Kremliaus įtūžis dėl 2019-siais paskelbtų nuosprendžių Sausio 13-osios byloje įgauna vis keistesnes ir šiurpesnes formas. Po to, kai Rusijos tyrimų komitetas dar gruodį pranešė, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjams Virginijai Pakalnytei-Tamošiūnaitei, Artūrui Šumskui ir Ainorai Kornelijai Macevičienei už akių pateikti kaltinimai dėl neva žinomai neteisėto nuosprendžio priėmimo Rusijos piliečiams bei skelbiama lietuvių tarptautinė paieška, veiksmų ėmėsi ir Vilnius.
Lietuva kreipėsi į Europos Komisiją, kad ši padėtų apsaugoti Lietuvos teisėjus, pernai nuteisusius buvusį sovietų gynybos ministrą Dmitrijų Jazovą ir dar daugiau kaip 60 buvusių sovietų pareigūnų dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų.
Be to, Lietuvos atstovė Margarita Šniutytė-Daugėlienė Šniutytė-Daugėlienė kreipėsi į visų Europos Sąjungos šalių bei JAV, Norvegijos, Šveicarijos, Ukrainos ir Moldovos atstovus Eurojuste ir paprašė jų pranešti savo šalių kompetetingoms institucijoms apie galimus Rusijos teisinės pagalbos prašymus šioje persekiojimo byloje. Taip pat prašoma institucijoms pranešti ir apie galimą Sausio 13-osios bylos teisėjų tarptautinių paieškų paskelbimą naudojant Interpolo kanalą.
Tačiau Kremliaus propagandiniuose ruporuose tokia idėja brandinama jau kurį laiką. Ypač ciniškai skamba raginimai artėjant Sausio įvykių 30-mečiui: Rusija vis aktyviau neigia Kremliaus vaidmenį kruvinų įvykių metu, kuria sąmokslo teorijas, tyčiojasi iš aukų, o dabar ir ragina imtis aktyvių veiksmų būtent šiemet – esą taip Kremliaus versiją sužinos visas pasaulis.
Ne šiaip teisinis persekiojimas
Idėja griebtis teisinio persekiojimo priemonių prieš Sausio 13-osios bylos teisėjus ir prokurorus Rusijoje sklandė jau kurį laiką. Tarptautinės teisės specialistai pabrėžia, kad Rusijos bandymai yra neteisėti, nelogiški, o Vilniaus apygardos teismo sprendimas buvo pagrįstas, argumentuotas ir visiškai įrodytas, nors kai kurių kaltinamųjų bylos lapkričio viduryje baigtos nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniame teisme. Sprendimą teisėjai žada paskelbti kovo mėnesį.
Tačiau Kremliaus tai nesužavėjo ir imtasi įgyvendinti grasinimus dėl Lietuvos pareigūnų teisinio persekiojimo. Vis dėlto Kremliaus ruporai siūlo eiti dar griežtesniu keliu. Vienu pagrindiniu Kremliaus ruporų Baltijos šalyse vadinamas portalas rubaltic.ru ir jo redaktorius Aleksandras Nosovičius sausio 6-ąją paskelbė straipsnį pavadintą „Keturios Rusijos užduotys Baltijos šalyse 2021 metais“. Tarp šių užduočių minima ir Rusijos „žurnalistų“ gynyba Latvijoje, santykių su Estija išsiaiškinimas, tranzito per visas Baltijos šalis ir Baltarusiją perėmimas į rusų rankas, taip ekonomiškai esą baudžiant „pribaltus“. Tačiau pirma ir svarbiausia užduotimi įvardijama būtent „Tiesos“ paskelbimas apie įvykius prie Vilniaus televizijos bokšto 1991-ųjų sausio 13-ąją.
Pažymėjęs, kad Baltijos šalyse antirusiška politika ir šiemet neva tik stiprės, A. Nosovičius pirmiausiai pažymi, kad Rusijai reikia reaguoti“ kietai nuo pat 2021-ųjų pradžios. Būtent Sausio 13-ąją Lietuva minima laisvės gynėjų dienos trisdešimtmetis, prisimenant 1991-ųjų sausio įvykius, ypač Sausio 13-osios naktį, kai sovietų karinės pajėgos šturmavo TV bokštą bei radijo ir televizijos pastatą. Šturmo metu žuvo 14 taikių civilių, šimtai buvo sužaloti.
Lietuva kasmet prisimena šiuos įvykius, o 30-metis yra simbolinė data, tačiau, pasak A. Nosovičiaus, toks prisiminimas tėra būdas nukreipti dėmesį nuo ypač prastos COVID-19 padėties ir augančio nedarbo šalyje.
Ir nors padėtis su koronaviruso valdymu Lietuvoje išties yra prasta, o ekonominė situacija, nepaisant geresnių rezultatų, nei būgštauta, dar nėra tokia bloga, tačiau augančios bedarbių gretos yra faktas, sąsajos su tariamu dėmesio nukreipimu į Sausio 13-osios bylą yra keistos. Vien jau todėl, kad nuosprendžiai byloje paskelbti dar 2019-ais, o šią temą pastaruoju metu ypač aktyviai eskaluoja tik pati Rusija, kurioje ir slapstosi dauguma nuteistųjų.
Vis dėlto Rusijos užduotis, pasak A. Nosovičiaus, kuo platesniai tarptautinei auditorijai atskleisti „tiesą“ apie „susirėmimus prie Vilniaus televizijos bokšto, kaip apie kruviną „Sąjūdžio“ separatistų provokaciją“. Esą visi faktai jau surinkti: apie tą naktį parašytos knygos, surinkti liudininkų parodymai, teisės ekspertizės specialistų pareiškimai, nuotraukų ir vaizdo įrašų įrodymai.
Ir nors būtent visi šie faktai teisme leido įrodyti kaltinamųjų kaltę, pasak A. Nosovičiaus, viskas buvo priešingai, nes netgi „Sąjūdžio vadeivos atvirai kalbėjo apie snaiperius TV bokšte“, nors tokią sąmokslo teoriją „savi šaudė į savus“ kėlė tik sovietiniai kariškiai, vietiniai kolaborantai bei Algirdas Paleckis, kuris jau anksčiau buvo nuteistas už tokius teiginius, menkinančius Sausio 13-osios laisvės gynėjus, o 2018-siais buvo vėl suimtas ir yra teisiamas už šnipinėjimą, siekiant naudos Rusijai Sausio 13-osios byloje.
Tokios nesėkmingos Rusijos ir jos rėmėjų pastangos įvykdyti teisingumą Sausio 13-osios byloje, pasak A. Nosovičiaus tiesiog prašosi atsako. O jis gali būti tik vienas – virusinė informacija.
„Geriausia priemonė tam – išgaudyti lietuvių teisėjus ir prokurorus, kurie Sausio 13-osios byloje pasodino visiškai nekaltą Jurijų Melį, kuris švietė tanko lempomis į TV centrą ir buvo nuteistas už nusikaltimus žmonijai“, – ragino A. Nosovičius
Kaltę neigia, nors ją įrodė
Jis nepatikslino, ką reikštų lietuvių teisėjų ir prokurorų „išgaudymas“. Rusija pastaraisiais metais susilaukė pasmerkimo bei sankcijų dėl savo žvalgybos tarnybų siautėjimo Vakarų šalyse – nuo bandymų cheminiais ginklais nunuodyti Skripalių šeimą, Aleksejų Navalną iki šūvių Berlyne, nužudant buvusį čečėnų kovotoją ir įžūlių šnipinėjimo atvejų.
Tad kokių priemonių ir kur Rusija gali imtis prieš Lietuvos pareigūnus galima tik spėlioti, tačiau sprendimą persekioti teisiniu keliu Kremlius jau yra priėmęs.
Tuo metu J. Melis yra vienintelis už grotų patekęs ir realią laisvės atėmimo bausmę atliekantis asmuo – jis buvo suimtas dar 2014 metais, kirsdamas Lietuvos-Rusijos sieną. Jam paskirtos bausmės laikas turėtų baigtis šių metų kovo 12 d., jeigu teismas nenuspręs kitaip.
Sausio 13-ąją Televizijos bokštą šturmavo sovietų kariškiai, tarp kurių buvo ir tuometinis leitenantas J. Melis, vadovavęs vieno iš keturių tankų T-72 (Nr. 544) įgulai.
Jis pats prisipažino, kad iš tanko buvo paleisti trys šūviai tuščiais užtaisais, tačiau pats esą nieko nežudęs, nesužalojęs. Vilniaus apygardos teismo nutartyje išties pabrėžiama, kad tankas Nr. 544 vadovaujamas J. Melio „išlaužęs vakarų pusėje TV bokšto teritoriją juosiančią tvorą ir pavojingai manevruodamas tarp ten esančių civilių, įvažiavo į teritoriją, kur ne mažiau kaip tris kartus iššovė iš pabūklo tuščiais užtaisais, leido dūmines užsklandas“.
Tiesa, liudininkų parodymuose užfiksuota, kad net ir tuščių sviedinių šūvių garsas sukėlė rimtų sužalojimų ir prisidėjo prie mažiausiai vienos aukos – Rolando Jankausko žūties.
„Tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamos karo atakos metu, vienam iš keturių tankų T-72 iššovus iš tanko pabūklo išmušamuoju garsiniu užtaisu ir nuo šūvio bangos R. J. nugriuvus ant žemės, jį pervažiavo TV bokšto teritorijoje pavojingai manevravusi vikšrinė karinė technika, dėl ko pastarasis nuo stipraus kūno suspaudimo tarp kietų bukų daiktų, daugybinių kaukolės ir kitų skeleto kaulų lūžimų, vidaus organų plyšimų, ūmaus nukraujavimo į pilvo ir krūtinės ertmes mirė, t.y. nukentėjusysis buvo tyčia nužudytas“, – pabrėžiama teismo nutartyje.
Tą naktį pagal savo profesiją gydytoju dirbęs europarlamentaras Juozas Olekas pasakojo, kad iš viso traumas nuo šūvių patyrė apie 700 žmonių. Be to, po tankų vikšrais žuvo mažiausiai 3 iš 13-os tos nakties aukų, tarp jų ir Loreta Asanavičiūtė, kurią bei jos draugę prispaudė tankas Nr. 502, vadovaujamas įsakymus dalijusio pulko vado Nikolajaus Astachovo.
Be to, net ir įsakymų vykdymas neatleidžia nuo atsakomybės. Kaip pažymima teismo nutartyje, „Nusikalstamos veikos, kurių padarymu kaltinami visi šios bylos kaltinamieji, 1991 m. buvo laikomos nusikaltimais pagal tarptautinę teisę“.
„Kaltinamieji, būdami LKP/TSKP CK vadovais ir aktyviais nariais bei karo atakoje dalyvavę TSRS jėgos struktūrų kariškiai, vykdydami specifinę profesionalią veiklą, galėjo ir turėjo numatyti, kad gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn ir baudžiami už vykdomus nusikaltimus žmoniškumui. Tarptautinėje teisėje suformuluota nuostata, kurios laikosi Lietuvos Aukščiausiasis teismas, kad įsakymo vykdymas net esant griežtiems pavaldumo santykiams nepanaikina atsakomybės už nusikaltimus žmoniškumui“, – teigiama nutartyje, kurioje taip pat pažymima, jog Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad netgi eilinis karys, esantis sudėtingoje situacijoje dėl politinio režimo, negali aklai paklusti įsakymams, akivaizdžiai pažeidžiantiems fundamentalias žmogaus teises.
Teismo nutartyje taip pat aiškiai išdėstyta, kodėl Sausio 13-osios byloje kaltinamųjų bei Kremliaus ruporų naudojama gynyba, esą kariškiai ne šiaip vykdė įsakymus, bet ir manė vykdantys teisėtos sovietų valdžios įsakymus, yra klaidinga ir neatleidžia nuo atsakomybės.
Kremliaus skleidžiamose sąmokslo teorijose tinkinama, jog sovietų kariškiai tą naktį šaudė tik imitaciniais šoviniais, nors tiek liudininkų parodymuose, tiek teisės ekspertizės dokumentuose, tiek archyviniuose kadruose, tiek pastatuose matyti šautinės žaizdos, tikrų kovinių kulkų naudojimas bei jų paliktos žymės TV bokšto ir Radijo ir televizijos pastatuose.
Tad A. Nosovičiaus ir Kremliaus noras „išgaudyti Lietuvos teisėjus ir prokurorus“ siekiant, kad apie J. Melio ir kitų nuteistųjų Sausio 13-osios bylas „sužinotų visas pasaulis“ gali ne šiaip baigtis prognozuojamu skandalu, bet ir dar vienu Rusijos pralaimėjimu, turint omeny Lietuvos pateiktus įrodymus svarbiausioje per visą Nepriklausomybės istoriją byloje.