Vienas tokių – Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 1-osios komandos ugniagesys-gelbėtojas Lukas Strakšas. Šis 22 metų vaikinas balandžio mėnesį atostogų metu Palangoje gelbėjo žmogų, ištiktą epilepsijos priepuolio.
Vaikštinėdamas ant Palangos tilto, jis pastebėjo, kaip vienas žvejys, traukdamas meškerę, staiga griuvo ant nugaros. „Žmogui prasidėjo traukuliai, iš burnos ėmė tekėti putos. Stengiausi laikyti konvulsijų tampomą žmogų, kad nesusidaužytų galvos į tilto lentas. Prie manęs padėti pribėgo dar vienas vyras, o visi kiti žmonės sustojo ir žiūrėjo. Šūktelėjau, kad kas iškviestų greitąją pagalbą. Dviese vos galėjome nulaikyti vyrą. Laimei, medikai atvyko labai greitai“, – pasakojo Lukas.
Pasak gelbėtojo, jį labiausiai stebina visuomenės abejingumas: „Mūsų žmonės nesistengia padėti. Gatvėje žmogus nugriūva, žmonės pasižiūri ir nueina. Gal nemoka ar nenori padėti. Bet, manau, kad pirmąją medicinos pagalbą turėtų mokėti teikti kiekvienas. Šiuo atveju netgi greitosios medicinos pagalbos neskubėjo iškviesti“.
Kaip teikti pirmąją medicinos pagalbą, Lukas mokėsi Ugniagesių-gelbėtojų mokykloje. Bet ir laisvalaikiu, sako, mėgsta paskaityti medicinos straipsnius, pasidomėti, ką reikėtų daryti vienu ar kitu atveju, praneša Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas.
Apie ugniagesį-gelbėtoją L. Strakšą daug gerų žodžių pasakė ir Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 1-osios komandos viršininko pavaduotojas Simonas Matulevičius: „Tai labai pareigingas, darbštus ir labai tvarkingas ugniagesys-gelbėtojas, pavyzdinis pareigūnas. Puikaus suvokimo ir gebėjimų. Jis yra pavyzdys ir ilgiau tarnaujantiems vyresniems pareigūnams. Nors Lukas pas mus dirba dar tik pusmetį, pastebime jo iniciatyvumą, domėjimąsi savo profesija“.
Lukas pasakojo, jog neretai jam pagalbą teikti tenka ir ne darbo metu: „Visko būna ir šeimoje, ir gyvenime. Štai visai neseniai namuose draugė apalpo. Grįžo po darbo pavargusi, žiūriu, stovi, svirduliuoja, klausiu, ar viskas gerai, o ji ir susmuko... Ir kitų atvejų yra buvę“.
L. Strakšas į Ugniagesių-gelbėtojų mokyklą įstojo baigęs Jūreivystės mokyklą. „Buvau ir į jūrą išplaukęs, daug ką pamačiau, tačiau manau, kad gyvenime reikia ieškoti to, kas patinka. Atrodo, kad radau. Ugniagesio-gelbėtojo darbą mėgstu, juo nenusivyliau“, – sako gelbėtojas. Pasak Luko, tarp jo pažįstamų nei jūreivių, nei ugniagesių nebuvo. „Tačiau viską norisi išbandyti“, – sakė jis.
Baigęs Ugniagesių-gelbėtojų mokyklą jis metus dirbo Kretingos priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje. Vėliau keliai atvedė į Vilnių. Lukas teigė, kad jam patiko dirbti ir Kretingoje, ir Vilniuje patinka: „Atvykęs į Vilnių, susipažinau su komanda, čia dirba labai malonūs, šilti žmonės. Mane priėmė draugiškai. Be to, 1-oji komanda specializuota, čia daugiau naujos technikos, įrangos, daugiau gelbėjimo darbų“.
Paklaustas, kokių savybių reikia ugniagesiui-gelbėtojui, L. Strakšas sakė, kad labai svarbu fizinis pasirengimas. „Be to, reikia mėgti šį darbą, nes turi būti šaltakraujiškas ir pasiruošęs viskam. Tarnyboje visko prisižiūri, todėl labai svarbu nepasimesti įvairiose situacijose. Reikia viskuo domėtis, nes keičiasi technika, įranga, kasmet vis daugiau informacijos“, – sakė jis.
Pasak Luko, kiekvienas jo budėjimas skirtingas: „Nebūna dviejų vienodų dienų. Jeigu nėra gaisrų ar gelbėjimo darbų, vyksta mokymai, sportuojame. Žinoma, įtampos darbe pakanka. Nuolat esi įsitempęs, nes nežinai, kur gali tekti vykti“, – sakė jis.
L. Strakšas ateityje planuoja studijuoti Edukologijos universitete, bet pirmiausia, pasak jo, reikia susitvarkyti buitį, atsistoti ant kojų. Laisvalaikį gelbėtojas mėgsta leisti gamtoje, žvejoti jūroje ir upėse. Paklaustas, kur geriausiai kimba, atsakė, jog priklauso nuo to, kokią žuvį nori pagauti. Šv. Florijono dienos proga savo kolegoms jis palinkėjo, kad būtų mažiau gaisrų.