„Tikrai labai gailiuosi, kad taip atsitiko, negalvojau, jog taip gali nutikti“, – antradienį sakė 28 metų Trakų rajono Lentvario gyventoja Rima Kamarauskienė.
Trijų mažamečių vaikų motina po tragedijos praėjusių metų sausio 29-osios rytą, kai jos iš savivaldybės nuomojamame bute Tiškevičių gatvėje kilo didžiulis gaisras, buvo nuteista ne tik dėl svetimo turto sunaikinimo, bet ir dėl neatsargaus gyvybės atėmimo.
Teismas R. Kamarauskienei yra skyręs 2 metų laisvės atėmimo bausmę, bet jos vykdymą atidėjo tam pačiam laikotarpiui. Bausmės vykdymo atidėjimo metu moteriai nurodyta būti namuose nuo 22 iki 6 val., be to, uždrausta išvykti ilgiau kaip 7 d. be probacijos tarnybos žinios.
Nelaimė buvusio Lentvario dvaro viename pastatų, kuriame buvo įrengti socialiniai būstai, kilo lygiai prieš metus, kai Lietuvą taip pat kaustė didžiuliai šalčiai. Sename mūriniame pastate buvo labai šalta, todėl R. Kamarauskienė į savo bute įrengtą krosnį įmetė kelias malkas ir išėjo iš namų.
Vėliau paaiškėjo, kad krosnis nebuvo tvarkingai įrengta – joje buvo nedidelė skylė, pro kurią užsidegusios malkos į kambarį išsviedė keletą žiežirbų. Nuo jų užsidegė šalia krosnies laikytos degiosios medžiagos, netrukus ugnis įsiplieskė po visą butą, o vėliau ir kitus socialinius būstus.
Ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai nustatė, kad būsto nuomininkė nesilaikė priešgaisrinės saugos reikalavimų, jos krosnis nebuvo tvarkinga, o degiąsias medžiagas laikė arčiau nei per metrą nuo krosnies. Panašiai elgėsi ir kiti namo gyventojai, nepagalvoję apie galimas pasekmes.
Kilus gaisrui name buvę kaimynai dar spėjo padėti R. Kamarauskienei į lauką išvesti jos mažamečius vaikus – jie buvo išgelbėti, tuo metu priešais gaisro židinį kitame bute gyvenusi 83 metų senolė mirė užtroškusi nuo dūmų.
Tiesa, kaip paaiškėjo, kilus gaisrui iš baimės ji užsirakino duris ir nieko į savo namus neįsileido, bet telefonu bandė susisiekti su artimaisiais – šaukėsi pagalbos. Bet taip niekas ir nesuspėjo padėti – uždususi ir smarkiai apdegusi pensininkė buvo išnešta į lauką tik tuomet, kai pastate jau karaliavo ugnis.
Be to, kaip teigė nelaimės liudytojai, su kaimynais savo vaikus išvedusi R. Kamarauskienė niekam net neužsiminė, jog savo namuose yra užsirakinusi senolė – esą tuomet dar ją buvo galima išgelbėti.
Nieko, išskyrus mažus vaikus, neturi
Po nelaimės R. Kamarauskienei, kurią prokurorai apkaltino dėl neatsargių nusikaltimų, ir jos vaikams buvo suteiktas naujas socialinis būstas. Tačiau už tai, kad dėl jos bute kilusio gaisro nukentėjo pastatas, buvo pateikta sąskaita. Patirtą žalą prašė atlyginti ir socialiniame būste gyvenę moters kaimynai.
Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas nutarė, kad Trakų savivaldybės administracijai R. Kamarauskienė turi sumokėti daugiau kaip 5 tūkst. eurų, motinos netekusiam sūnui – 2 tūkst. Eur turtinei ir perpus mažiau neturtinei žalai atlyginti. Dar kelis tūkstančius ji turi sumokėti kitiems namo gyventojams.
Tačiau su priteista suma nesutinka per gaisrą motinos netekęs sūnus – jis priteistą sumą apeliacinį skundą nagrinėjančio Vilniaus apygardos teismo prašo padidinti beveik dvigubai. Nukentėjusysis, kalbėdamas apie gaisre žuvusią motiną, net apsiverkė teisme.
„Juk ji dar ir šiandien galbūt būtų gyvenusi, ji tikrai nebuvo verta tokios gyvenimo baigties“, – sakė vyras.
Tuo metu jam atstovaujanti advokatė Rasa Aurelija Kučinskaitė tikino, kad nuteistoji R. Kamarauskienės po tragedijos motinos netekusio sūnaus net neatsiprašė, to ji nepadarė ir ilgai trukusio ikiteisminio tyrimo metu.
„Ji atsiprašė tik teismo posėdžio metu, bet taip ir neįstengė atlyginti žalos“, – teisininkė pažymėjo, kad motinos netekusiam sūnui priteisdamas tik tūkstantį eurų neturtinei žalai atlyginti Trakų rajono apylinkės teismas nusižengė teismų praktikai, panašias sumas teismai nukentėjusiesiems priteisia privataus kaltinimo bylose dėl menkų sužalojimų.
Pasak advokatės, nors R. Kamarauskienė ir augina tris mažamečius vaikus, bet yra darbinga ir žalą galės atlyginti ateityje. „Tokioje situacijoje neaišku, kieno interesus gina valstybė, ar teisingumo svarstyklės nekrypsta į nuteistosios pusę“, – svarstė R. A. Kučinskaitė.
„Teisingumas neturėtų būti vienpusis, todėl ir nusikaltimu kaltinamas asmuo turi tikėtis ir užuojautos, ir pagarbos, jis neturėtų būti nubaudžiamas taip, kad negalėtų atsitiesti“, – kolegei prieštaravo R. Kamarauskienės advokatas Aleksandras Palamarčiukas.
Pasak jo, R. Kamarauskienė labai jaudinasi dėl to, kas nutiko jos bute, jau pats įvykis jai yra pati didžiausia bausmė. „Tai – daugiau ar mažiau nelaimingas atsitikimas, kuris galėjo atsitikti bet kuriam tame name gyvenusiam žmogui“, – mano jis.
Kad iki šiol negali susitaikyti su tragedija socialiniame būste, teisme kalbėjo ir R. Kamarauskienė.
„Labai atsiprašau, tikrai negalvojau, kad taip atsitiks, nenorėjau, – sakė ji. – O su ta žuvusia močiute gerai sugyvenome, jai ir vandens nunešdavau, kai sūnus negalėdavo ateiti.“
Moteris sakė suvokianti, kad turės atlyginti žalą, todėl kai vaikai paaugs, eis dirbti. „Dabar nieko, išskyrus savo vaikus, neturiu“, – sakė R. Kamarauskienė.