Pasak „Komsomolskaja pravda“ žurnalisto Aleksandro Grišino, apie ką nors galvoti šalyse, sužlugdžiusiose Sovietų Sąjungą, tuoj nebus kam, nes šių šalių gyventojai sparčiai nyksta, skurdas, kaip ir skolos, auga, o darbininkai veržiasi dirbti į kitas Europos Sąjungos (ES) šalis arba Rusiją. Pagrindiniai trys svertai, kuriais savo teiginius mėgina paremti autorius – pragyvenimo lygis, demografijos krizė ir valstybės skola.
1 mitas. Kol Rusija klesti, buvusios Sovietų Sąjungos šalys vos suduria galą su galu
„Kai pradedi dairytis, kas vyksta buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose, iškart prisistato patarėjai, kurie ima tapšnoti tau per petį: „Ar žinai, kokios ten algos? Ir kokios ten pensijos? Tylėk.“ Mes žinome. Juk yra statistika. Algos ir pensijos šiose šalyse labai skiriasi.
Bet nė vienoje nėra puikios. Štai jos“, – statistinius duomenis pristato A. Grišinas ir pateikia lentelę, kurioje įvardyti vidutiniai atlyginimai nenuskaičius mokesčių buvusiose Sovietų Sąjungos bloko valstybėse bei Rusijoje.
Be to, kad lentelėje nepateikiami nei laikotarpis, kurio statistiniai duomenys įrašyti, nei šaltinis (vietoje jo kito „Komsomolskaja pravda“ žurnalisto pavardė), atlyginimų valiutos taip pat nėra suvienodintos.
Nepaisant techninių detalių, nurodyti atlyginimai taip pat nėra teisingi. Remiantis statistikos departamento duomenimis, 2019 metų pirmąjį ketvirtį vidutinis atlyginimas „į rankas“ Lietuvoje perkopė 800 eurų ribą, o atlyginimas bruto siekė 1262 eurus.
Latvijoje vidutinis atlyginimas 2019 metų pirmąjį ketvirtį kilo 7,6 proc. iki 1036 eurų „ant popieriaus“ ir 799 eurų „į rankas“. Nė vienas šių skaičių neatitinka nei „Komsomolskaja pravda“ duomenų lentelėje nurodytų duomenų, nei A. Grišino įžvalgos apie tai, kad Lietuvoje ir Latvijoje žmonės lieka su vos 600–700 eurų atlyginimu „į rankas“.
Estijoje pirmaisiais šių metų mėnesiais vidutinis atlyginimas kilo beveik taip pat sparčiai, kaip ir Latvijoje – 7,9 proc., pasiekdamas 1396 eurų sumą „ant popieriaus“.
Kiek tiksliau „Komsomolskaja pravda“ lentelėje nurodyti vidutiniai atlyginimai Sakartvele, Moldovoje, Baltarusijoje ir Rusijoje, tačiau ir jie ne iki galo atitinka tikrovę. Be to, straipsnyje žurnalistas užsimena, kad Ukraina „vos tik pasirinko kelią į Vakarus, apmaudžiai apsiriko.
Ir dabar su pavydu žiūri į stabilią ir klestinčią Baltarusiją“, nors atlyginimų lentelėje matyti, kad vidutinis baltarusių į rankas gaunamas užmokestis siekia vos 388 eurus, o perkamosios galios indeksas, nors ir beveik dvigubai lenkia Ukrainos perkamosios galios indeksą, vis dėlto, nesiekia skurdžiomis vadinamų Lietuvos ir Estijos perkamosios galios indeksų.
A. Grišinas praleidžia svarbią informaciją ir kalbėdamas apie didžiulį skurdo lygį Baltijos šalyse. Nors straipsnio autorius yra teisus, teigdamas, kad skurdo lygis visose trijose Baltijos šalyse viršija 20 proc. (2017 metų duomenimis, Lietuvoje skurdo lygis siekė 29,6 proc., Latvijoje 28,2 proc., o Estijoje – 23,4 proc. visos populiacijos), apie skurdo lygį Rusijoje, piešdamas niūrų buvusio Sovietų bloko valstybių likimą, autorius neužsimena.
Iš tiesų, oficialiais Rosstat statistikos duomenimis, 2019 metų sausio–kovo mėnesiais skurdo lygis Rusijoje pasiekė 14,3 proc. arba 20,9 mln. gyventojų, nors tais pačiais 2018 metų mėnesiais šis skaičius buvo mažesnis ir siekė 13,9 proc. arba 20,4 mln. gyventojų.
Be to, agentūros surinkti duomenys, kad apie 80 proc. šeimų Rusijoje neišgali gyventi oraus gyvenimo, o trečdalis apklaustų šeimos ūkių per metus neišgali nusipirkti dviejų porų batų asmeniui.
