis (tai, jog nukentėjusysis buvo pargriautas ant žemės, kad jis dviejų pareigūnų buvo laikomas prispaustas prie žemės, siekiant, kad jam iš po pilvo būtų ištrauktos rankos ir uždėti antrankiai), apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą, kad specialisto išvada dėl trauminių poveikių pobūdžio nepaneigia, kad nežymūs nubrozdinimai ant A. Žemaičio kūno yra jo sulaikymo metu vykusių grumtynių ir panaudotų kovinių imtynių (pargriovimo, prispaudimo ir laikymo keliais bei antrankių uždėjimo) pasekmė“, – skelbiama neskundžiamoje nutartyje.
Anot teisėjų, „iš bylos duomenų negalima spręsti, jog trauminiai poveikiai A. Žemaičiui buvo padaryti jį mušant, o ne sulaikant ir dedant antrankius“.
Taip pat LAT pažymėjo, kad nukentėjusysis, būdamas įsitikinęs, kad sulaikymo metu jis patyrė žalos, turi teisę kreiptis dėl žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka.
Nuteistas dėl kyšininkavimo
A. Ulozas policijoje nebedirba, ns kitoje byloje yra nuteistas dėl kyšininkavimo – sausį priimtu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra konstatuota, kad jis su kolega Tomu Urbanavičiumi iš vieno vairuotojo reikalavo, o po to paėmė kyšį.
Šį nusikaltimą policininkai padarė praėjus lygiai savaitei po inicidento su A. Žemaičiu – išvakarėse nukentėjusysis policijai buvo parašęs pareiškimą dėl prieš jį pavartoto smurto.
Kyšininkavimo byloje nustatyta, kad 2014 m. liepos 8 d. A. Ulozas ir T. Urbanavičius Vilniuje, Talino g., sustabdė Nerijaus Radvilos vairuojamą automobilį, kaltindami, kad neva jis vairuoja apsvaigęs nuo alkoholio, pareikalavo 800 Lt kyšio, kelias dienas skambino N. Radvilai reikalaudami pinigų, nesurinkus reikiamos sumos sumažino sumą iki 500 Lt, vėliau priėmė 210 Lt. N. Radvilos girtumas nebuvo patikrintas alkotesteriu ir informacija apie šį įvykį nebuvo perduota policijos komisariatui.
Šioje byloje A. Ulozas prašė jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau teisėjai tokį prašymą atmetė kaip nepagrįstą ir jam skyrė 76 MGL (2 862 Eur) baudą. Tuo metu T. Urbanavičiui buvo skirta 118 MGL (4 442 Eur) bauda.