Vilniaus apygardos teismas penktadienį paskelbė, kad D. Zubauską pripažįsta kaltu dėl tyčinio nužudymo, bet ne dėl savanaudiškų paskatų – jam skirta 13 metų laisvės atėmimo bausmė.
„Trylika metų – per maža bausmė, nes nuteistasis ką tik buvo išėjęs iš įkalinimo įstaigos, kur atliko bausmę už nužudymą, ir vėl padarė naują labai sunkų nusikaltimą“, – skelbdamas nuosprendį pažymėjo teisėjas Stasys Lemežis.
Griežtesnės bausmės teismas negalėjo skirti, nes tokiam terminui D. Zubauską pasiūlė įkalinti valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras. Už tyčinį nužudymą be kvalifikuojančių požymių kaltinamajam grėsė įkalinimas nuo septynerių iki penkiolikos metų.
Dar prieš nuosprendžio paskelbimą D. Zubauskas teismo prašė leisti dalį bausmės atlikti ne pataisos namuose, o kalėjime – esą čia jis galėtų dirbti. Tačiau teismas tokio prašymo negalėjo patenkinti – nuteistajam pasiūlyta kreiptis į Kalėjimų departamentą ir Lukiškių kalėjimo administraciją.
Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas nustatė, kad D. Zubauskas praėjusių metų gegužės 26-osios vakarą Vilniuje, Lentvario g., statybininkų namelyje smušė, o paskui pasmaugė čia gyvenusį 51 metų Virginijų Dikčių, o kartu buvusį šio bičiulį Andrejų Nikoforovą sužalojo.
Nors ikiteisminio tyrimo metu buvo teigiama, kad išeidamas D. Zubauskas iš A. Nikoforovo pagrobė 130 litų, teisme tokios aplinkybės nepasitvirtino – nukentėjusysis teigė, kad pinigų jis neturėjo.
Nustatyta, kad neseniai iš įkalinimo įstaigos į laisvę išėjęs D. Zubauskas tą dieną susipažino su V. Dikčiumi ir dažnai pas jį pasisvečiuoti atvykstančiu A. Nikoforovu. Šie tądien į supirktuvę buvo pridavę spalvoto metalo, todėl gavę 68 litus nutarė „pataisyti sveikatą“.
Kai pas vieną bičiulį jie išgėrė stiprųjį alų ir spirituotą vyną, vyrai nutarė linksmybes pratęsti.
„Virginijus nuėjo į namelį ir paėmė pinigų, nupirko alaus, išgėrėme, po to vėl pas jį nuėjome į namelį“, – teisme pasakojo D. Zubauskas.
Kadangi šeimininkas ir jo draugas jau, liaudiškai sakant, buvo trūkę, o D. Zubauskas dar norėjo išgerti, tarp vyrų kilo konfliktas.
„Virginijus užmigo, todėl jį pažadinau, bet jis nesikėlė, sakė, kad dingčiau iš jo namų, o tai mane labai įžeidė, – teisėjams kuo ramiausiai pasakojo D. Zubauskas. – Tada jam trenkiau. Tai pamatęs Andrejus bandė jį ginti – ėmiau juos mušti abu.“
D. Zubauskas pirmiausia A. Nikoforovui per galvą smogė DVD grotuvu, todėl šis nuo smūgio apspango, o paskui mušė V. Dikčių. Šiam suduota ne mažiau kaip 50 smūgių, galop vyras buvo pasmaugtas. Taip pat papildomai kliuvo ir atsigavusiam A. Nikoforovui – vyrui suduota ne mažiau 10 smūgių, be to, „svečias“ jam bandė rašikliu išdurti akį, bet nukentėjusysis spėjo galvą patraukti, todėl buvo sužalotas veidas.
Pasprukęs iš namų D. Zubauskas kruvinus drabužius, slėpdamas įkalčius, paslėpė prie Valakampių.
Pasakodamas apie įvykius, dėl kurių jis atsidūrė už grotų, D. Zubauskas neslėpė, kad nukentėjusieji jo prašė nemušti, bet šis į tokius prašymus nereagavo.
D. Zubauskas tikino, kad buvo labai girtas, todėl ne viską atsimena. „Mušiau apie 10-15 minučių, kai išėjau iš namelio, jie dar abu gyvi buvo, Virginijus dar kažką murmėjo, – sakė teisme jis. – Nenorėjau jo užmušti, tiesiog taip gavosi.“
Prabilo apie Linčo teismą, bet tegul Dievas baudžia
Toks vyro pasakojimas pribloškė baudžiamojoje byloje nukentėjusiuoju pripažintą V. Dikčiaus brolį Gintautą Andrišėną.
„Kaip tu išdrįsai miegančius žmones mušti? – bylą nagrinėjant teisme emocingai į kaltinamąjį kreipėsi G. Andrišėnas. – Dievas tegul tave baudžia, mano sūnus yra tavo metų, o Virgis buvo iš to paties kaimo, kaip ir tu, žiūriu į tave ir suprantu, koks tu esi silpnas. Brolis pakvietė tave į svečius, o tu dėl 100 Lt jį užmušei. Man ne vienas žmogus sakė, kad tau reikia surengti Linčo teismą, noriu, kad suvoktum, jog tu nereikalingas šioje visuomenėje.“
Nukentėjusysis teisme pasakojo, kad jo brolis dirbo įvairius statybinius darbus, buvo geros širdies žmogus, todėl labai visais pasitikėdavo. „Jis tikrai negerdavo, kaip gali atrodyti – būdavo tris mėnesius dirba ir dirba“, – sakė jis.
G. Andrišėnas neslėpė, kad buvo priblokštas, kai pamatė nužudytą brolį ir sužalotą A. Nikiforovą.
„Aš jo nepažinau, veidas buvo taip sudaužytas, jog atrodė kaip balionas, o brolis dar ir pasmaugtas, tai dviguba žmogžudystė – mes už Lietuvą kovojome, į visokius Afganistanus važiuojame, o čia taip nepateisinamai pasielgti“, – sakė jis.
Nukentėjusysis neabejojo, kad D. Zubauskas į jo brolio namelį atėjo tik dėl to, jog jautė, kad gali gauti pinigų.
„Manau, kad brolis pasigyrė, jog turi pinigų, o šis žmogus, nors jo žmogumi negaliu pavadinti, nusprendė juos pasiimti“, – sakė G. Andrišėnas.
Jis prisipažino, kad po šios tragedijos nutarė statybininkų namelį nugriauti. „Sunaikinome, kad neprimintų to, kas ten buvo“, – tvirtino jis.
Tuo metu A. Nikiforovas teisme prisipažino, kad savo draugą nužudytą rado tik atsikėlęs ryte. „Iš pradžių maniau, kad jis miega, bet paskui jį pajudinau ir supratau, jog yra nebegyvas“, – sakė jis.
Tuo metu D. Zubauskas buvo sulaikytas tik praėjus maždaug mėnesiui po nužudymo.
Sugėrovą įmetė į šiukšlių šachtą
D. Zubauskas jau kartą buvo teistas dėl nužudymo – 2007-ųjų rugsėjį jis savo sugėrovui sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių į įvairias vietas, o paskui jį įmetė į daugiabučio trečiame aukšte esančią šiukšlių šachtą.
Tada nagrinėdami baudžiamąją bylą teisėjai apklausė ir D. Zubausko motiną – Vilniuje gyvenanti Ingrida Pavlovskienė sakė, kad su Deividu gyveno tik iki tol, kol jam suėjo 15 metų.
„Vėliau sūnų atidaviau į Čiobiškio specialiuosius vaikų internatinius globos namus – jis buvo labai problematiškas, buvo sunkųjį auklėti, nes šis visada buvo linkęs į nusikalstamumą ir į asocialų elgesį: Deividas nuolat bėgdavo iš namų, vogdavo įvairius vertingus daiktus, – kalbėjo vaikino motina. – Su Deivido tėvu išsiskyriau 1996 m., kai Deividui buvo šešeri metukai. Nuo to laiko Deividas su savo tėvu praktiškai nebendravo tik kartais susiskambindavo telefonu. Savo sūnų paskutinį kartą mačiau 2007 m. kovo ar tai balandžio mėn., o juo domėjausi 2007 m. rugpjūčio mėn., kai skambinau į Čiobiškio internatinius vaikų globos namus. Ten sužinojau, kad Deividas iš globos namų pabėgo. Nuo to laiko apie savo vaiką nieko nežinau.“