I. Melianas. Nesibaigiančios Rusijos provokacijos: išsamus planas, kaip skaldyti Baltijos šalis

Atrodytų, jau viskas yra žinoma, jau viskas pasakyta, tačiau…Visai neseniai, šių metų kovo 18 dieną rusų revanšistų interneto svetainėje įstabiu pavadinimu „Sputnik i Pogrom“ („Palydovas ir Pogromas“) buvo patalpintas nemenkos apimties programinis straipsnis „Kaip mums reorganizuoti Pabaltijį, arba 12 peilių į Pabaltijo nugarą“, skirtas Baltijos valstybių dezintegravimo temai.

Rašau „programinis“ todėl, kad joks pavienis rusų propagandistas nesugebėtų sukurpti šio anoniminio teksto, kuriame, permeluodamas gausybę lyginamosios kalbotyros, etnografijos, istorijos ir politikos faktų, būtų išspaudęs tokio pobūdžio kokybę. Tol, kol „Juosiuose“ nebūna sulaukiama aukščiausio palaiminimo (arba paliepimo), tokių „produktų“ atsiradimas yra stačiai neįmanomas. Ir tegul niekas man neaiškina, kad „Sputnik i Pogrom“ yra banalus komercinis projektas, kuris išsilaiko tik iš jo skaitytojų mokamo 50 USD / met. abonentinio mokesčio, kad svetainės hostingas yra įsikūręs „žydomasonų užvaldytose“ JAV ir kad šios svetainės „guru“ J. Prosvirninas pats neapkenčia Sovietijos ir net paties „bendranacionalinio lyderio“ V. Putino (tačiau kažkodėl visomis keturiomis palaiko putininį ekspansionizmą ir „putiną po putino“ A. Navalną).

Požiūris į „Krymnašą“ turėtų būti kur kas svarbesnis vertybinis indikatorius, negu meilė / nemeilė kažkokiam Leningrado tarpuvarčių neužaugai.

Vaidas Saldžiūnas jau supažindino skaitytojus su aptariamo opuso turiniu, todėl nesikartosiu, tik leisiu sau pateikti čia keletą esminių (mano galva) faktų ir pastabų.

Šiek tiek apie ankstesnius „programinius“ rusiškojo ekspansionizmo tekstus

Vienas pirmųjų bandymų konceptualizuoti Rusijos „teisę“ kelti teritorines pretenzijas kitoms postsovietinėms valstybėms ir kurstyti jose tuo tikslu etninius konfliktus, siekiant priversti jų vadovybę elgtis pagal Maskvos įnorius, buvo suformuluotas 1997 metais parengtame memorandume „Nepriklausomų Valstybių Sandraugos istorijos pradžia ir pabaiga.

Apie krypčių kaitą, kurį surašė Rusijos aukščiausiai valdžiai artimi asmenys – Užsienio ir gynybos politikos tarybos narys, Diasporos ir integracijos (kitaip – NVS šalių) instituto direktorius Konstantinas Zatulinas ir RF Prezidento tarybos narys (1993 – 2001), Valstybės Dūmos NVS reikalų ir ryšių su tėvynainiais komiteto vyriausias ekspertas ir Demokratijos bei bendradarbiavimo instituto atstovybės Niujorke (t. y. legalios Rusijos rezidentūros Jungtinėse Amerikos Valstijose) tuometinis vadovas Andranikas Migranianas. Taigi pažiūrėkime, kaip memorandumo autoriai įsivaizdavo Rusijos santykių su savo kaimynėmis perspektyvas. Citata:

„Nėra to blogo, kas neišeitų į gera – realaus Čečėnijos atsiskyrimo nuo Rusijos ir jos tarptautinio pripažinimo atveju Rusija įgis galingą argumentą. Tai – tautų apsisprendimo teisės kaip prioriteto tarptautinių santykių principų hierarchijoje iškėlimas. Prioritetų kaita sudarys Rusijai pagrindą revizuoti visą egzistuojančią susitarimų dėl (buvusių sąjunginių – I. M.) respublikų teritorinio padalinimo (rus. „по территориальному размежеванию“) sistemą, ignoruoti jų atžvilgiu teritorijos vientisumo principą, ir kelti klausimą dėl šios erdvės perdalinimo tautų apsisprendimo teisės pagrindu." (http://www.zatulin.ru/index.php?§ion=digest&id=35)

Žinoma, vėliau tokios neva laisvai apsisprendusios „perdalintos erdvės“ turėtų būti susietos su Rusija kokiais nors federaciniais arba konfederaciniais ryšiais. Apie tokios federalizmo inversijos galimybę dar prieš pusšimtį metų yra rašęs amerikiečių politologas Williamas Rikeris. Anot jo, po abiejų pasaulinių karų ir kolonijinių imperijų subyrėjimo tik federalizmas leidžia „legaliai“ vykdyti teritorinę ekspansiją, imituojant tokiu būdu naujų teritorijų prisijungimo laisvanoriškumą ir tariamą jų gyventojų apsisprendimo teisės realizavimą (http://www.forbes.ru/mneniya-column/idei/279833-chem-proekt-novorossiya-otlichaetsya-ot-evropeiskogo-regionalizma).

Tais pačiais 1997 metais pasirodė rusiškojo revanšizmo biblija – „eurazizmo“ vieno pagrindinių ideologų Aleksandro Dugino „Geopolitikos pagrindai. Rusijos geopolitinė ateitis“. Jos 373 puslapyje aiškiai parašyta, kad Lietuvoje Rusija turėtų remtis, be kitko, neopagonimis bei etnocentristais, taip pat visokeriopai išnaudoti ir skatinti nesutarimus tarp lietuvių ir Lietuvos lenkų.

Dar atviresnis buvo kitas autorius – Michailas Jurjevas, kuris savo prieš dešimtmetį išleistoje alternatyvios istorijos žanro knygoje „Trečioji imperija. Rusija, kuri turėtų būti“ detaliai aprašo, kaip Rusija užkariauja vieną po kitos visas civilizuoto pasaulio valstybes. Lietuviams, latviams ir estams Jurjevas nepalieka jokių šansų – visi mes turėtume būti išnaikinti kaip…„Rusijos išdavikai“. Beje, Duginas taip atsiliepė apie šį šedevrą: „Tokią Rusiją, kokią mums parodė Jurijus, norisi kurti, už ją norisi mirti ir žudyti.“

2008 m. balandžio mėn. Rusijos prezidento administracijos vadovo patarėjo, „Efektyvios politikos fondo“ (rus. „Фонд эффективной политики“) direktoriaus ir buv. KGB informatoriaus Glebo Pavlovskio redaguojamoje svetainėje „Rusų žurnalas“ (rus. „Русский журнал“) pasirodė „paprasto gydytojo iš Charkivo“ (vėliau „Naujarusijos“ iredentisto) Igorio Džadano http://separatist.kh.ua/dzhadan-igor vardu pasirašytas nemenkos apimties straipsnis „Prisukamo apelsino operacija“, kuriame buvo pateiktas gana detalus Krymo ir „Naujarusijos“ (iki pat Transnistrijos) užgrobimo planas, kurio realizavimą mes stebime nuo 2014 metų vasario mėnesio (http://www.russ.ru/pole/Operaciya-Mehanicheskij-apel-sin).

Skirtumas tik toks, kad straipsnio autorius (gal vis dėl to autoriai?) nemanė, kad Rusijos kariuomenė turėtų sustoti Charkive ir Odesoje, ir detaliai išdėsto – kaip turėtų būti užimta „rusiškų miestų motina“ (kodėl ne „tėvas“?) – Ukrainos sostinė Kijevas. „Įdomiausia“ yra tai, kad šiame straipsnyje aprašoma, kaip prieš užimant Kijevą yra planuojama demonstratyviai susprogdinti stratosferoje virš Pripetės pelkių branduolinį užtaisą, kas turėtų galutinai įbauginti Ukrainos (ir NATO) politikus ir kariškius.

I. Džadanas nėra vienintelis „visažinis“. Tą patį galima pasakyti ir apie Sergejų Lebedevą, kuris yra paskelbęs virš 280 straipsnių, ir dar kokių! Peržvelgęs jų sąrašą pasijutau vos ne plagiatoriumi – S. Lebedevas aprašė beveik visas etnines grupes ir beveik visus regionus, kuriuose Rusija bando sukelti separatistines ir iredentistines nuotaikas, tik jis aprašydavo visa tai, jei taip galima pavadinti, „prevenciškai“ (arba „pranašiškai“). Štai aprašo, pavyzdžiui, šiandien S. Lebedevas kokią nors X etninę grupę ir jos „kančias“ – reiškia rytoj arba poryt būtinai atsiras (bent jau virtualiai) ir kokia nors „X Liaudies Respublika“.

Paslaptingasis prof. S. Lebedevas prisistatydavo tai filosofijos, tai filologijos, tai istorijos mokslų daktaru, tik vis vengdavo paminėti aukštąją mokyklą, suteikusią jam visus šiuos mokslinius laipsnius. Pagaliau, vos ne operatyvinėmis priemonėmis pavyko išsiaiškinti, kad tai – Baltijos valstybinis technikos universitetas „Vojenmech“ (anksčiau – Leningrado karinis mechanikos institutas), kuris rengia lėktuvų bei raketų gamybos, lazerinių bei kosminių sistemų, politologijos ir taikomosios lingvistikos (yra toks žvalgams ir kontržvalgybininkams privalomas mokslas) specialistus.

Tarp šios aukštosios mokyklos absolventų gausu asmenų, kurie yra glaudžiai susiję su buvusios SSRS bei dabartinės Rusijos slaptosiomis tarnybomis ir asmeniškai su V. Putinu – Rusijos Federacijos Federalinio susirinkimo Valstybės dūmos pirmininkas Sergejus Naryškinas, milijardierius Genadijus Timčenka, Rusijos geležinkelių vadovas (dabar jau buvęs) ir mūsų „valstybininkų“ klano prietelis Vladimiras Jakuninas, jau miręs Federalinės saugumo tarnybos (FSB) direktoriaus pavaduotojas generolas – pulkininkas Aleksandras Grigorjevas ir kt. Štai kur slypi S. Lebedevo „įžvalgumo“ šaknys.

Ne mažiau iškalbingas yra ir S. Lebedevo kolegų juodašimtiškoje svetainėje „Rusų tautos linija“ (rus. „Русская народная линия“), kuriame jis talpina didžiąją dalį savo opusų, sąrašas. Jame – kaimyninių valstybių teritorijos užgrobimo žemėlapius braižantis Sisteminės analizės ir prognozavimo centro (rus. „Центр системного анализа и прогнозирования“) prezidentas Rostislavas Iščenka, Krymo bei vadinamosios Naujarusijos „didvyris“ Igoris Girkinas – Strelkovas, reakcingi Rusų stačiatikių bažnyčios hierarchai ir pan. Ar ne per daug atsitiktinių sutapimų?

Dar vienas tokių „programinių“ tekstų kūrėjas yra ką tik paminėtas R. Iščenka, o įstabusis jo kūrybos pavyzdys – straipsnis „Atperkančioji išpirka“ (http://newsbalt.ru/analytics/2015/04/iskupitelnyy-vykup), pasirodęs 2015 m. balandžio 16 d. svetainėje „NewsBalt“. Ši svetainė buvo įkurta 2011 m. Karaliaučiuje (beje, tarp jo partnerių puikuojasi ne tik Modesto Kolerovo valdoma revanšistinė svetainė „Rex“ ir su A. Duginu susijusi Europos geopolitinės analizės centro neva „lenkiška“ svetainė „Geopolitika.org“, bet ir Vilniuje įsikūręs savaitraštis „Litovskij kurjer“ (rus. „Литовский курьер“). www.kurier.lt. Pats gi straipsnio autorius nuo 2013 m. vaisingai bendradarbiauja su Rusijos strateginių tyrimų institutu (rus. „Российский институт стратегических исследований“), veikiančiu prie Rusijos Federacijos Prezidento administracijos (http://censor.net.ua/r320398).

Straipsnyje R. Iščenka siūlo smogti Rusiją apsupti baigiantiems Vakarams „prevencinį“ smūgį ir sukurti tokiu būdu (DĖMESIO!) „koridorių“ tarp Gudijos Gardino srities ir Rusijos administruojamo Karaliaučiaus eksklavo, kas leistų „deblokuoti“ jame esančias pajėgas ir panaudoti jas „svarbesnėse kryptyse“.

R. Iščenkos nuomone, prasidėjus tiesioginiam NATO narių (Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir Rumunijos) kariniam konfliktui su Rusija (eventualiai – ir su Gudija), V. Putinas galėtų jau visiškai atvirai įsiveržti į Ukrainą ir „smogti triuškinantį smūgį“ Baltijos šalims, o po jų „žaibiško“ užėmimo – surasti jose įrodymus, kaip Vašingtonas ir jo „Pabaltijo marionetės“ organizavo provokacijas (?) prieš Rusiją. Anot jo, dėl to, kad Baltijos valstybėse gyvena daug rusakalbių, jos turėtų netekti pastarųjų gyvenamų teritorijų (tame tarpe savo sostinių).

Tam, kad būtų aiškiau, minėtas straipsnis yra papuoštas „pirmą kartą paviešintu“ (taip ir parašyta) žemėlapiu, kuriame visi galime pasigrožėti Lietuvos ir jos šiaurinių kaimynių „naujų“ sienų kontūrais. Pavyzdžiui, Estija pagal R. Iščenką turėtų netekti ne tik Narvos regiono, bet ir visos šiaurinės savo dalies (tame tarpe ir sostinės Talino) ir (DAR KARTĄ DĖMESIO!) savo didžiųjų salų – Saremos ir Hijumos; Latvija – sostinės Rygos, antrojo pagal dydį Daugpilio miesto ir viso Dauguvos upės slėnio (abiejų jos krantų), taip pat Liepojos uosto.

Apskritai po tokių teritorinių pertvarkymų „Latvija“ vadintųsi tik valstybėlė tarp Ventspilio ( gal ir be Ventspilio) ir Jelgavos, o dar vienas valstybinis darinys būtų pavadintas „Latgalija“ (nors, sprendžiant iš žemėlapio, jis būtų įkurtas ne tiek Latgalijos, kiek Vidžemės istorinės provincijos žemėse).

Lietuva taip pat turėtų netekti savo sostinės Vilniaus ir visos Vilnijos, „koridoriaus“ (Dzūkijos ir Kapsuvos), Klaipėdos krašto ir Palangos, o per tai – ir išėjimo į Baltijos jūrą bei sausumos ryšio su Lenkija. Kartu su Karaliaučiaus sritimi, Klaipėdos kraštas, „koridorius“ ir Vilnija turėtų atitekti Gudijai (kuri tokiu būdu taptų „jūrine valstybe“, bet tik kaip Rusijos dominuojamo supervalstybinio darinio sudėtinė dalis). Žodžiu, mus ketinama gan skaudžiai nubausti...

Dar anksčiau, 2015 m. vasario mėn., savąjį Lietuvos fragmentavimo („federalizavimo“) planą buvo pasiūlęs R. Iščenkos bendramintis, antisemitas ir neostalinistas Robertas Mažitovas. Anot jo, vietoje Lietuvos turėtų atsirasti šešios „federacinės respublikos“ (iš jų dvi rusiškos ir viena lenkiška), o „koridoriaus“ vietoje numatytos kažkokios „laisvos ekonominės zonos“, kitaip pavadintos „internacionaliniais gamybos poligonais“ (http://www.delfi.lt/archive/i-melianas-musu-laukia-vilnijos-klaipedos-ir-ignalinos-liaudies-respubliku-ikurimas.d?id=674687160).

Žinoma, tokiu tekstų ir jų autorių galima paminėti ir daugiau, bet dar svarbiau yra žinoti, kad V. Putinas turi šalia savęs tokį Vladislavą Surkovą – specialų „ministrą be portfelio kaimyninių valstybių dezintegravimo klausimais”. Oficialiai jo pareigos vadinasi šiek tiek kitaip, bet tai nekeičia reikalo esmės, nes būtent jis yra visoje postsovietinėje erdvėje užgimstančių „separatizmų“ krikštatėvis.

Apie „jotvingių“ prisikėlimą ir jų per(si)kėlimą į Koridorių

Besikūriant Gudijos liaudies frontui, Brastos (Bresto) filologas Nikolajus/ Mikola Šeliagovičius pasiūlė atsižvelgti į Bresto – Pinsko regiono gyventojų etnografinius ypatumus ir sukurti jiems savitą literatūrinę kalbą (kuo ir užsiėmė). Jau tada buvo keista – kodėl N. Šeliagovičius pavadino ukrainietiška tarme kalbančius Vakarų Polesės gyventojus „jotvingiais“, kai šis kraštas niekad nėra buvęs minėtos vakarų baltų tautos etnine teritorija. Vadindamas Vakarų Polesės regioną „Jetvyz“, Bresto filologas pervadino ir pačią Gudiją, kuri jo kurta kalba tapo „Lytvyn“, t. y. „Lietuva“.

Po to, kai tapo aišku, jog yra kūriama ne tik šios tarmės literatūrinė norma, bet ir atskira „jotvingių“ tautinė tapatybė su pretenzija ar tai į autonomiją, ar tai į atskiros nuo Gudijos valstybės paskelbimą, Liaudies frontas atsiribojo nuo provokatoriaus. Vėliau, kai Gudijos prezidentu tapo A. Lukašenka, kuris tuo metu pats buvo susijungimo su Rusija idėjos šalininkas, N. Šeliagovičiaus projektas buvo padėtas į stalčių, o jis pats persikėlė į Karaliaučių.

Situacija vėl pasikeitė maždaug prieš dešimtmetį, kai A. Lukašenka pradėjo palaipsniui distancijuotis nuo Maskvos, kas iššaukė didelį jos nepasitenkinimą. Tuomet N. Šeliagovičius vėl tapo paklausus, tik Karaliaučiuje jo „jotvingybės“ teorija patyrė tam tikrų geografinių transformacijų, ir į būsimos „Jotvos – 2“ numatomą sudėtį buvo įjungtos ne tik aukščiau minėtas Gudijos regionas, bet ir pati Karaliaučiaus sritis (bent jau jos dalis), Lenkijos Palenkė ir mūsų Pietvakarių Užnemunė
(https://informnapalm.org/20623-imantas-melyanas-raschlenenie-belarusi).

Tai buvo turbūt pirmas kartas, kai menamų „jotvingių“ separatizmo ir „koridoriaus“ tarp Karaliaučiaus bei Gardino sričių temos buvo sugretintos ir tapo „vienu kūnu“; 2014 m. kovo mėn. (iškart po Krymo) buvo sugalvotas ir naujas to „koridoriaus“ pavadinimas – jis virto kažkokia „Jotvingių Rusia“ (rus. „Ятвяжскaя Русь“) (https://www.facebook.com/rubaltic/posts/488828757881067).

Be to, N. Šeliagovičius informavo savo rašliavos skaitytojus, kad 1941 metais SSRS sumokėjo Vokietijai už šią teritoriją 7,5 JAV dolerių, todėl Lietuva privalanti „grąžinti“ ją SSRS teisių perėmėjai Rusijai.

Visgi vertėtų skirti N. Šeliagovičiaus „Jotvą – 2“ (pirminės jo „Jotvos“ išplėtimą į Lenkijos, Lietuvos ir Karaliaučiaus srities žemes) nuo būsimos „Jotvos – 3“ (R. Iščenkos „koridoriaus“ ir R. Mažitovo „gamybos poligonų“), kurie lokalizuojami jau tik Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Kairėje – išplėstinė „Jotvos“ versija („Jotva – 2“). Dešinėje – teritorijos, kurias, anot N. Šeliagovičiaus, Lietuva privalanti „grąžinti“ Rusijai. Tai ne tik Vilniaus ir Klaipėdos kraštai, bet ir „Jotvingių Rusia“ (Pietvakarių Užnemunė, arba „Jotva – 3“) – „koridorius“ tarp Rusijos administruojamos Karaliaučiaus srities ir Gudijos Gardino srities.

Tokiu būdu galime konstatuoti, kad 2014 – 2015 metais buvo aktualizuota Pietvakarių Užnemunės (vadinamos „koridoriaus tarp Karaliaučiaus ir Gardino sričių“, „internacionalinių gamybos poligonų“, „Jotvingių Rusios“ ir kitais vardais) galimos okupacijos ir aneksijos tema. Prieš paskelbiant joje (Pietvakarių Užnemunėje) kokią nors „Koridoriaus Liaudies Respubliką“, teliko sukonstruoti čia vietinę kvazitapatybę („Jotvą – 3“), kurios atstovų vardu būtų galima pareikšti apie politinę valią išsivaduoti iš fašistinės Lietuvos priespaudos ir paprašyti internacionalinės pagalbos iš, pavyzdžiui, Pravdinsko (Romuvos) poligono, kuriame kartais mankštinasi ir mūsų kalbą mokantys būsimieji „opolčencai“ iš Lietuvos.

Ar buvo bandoma „atgaivinti“ jotvingius pačioje Lietuvoje?

Keistų (švelniai tariant) jotvingybės „rekonstruktorių“ būta ne tik Rusijoje ir Gudijoje. Jau nuo 2003 m. Lietuvos Respublikoje veikia toks daktaro, riterio, grafo ir arkonto Artūro Ruko –Daujočio vadovaujamas „Jotvingių kryžiaus riterių ordinas“ (JKRO) (http://pseudohistorikas.popo.lt/2011/03/13/jotvingiu-kryziaus-riteriu-ordinas), kuris turi to paties pavadinimo savo svetainę (http://jotvingiai.lt/istorija.html).

Žinoma, savaime tai dar nieko nereiškia, tačiau „riterių“ siūlomas „Jotvos – 3“ herbas kažkodėl įkomponuotas į mūsų Vyties ženklą lygiai taip pat, kaip ir kituose herbuose ir vėliavose (jų projektuose), kurie yra gaminami veik pramoniniu būdu vienoje mano aptiktoje „liaudies respublikų“ simbolikos laboratorijoje (http://ru.althistory.wikia.com/wiki/Альтернативная_История:Склад/Флаги).

Kas gi naujo „Sputnik i Pogrom“ Baltijos valstybių dezintegravimo projekte ir kodėl jis yra viešinamas?

Kaip matome, mūsų aptariamas „Sputnik i Pogrom“ tekstas organiškai papildo kitus panašaus pobūdžio projektus (jei galima taip juos pavadinti) ir ta prasme nėra kažkoks visiškai naujas reiškinys. Bet yra jame ir tai, ko iki šiol nepastebėdavome.

Iki pastarojo momento įvairaus plauko Rusijos propagandistai („politikos apžvalgininkai“, „politologai“, „polittechnologai“ ir kitokie „ekspertai“) įvardindavo Baltijos valstybėse šiuos realius arba menamus separatizmus:

- Estijoje – rusų (šalies šiaurės rytuose bei Taline) ir setų (pietryčiuose);
- Latvijoje – rusų (šalies rytuose ir Rygoje) ir latgalių (irgi rytuose);
- Lietuvoje – rusų („teritorijose, prijungtose prie Lietuvos 1939 – 1945 m.“, t. y. Klaipėdoje, Vilniuje ir Visagine), lenkų (šalies pietryčiuose) ir žemaičių (šalies vakaruose; tiesa, R. Mažitovas pabandė išrasti dar ir „aukštaičių – žaliųjų žemdirbių“ separatizmą).

Šįkart „Sputnik i Pogrom“ straipsnio autoriai įvardino dar tris separatistinius „projektus“: Saaremos ir Hiiumos salų Estijoje, Kuršo pusiasalio – Latvijoje ir „Jotvos“ (arba „Suvalkijos“) Lietuvoje. Tai kame gi tas jų „naujumas“?

Juk Estijos didžiosios salos jau buvo pažymėtos kaip „rusiškos“ R. Iščenkos žemėlapyje; tas pats pasakytina ir apie Kurše esančią Liepoją, kurią R. Iščenka kartu su Klaipėdos kraštu ir Palanga jau buvo „įjungęs“ į Karaliaučiaus srities sudėtį. Apie N. Šeliagovičiaus, R. Iščenkos ir R. Mažitovo kartografines pastangas atplėšti nuo Lietuvos Pietvakarių Užnemunę („Jotvą – 3“) irgi minėjome, bet „Sputnik i Pogrom“ rašoma jau ne tik apie teritorijas, bet ir apie būsimus „apsisprendimo subjektus“ – visokius saaremiečius – hiiumiečius, kuršius ir jotvingius – suvalkiečius. Tai rodo, kad artimiausiu laiku gali atsirasti ne tik „mokslinių darbų“, kuriais bus siekiama pagrįsti šių „tautų“ savitumą, bet ir už jų apsisprendimo teisę kovojančių organizacijų (paprastai tokias sudaro ne daugiau kaip 3 – 4 nariai).

Dažnam skaitytojui gali kilti klausimas – o kodėl Rusijos imperinės jėgos nesaugo savo agresyvių planų ir atskleidžia tokiu būdu kaimynams (ir visam Pasauliui) savo slaptus ketinimus? Pabandykime atsakyti ir į jį.

1. Rusijai (jos vadeivoms ir propagandistams) jau seniai neberūpi likusios žmonijos dalies nuomonė jos atžvilgiu. Kam stengtis, siekiant užsitarnauti kitų pagarbą ir pasitikėjimą, jei galima eiti jėgos demonstravimo ir šantažo keliu („jeigu bijo – reiškia gerbia“), todėl pagrindinė tokio tipo „atviravimų“ paskirtis – kitų valstybių gyventojų ir jų politinės vadovybės įbauginimas („įspėjimas“), siekiant priversti jas nusileisti kokiais nors kitais strategiškai svarbiais klausimais.

2. Rusijos vadovybė gali imtis (arba ne) agresijos prieš kitas valstybes visai kitu laiku ir visai kitoje vietoje, negu ji buvo „įspėjusi“, o tai silpnina valstybių – potencialių agresijos aukų ir jų sąjungininkų budrumą (juk įvairaus plauko prorusiškų „jotvingių“ yra prikurta beveik palei visą Rusijos sienų perimetrą) .

3. Prasidėjus agresijai, tokie „įspėjimai“ leis Rusijos propagandistams teigti, kad tai yra seniai egzistavusių problemų, apie kurias jau informavo žiniasklaida, „savaiminis išsisprendimas“, o Rusija teikia šioms „sukilusioms tautoms“ (pvz., „jotvingiams“) tik humanitarinę pagalbą (tankų, sraigtasparnių ir žaliųjų žmogeliukų būrių pavidale).

4. Vykdydama ideologinę, informacinę ir psichologinę agresiją tariamai „nepriklausomų“ žiniasklaidos priemonių, „strateginės analizės centrų“ ir visokiausių „ekspertų“ rankomis ir lūpomis, Rusijos vadovybė demonstruoja savo „pagarbą laisvam žodžiui“ ir iki paskutinio momento (iki jos ginkluotųjų pajėgų atviros invazijos) nusiima nuo savęs atsakomybę už konfliktinės situacijos pasirinktoje šalyje eskalavimą.

Tai tiek tam kartui apie galimą „jotvingių“ reinkarnaciją ir apie būsimą jų tautinę valstybę – „Koridoriaus Liaudies Respubliką“.