Taip savo paskyroje feisbuke rašė į juodąją Lietuvos istoriją patekęs Kauno mafijos tėvas Henrikas Daktaras, nusikaltėlių pasaulyje turėjęs Henos pravardę.
„Jei nusikaltėlis išties „žvėris“, tai jį gydyti privalu, bet tik neuždaryti į celę beviltiškumui ir vienatvei. Lietuva integruojasi į Europos Sąjungą transvestitais, gėjais, kitatikių kvietimais, bet tik ne tokiais teisės aktais, kokie egzistuoja išties civilizuotoje Norvegijoje – ten viskam yra ribos. Netgi nusikaltusiems – jie žino, kad turi šansą sugrįžti ir įkvėpti LAISVĖS oro“, – pridėjo jis.
Ir nors H. Daktaras rašė, kad dar turi vilties išeiti į laisvę, ketvirtadienį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas galutine ir neskundžiama nutartimi paskelbė, jog „Daktarų“ nusikalstamam susivienijimui vadovavęs Hena turi būti įkalintas iki gyvos galvos.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija nutarė, kad už baisius nusikaltimus nuteistam H. Daktarui nėra skirta per griežta bausmė – taip buvo atmestas Henos kasacinis skundas. Ši žinia pribloškė H. Daktaro žmoną, kuri net nesulaukusi, kol teisėja baigs skaityti nutarties motyvus, išėjo iš teismo salės, o po interviu nualpo.
Teisėjai: H. Daktaras yra pavojingas
Teisėjai nutarė atmesti ne tik H. Daktaro, bet ir jo bendro Egidijaus Abariaus bei Generalinės prokuratūros kasacinius skundus. Prokurorai siekė, kad H. Daktaras būtų pripažintas kaltu dėl verslininko Sigito Čiapo ir jo vairuotojo nužudymo bei kitų nusikaltimų, dėl kurių jis būtų išteisintas.
Teisėjų nepaveikė H. Daktaro ašaros – dar gegužės pradžioje teisme jis verkdamas atsiklaupė prieš teisėjus ir maldavo atleidimo.
„Ką aš blogo padariau Lietuvai? Ar aš vertas mirties bausmės? Gerbiamas teisme, esate paskutinė mano viltis – pagailėkite manęs, prašau mane išteisinti, nes esu nekaltas“, – liejo ašaras Kauno mafijos tėvas.
Tačiau, pasak teisėjų, ne kartą teisto H. Daktaro atgaila nėra nuoširdi, jis buvo ne kartą teistas, o nusikalstama veikla buvo jo gyvenimo būdas.
„H. Daktaras yra labai pavojingas visuomenei ir jo nusikalstamų polinkių pakeisti švelnesnės rūšies, t. y. terminuoto laisvės atėmimo, bausme yra neįmanoma“, – pažymėjo teismas.
Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad H. Daktarui paskirta griežčiausios rūšies bausmė negali būti laikoma aiškiai per griežta, nes nenustatyta jokių aplinkybių, kurios rodytų H. Daktaro vidinį išgyvenimą, kritišką požiūrį į padarytas nusikalstamas veikas ir nuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto nužudymo.
Pasak teismo, nagrinėjant bylą H. Daktaras neigė kaltę dėl visų nusikalstamų veikų padarymo (išskyrus dėl disponavimo suklastotais dokumentais, kuriuos panaudojo slapstydamasis Bulgarijoje), o tai leidžia daryti išvadą, kad jam yra visiškai svetimas bendražmogiškų socialinių elgesio normų laikymasis, kritiškas savo elgesio vertinimas ir pagarba prigimtinei vertybei – žmogaus gyvybei.
Galutinį sprendimą priėmę teisėjai taip pat nurodė, kad nepagrįstai H. Daktaras ir jo gynėjai teigia, kad įkalinimas iki gyvos galvos, nesant lygtinio paleidimo galimybės, yra nežmoniška, prieštarauja Lietuvos Konstitucijai ir Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijai bei esą nesuderinama su bausmės tikslais.
„Įvertinus prezidento malonės instituto specifiką ir Europos Žmogaus Teisių Teismo pripažįstamą valstybių vertinimo laisvę reglamentuojant laisvės atėmimo iki gyvos galvos sumažinimo galimybes, nėra pagrindo išvadai, jog prezidento malonės sistema neatitiktų Konvencijoje taikomų reikalavimų“, – pažymėjo teismas.
Nuosprendį kasacine tvarka skundė ir H. Daktaro žmona Ramutė Daktarienė, teigusi, kad teismas nepagrįstai yra areštavęs jai priklausantį turtą. Kaip pabrėžė teisėjų kolegijos pirmininkė Aldona Rakauskienė, byla dėl R. Daktarienei ir H. Daktarui priklausančiam turtui taikomų apribojimų turi būti nagrinėjama iš naujo Lietuvos apeliaciniame teisme.
„Iš bylos duomenų matyti, kad įrodinėjimo procesas nagrinėjamoje byloje vyko tinkamai išnaudojant visas galimas ir būtinas įrodinėjimo priemones, visus joje surinktus duomenis tiriant nepažeistas nei rungimosi principas, nei kaltinamųjų jiems įstatymų garantuotų gynybos teisės“, – teisėja A. Rakauskienė pabrėžė, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, todėl nėra pagrindo jo naikinti.
Išklausyti Aukščiausiojo Teismo nutarties Lukiškių tardymo izoiatoriuje-kalėjime kalintis H. Daktaras nebuvo atvežtas dėl saugumo sumetimų, tačiau išklausyti teisėjų sprendimo atvyko jo žmona, dukros, artimieji. Jie po teismo nutarties paskelbimo žadėjo eiti į Lukiškes ir apie priimtą teismo verdiktą informuoti H. Daktarą.
Tačiau pas H. Daktarą moteris nespėjo nueiti - išėjusi iš salės po pokalbio su žurnalistais moteris nualpo. Į teismą iš karto buvo išviesti greitosios pagalbos medikai, jie teisme praleido apie 20 min. Suteikę pagalbą medikai išvyko, paskui juos iš teismo išėjo ir R. Daktarienė su artimaisiais bei palaikymo komanda, tarp kurios buvo ir šiuo metu JAV besislapstančios Neringos Venckienės šalininkai. Vienas jų teisme akylai saugojo R. Daktarienę nuo žurnalistų.
Interviu, po kurio pasidarė bloga, dukrai irgi neatlaikė nervai
„Nesitikėjau tokio dalyko, kad visiškai atmes skundą, apmaudu, kad tokie teisėjai dėsto studentams ir moko naują kartą teisės pagrindų, – po teismo posėdžio kalbėjo R. Daktarienė. – Didžiulė gėda, kad jie neįžvelgė nė vieno pažeidimo šioje byloje, tikrai gėda. Daugiau neturiu ką pasakyti.“
Ji stebėjosi, kodėl jos sutuoktinis nebuvo atvežtas iš Lukiškių. „Kodėl Henrikas nebuvo atvežtas, tai turbūt vėl Aukščiausiojo Teismo reikėtų paklausti” , – sakė ji.
Paklausta, kaip toliau planuoja gyventi, R. Daktarienė sakė: „O kaip patartumėte? Kaip patartumėte mums šitoje valstybėje gyventi? Va, aš jus apkalbėsiu, pasakysiu kažką, man jūs nepatiksite ar dar kažkas, kaip man gyventi? Kokį jūs klausimą užduodate, kaip mes turėtume gyventi teisinėje valstybėje? Kad Aukščiausiasis Teismas neįžvelgė nė vieno pažeidimo – reiškia advokatai, teisininkai, kurie baigė tuos pačius mokslus, jie mato, kiti žmonės mato, o teisėjai negali pamatyti?“
Ir tada R. Daktarienė susiėmė už galvos, ėmė klykti, ir nualpo. Bet ją dar spėjo už rankų apkabinti šalia stovėjusi dukra, kuri moterį pasodino ant kėdės. R. Daktarienės šeimos draugai piktinosi, kad teisme dirbantys žurnalistai filmuoja ir fotografuoja, o H. Daktaro dukros net puolė DELFI reporterį – viena jį apipylė stikline vandens, kita griebė už kameros.
Nusikaltimai, kurie turėtų slėgti H. Daktaro sąžinę
Baudžiamąją bylą išnagrinėję teismai konstatavo, kad H. Daktaras ir jo bendrai 1990-1993 m. sukūrė ginkluotą šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis aprūpintą nusikalstamą susivienijimą, kurį vienijo vienas tikslas – daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus: tyčinius nužudymus, plėšimus, turto prievartavimus ir kt.
Šio susivienijimo veiklai vadovavo H. Daktaras ir E. Abarius.
„Daktarų“ grupuotės nariai nuo 1993 m. iki 2000 m. pradžios, kol egzistavo nusikalstamas susivienijimas, turėjo daug ginklų, sprogmenų ir šaudmenų – pistoletų, lygiavamzdžių pompinius šautuvų, pistoletų kulkosvaidžių, revolverių, medžioklinių šautuvų, rankinių granatų ir daugiau kaip 55 kg trotilo.
Grupuotės nariai rinkdavosi „Daktarų“ pamėgtame pramogų ir poilsio komplekse „Vilija“, pirtyje „Ubalda“, kur per pasitarimus buvo aptarinėjami nusikalstamo susivienijimo planai, konkretūs nusikaltimai, skirstomi nusikalstamo susivienijimo dalyvių vaidmenys nusikaltimų darymo metu, renkami 10 proc. nusikalstamu būdu įgytų lėšų į E. Abariaus laikomą ir tvarkomą bendrą pinigų fondą.
Šis fondas buvo skirtas pareigūnų papirkinėjimui, pagalbai sulaikytiems ir suimtiesiems nusikalstamo susivienijimo dalyviams, pasirengimui nusikaltimams (ryšio priemonių, šaunamųjų ginklų, šaudmenų ir sprogmenų įgijimui ir pan.), pasipelnymui iš nusikalstamos veiklos.
Tie grupuotės nariai, kurie nenorėdavo dalytis pelnu ir konkuruodavo dėl įtakos sferos nusikalstamame versle, būdavo pašalinami.
Nustatyta, kad H. Daktaras buvo sumąstęs pašalinti bene garsiausią mašinvagį Raimundą Petraitį, pravarde Mondė, ir Vladimirą Sinevskį, pravarde Turistas. Įrodyta, kad vyrai dar 1993 m. buvo iškviesti į „Viliją“, kur buvo suplanuotas jų nužudymas sporto salėje. Kai pirmasis atvyko R. Petraitis, į jį buvo paleisti šūviai, tačiau vyrui pavyko pabėgti ir pasislėpti viename daugiabutyje Varnių gatvėje.
Kai po kiek laiko į „Viliją“ atvyko V. Sinevskis, „Daktarų“ nariai jį nusivedė į sporto salę, kur H. Daktaras jam ant kaklo užmetė virvę ir užverždamas ją vyrą pasmaugė. Po to Turisto kūnas buvo išneštas iš „Vilijos“ ir automobiliu išvežtas į tyrimo nenustatytą vietą.
Po V. Sinevskio nužudymo gyvas likęs R. Petraitis pakluso H. Daktarui ir pradėjo dalytis pelnu, gautu iš nusikalstamo verslo.
H. Daktaras taip pat buvo suplanavęs Rimanto Ganusausko, pravarde Mongolas, nužudymą. Buvę „Daktarų“ nariai jų nusikaltimus tyrusiems pareigūnams atskleidė, kad Hena, gavęs duomenų, kad Mongolas gali būti susijęs su 1996 m. spalio 7 d. „Vilijoje“ įvykusiomis žudynėmis, kai buvo nužudyti penki „Daktarų“ grupuotės nariai ir pasikėsinta nužudyti patį H. Daktarą, nutarė R. Ganusauskui atkeršyti – jį pašalinti.
Juoba kad Mongolas nenorėjo dalytis nusikalstamu pelnu ir konkuravo dėl įtakos sferų nusikalstamame versle bei buvo atsiskyręs nuo „Daktarų“ nusikalstamo susivienijimo.
Bylos duomenimis, laikotarpiu nuo 1993 m. spalio 8 iki spalio 16 d. R. Ganusauskas buvo iškviestas į „Viliją“, kur atvykęs buvo nuvestas į vadinamąjį Baltąjį kambarį. Čia jo laukęs H. Daktaras sudavė kelis smūgius pistoleto rankena per galvą, o po to iš pistoleto „PM“ iššovė R. Ganusauskui į galvą. Nesėkmingai – Mongolas stvėrė ranka už ginklo ir jam buvo peršauta tik rankos plaštaka.
Pasak liudytojų, miškelyje E. Abarius iš pistoleto „TT“ mėgino iššauti R. Ganusauskui į galvą, tačiau ginklas užsikirto ir neiššovė. Kai bandydamas išsigelbėti Mongolas ėmė bėgti, ginklą išstraukė H. Daktaras – vyras krito nuo dviejų šūvių.
Mongolo lavonas buvo užkastas, tačiau iki šiol nerastas. Dėl to H. Daktaras visada neigė kaltę dėl šio nusikaltimo ir tvirtino, kad R. Ganusauskas yra gyvas ir esą slapstosi užsienyje.
Taip pat „Daktarų“ grupuotei buvo inkriminuojamas alkoholio prekyba užsiėmusio koncerno „Agora“ prezidento Sigito Čiapo ir jo vairuotojo Vinco Varno nužudymas. Dėl šio nusikaltimo Lietuvos apeliacinis teismas H. Daktarą ir E. Abarių išteisino, nors pirmosios instancijos teismas juos pripažino kaltais.
Pasak pareigūnų, organizuodamas nužudymą 1996 m. vasarį-kovą E. Abarius nurodė iš Baltarusijos iškviesti samdomą žudiką. Jam už verslininko nužudymą buvo pasiūlytas 50 tūkst. JAV dolerių atlygis.
S. Čiapas ilgą laiką buvo sekamas, „Daktarai“ specialiai nusipirko automobilį, mobiliojo ryšio telefonus, parūpino ginklų ir sporogmenų. S. Čiapas ir jo vairuotojas buvo nužudyti 1996 m. balandį, kai išėjo iš namų – į juos buvo šauta ne mažiau kaip 55 kartus.
„Iš grupuotės lyderio veiksmų matyti, kad nusikalstama veikla buvo H. Daktaro gyvenimo būdas. H. Daktaras – labai pavojingas visuomenei ir jo nusikalstamų polinkių pakeisti įprasta kriminaline bausme neįmanoma. Nagrinėtu laikotarpiu nusikalstama veikla taip pat buvo šio vyro gyvenimo būdas“, – anksčiau yra konstatavęs teismas.
Byloje dėl itin sunkių nusikaltimų buvo 16 kaltinamųjų. H. Daktaras dėl aštuonių nusikaltimų, iš kurių du kaltinimai nužudymu, padarymo Klaipėdos apygardos teismo buvo išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias veikas.
H. Daktaro ir jo grupuotės narių byla teisme nagrinėta nuo 2011 metų gegužės. Pirmąsyk už grotų jis atsidūrė būdamas 19 metų.
Suėmimą H. Daktarui teismas skyrė dar 2008 m. gruodžio 24 d., tačiau tada „Hena“ pasislėpė. Jis sulaikytas Bulgarijoje, netoli Varnos miesto 2009-ųjų rugsėjį. Čia Hena gyveno prisidengdamas kita pavarde ir planavo numirti, nors, kaip yra prisipažinęs, visada svajojo grįžti į Lietuvą.
