Propagandinių pranešimų kalvės, portalo rubaltic.ru įkūrėjas, Aleksandras Nosovičius sudarė dešimties Baltijos šalių fobijų sąrašą.
Jame atsidūrė „Yandex taxi“ programėlė, pop muzikos festivaliai, meno festivaliai, kirilicos naudojimas pavadinimuose, socialiniai tinklai, turistai, vaikų stovyklos, užsienio investuotojai, Šeštokų geležinkelio stotyje įrengtas ožinis kranas ir raudonos žvaigždės. Tekstuose žurnalistas atvirai tyčiojasi iš Baltijos šalių, kurioms esą „įprasti ir nekalti dalykai tapo paranojos šaltiniu“.
Lietuvius išvadino papuasais
Pirmiausiai savo sąraše A. Nosovičius stojo advokatauti klientų duomenų perdavimu trečiosioms šalims garsėjančiai pavežėjimo paslaugų programėlei „Yandex Taxi“. Pasak jo, „lietuvių politikai į naujos mobiliosios programėlės atėjimą reagavo kaip papuasai į elektros lemputę.“
Be to, „jokioje kitoje pasaulio šalyje oficialios institucijos taip nereagavo. Net Ukrainoje „Yandex Taxi“ laisvai vykdo veiklą. Latvija buvo pirmoji Europos Sąjungos šalis, kurioje pradėjo veikti Rusijos tiesioginio taksi užsakymo paslaugos bei mobilioji programėlė ir tai nesukėlė jokių klausimų.“
Tai nėra tiesa – susirūpinimas „Yandex Taxi“ veiklos skaidrumu kilo ne tik Lietuvoje. Prieš 7 metus „Yandex“ pati prisipažino Rusijos saugumui teikusi opoziciją palaikiusių klientų duomenis, o pernai dėl tokių pačių įtarimų Ukrainos pareigūnai krėtė „Yandex“ biurus.
Skeptiškai į rusų įmonės veiklą žiūrėjo ir estai. Nors Estija neketina uždrausti įmonei vykdyti veiklą savo šalyje, Talino Tarptautinio gynybos ir saugumo centro ekspertas Dmitrijus Teperikas patvirtino, kad Lietuvos institucijų susirūpinimas dėl įmonės veiklos turi pagrindo dėl „Yandex“ ryšių su Rusijos slaptosiomis tarnybomis.
Tokią informaciją patvirtino ir Nacionalinis kibernetinio saugumo centras (NKSC), ištyręs, kad programėlė cikliškai perduoda duomenis 11 unikalių IP adresų, iš kurių 10 – Rusijoje. Be to, programėlė įrenginyje gali veikti budėjimo režimu ir perduoti duomenis apie įrenginio būseną, buvimo vietą net tuo metu, kai ja nesinaudojama. Į jos funkcijų sąrašą taip pat įeina kameros, skambučių, mikrofono, tinklo prisijungimų ir kitų parametrų kontrolė bei stebėjimas.
Susirūpinus gyventojų duomenų saugumu, ištirta ne tik skandalinga taksi programėlė, bet ir rusiški elektroninio pašto paslaugų teikėjai. Remiantis Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos 2018 m. Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimu, „<...> grėsmė, kad asmeniniai duomenys nutekinami Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms, kyla visiems Lietuvos piliečiams, besinaudojantiems rusiškais socialiniais tinklais ir elektroninio pašto paslaugomis, pvz., odnoklasniki, mail.ru, yandex ir pan.“.
Būtent šiuose perspėjimuose A. Nosovičiui pasivaideno rusofobijos šmėklos. Pasak jo, viena iš „pribaltų“ fobijų – socialiniai tinklai, nes „rusofobiški paranojikai <...> tiki „Rusijos programišių“ visagalyste taip pat besąlygiškai, kaip ir „purvina Rusija“, į kurią jie merkia kojas.“
Tačiau būtina priminti, kad rusiškų svetainių surinktiems ir į Rusiją patekusiems duomenims negalioja ES taisyklės, pavyzdžiui, Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas. Dėl šios priežasties su savo duomenimis ypač atsakingai turėtų elgtis Rusijos saugumo tarnybas galintys dominti asmenys – kariai, valstybės tarnautojai, žurnalistai, teisėsaugos pareigūnai, taip pat asmenys, kurie dažnai vyksta į Rusiją ir Baltarusiją.
Renginiai - „nacionalistų prakeiksmu“
Kitas įsivaizduojamų A. Nosovičiaus fobijų šaltinis – pramoginiai renginiai, turizmas ir vasaros stovyklos. Pirmiausia kaltinimų kruša kliudė kaimyninę Latviją. Šalis buvo išjuokta dėl esą neadekvataus požiūrio į daug rusakalbių gyventojų dėmesio sulaukiančius populiariosios muzikos renginius, „tapusius Latvijos nacionalistų prakeiksmu.“ Dar daugiau, rusų žurnalistas įsitikinęs, kad „neapykanta rusų pop muzikai tarp aistringų nacionalistų vos netapo kvietimu į žydų pogromus.“
Neapykantos pliūpsnį išprovokavo liepos 19 – 22 dienomis Jūrmaloje vykęs festivalis „Laima Vaikulė Rendez-vous“, pakeitęs anksčiau kurorte organizuotą muzikinį konkursą „Novaja Volna“ (liet. „Naujoji banga“). 2014 metais konkursą nuspręsta iš Jūrmalos perkelti į Sočį.
Tačiau taip pasielgta ne dėl menamos „latviškosios Latvijos gynėjų“ neapykantos, bet bendru organizatorių nutarimu, kada į Latvijos juodąjį sąrašą pateko trys Krymo aneksiją viešai palaikę dainininkai, Olegas Gazmanovas, Josifas Kobzonas ir Ala Perfilova.
Tai nesutrukdė Latvijos dainininkei Laimai Vaikulei suorganizuoti kitą renginį – „Rendez-vous“ festivalį, Jūrmaloje be jokių trukdžių rengiamą jau ketvirtus metus ir sutraukiantį populiariosios muzikos gerbėjus ne tik iš Latvijos, bet ir iš kaimyninių šalių.
Kitaip, nei nei bando teigti A. Nosovičius, jokių viešų rusofobiškų pareiškimų dėl šiame festivalyje atliekamų rusiškų dainų ar dalyvaujančių rusų dainininkų nebuvo. Atvirkščiai, populiarus renginys mielai reklamuojamas daugelyje Baltijos šalių žiniasklaidos priemonių.
Plungiškiams – propagandos dozė
Visai kitoks kontekstas sieja Baltijos šalių poziciją propagandinių Rusijos rengiamų vaikų ir jaunimo festivalių bei sukarintų stovyklų atžvilgiu. Ekspertai gynybos ir saugumo temomis jau keletą metų vieningai ragina atkreipti dėmesį į Rusijos bandymus verbuoti vaikus ir jaunuolius, prisidengiant neva nekaltų renginių aura. Deja, kartais jaunuolius į propagandinius renginius pasiunčia savi, pavyzdžiui, jau antrus metus į skandalingas diskusijas įsipainiojantis Plungės rajono meras.
Plungės rajono mero Audriaus Klišonio draugystė su Rusijos miestu Krasnogorsku, užmegzta dar 2003 metais, tampa tikra rakštimi, tačiau panašu, kad merui aštri kritika nė motais.
Praėjusiais metais A. Klišoniui jau teko atsiprašyti dėl „įvykusios klaidos“, kada Plungės vaikai buvo išsiųsti į propagandinę jaunimo vasaros stovyklą, kurioje juos aplankė Kremliui pavaldus baikerių klubas „Naktiniai vilkai“.
„Labai atsiprašau dėl to, kad Plungės vaikai ir jų vasaros atostogos buvo įveltos į aiškius propagandinius požymius turintį renginį.
Su mūsų vaikais pagal mainų programą į Krasnogorską vyko savivaldybės atstovai, kurie turėjo prižiūrėti, kad vaikų atostogos nebūtų politizuojamos. Deja, taip nebuvo. Įvyko klaida, dėl kurios nevalia ieškoti pasiteisinimų. Tai bus įvertinta nedelsiant“, – jau post factum aiškinosi A. Klišonis.
Įtampai atslūgus, šiemet Plungės meras ir vėl kvietė jaunimą ir meno kolektyvus apsilankyti Krasnogorske. Šįkart – kasmet vykstančiame meno festivalyje „Novyj mir“ (liet. „Naujasis pasaulis“), kuriame plungiškiai dalyvauja nuo 2010 metų.
Nors meras tvirtina, kad renginys tikrai nepolitiškas, akylesni pastebėjo tam tikrą žinutę jau pačiame kvietimo skelbime. Jis iliustruotas nedideliu paveikslėliu: visame jo plote išsidriekusios Rusijos vėliavos fone plazdena mažesnė Lietuvos vėliava. Be to, nors A. Klišonis teigė propagandos čia nematantis, pats festivalio pavadinimas „Novyj mir“ itin primena propagandinę „Russkij mir“ retoriką.
Skeptiški šiuo klausimu liko ir po įvykio DELFI kalbinti ekspertai. Marius Laurinavičius tvirtino, kad tokie vaikų ir jaunimo renginiai – vienas iš Rusijos propagandos skleidimo įrankių.
Tai patvirtina šia tema kylančių skandalų kiekis. Panašios nuomonės laikėsi VSD Strateginės komunikacijos vadovė Aurelija Katkuvienė ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Nerijus Maliukevičius, pabrėžęs, jog „Nežinoti, kas yra „Naktiniai vilkai“ ir dalyvauti kažkokiose bendrose veiklose su jais yra, mažiausiai, politinis neišprusimas.“
Vaikų stovyklose garbina sovietmetį
Pasak rubaltic.ru „nesveiką susirūpinimą Baltijos šalyse“ kelia ir vaikų išvykos į vasaros sporto stovyklas. Jei tiksliau, „sporto stovyklomis“ A. Nosovičius vadina sukarintas Rusijoje vykstančias stovyklas, kuriose mielai kviečiami buvusio Sovietų bloko šalių vaikai, ypatingą dėmesį skiriant Baltijos šalių gyventojams.
2013 metais apie propagandinį tokių stovyklų turinį prabilo latviai. Kalbėta, kad Rusijos finansuojamose stovyklose jaunimas raginamas šlovinti ir apsaugoti Rusiją bei prisiminti Sovietų istoriją. Kilus skandalui, Latvijos gynybos ministras Artis Pabriks įspėjo, kad tokias stovyklas remia ne tik Rusijos Užsienio reikalų ministerija, bet ir kariškiai ir slaptosios tarnybos.
Dar po metų skandalas kilo Lietuvoje. Paaiškėjus, kad sukarintose Rusijos rengiamose stovyklose dalyvauja ir lietuviai mokiniai, atsakomybė krito ant juos siuntusių mokytojų pečių.
„Šie pavyzdžiai kaip tik rodo, kad propaganda, kuri yra vykdoma, kartais pasiekia rezultatų. Žinome, kad tie žmonės, kurie vyko į kitos šalies sukarintas mokyklas, dėvėjo kitos šalies sukarintas uniformas, prisiekinėjo ir dainavo kitos šalies himnus. Tai darė Lietuvos piliečiai, todėl atsakomybė, be jokios abejonės, tenka ir mokykloms, nes ir mokytojai ten dalyvavo, kurie taip pat yra Lietuvos piliečiai“, – žurnalistams tąkart sakė Dalia Grybauskaitė.
Stovyklos organizatoriai teisinosi, esą stovykla pavadinimu „Sojuz. Nasledniki pobedy“ (liet. „Sąjunga. Pergalės paveldėtojai“) yra tarptautinė ir skatina kultūrinę įvairovę. Vis dėlto, vienas iš stovyklos organizatorių – buvęs specialiojo kariuomenės dalinio instruktorius, o dabar jau „sėkmingas rusų verslininkas“ – Olegas Bakanačius įvairovę įsivaizdavo savotiškame kontekste, kaip iš naujo atgimstančią internacionalizmo idėją.
„Po Sovietų Sąjungos iširimo tapo akivaizdu, kad nepriklausomybę įgijusios respublikos nuėjo regreso keliu, ėmė tolti viena nuo kitos. Tada ir gimė idėja organizuoti karinius-patriotinius sambūrius, kurie galėtų vienyti mūsų jaunimą ties bendra internacionalizmo idėja“, – pasakojo O. Bakanačius. Šias idėjas patvirtina ir stovykloje gausiai vartojama sovietinę atributiką primenanti simbolika ir himnas, atvirai šlovinantis Rusiją.
Rusijos misijoms - atviri keliai
Lazda turi du galus. A. Nosovičius, iškeikęs Baltijos valstybes, neva kritikuodamos prorusiškas vaikų stovyklas Baltijos šalys demonstruoja rusofobiją, praleido faktą, kad Rusija taip pat nešvyti laime, kalbai pasisukus apie lietuviškas patriotines misijas. Rusakalbiai vaikai ir jaunuoliai iš Baltijos šalių Rusijoje maloniai laukiami, tačiau „Misija Sibiras“ dalyviams įžengti į Rusijos teritoriją šiemet buvo uždrausta. Rusijos ambasada melagingai pasiteisino, esą vizos nesuteiktos reaguojant į neva „visiškai paralyžiuotus Rusijos karių kapaviečių tvarkymo ir restauravimo darbus Lietuvoje“.
Tačiau tuo metu, kai „Misija Sibiras“ dalyviai tvarkė lietuvių politinių kalinių kapus Kazachstane, Lietuvoje pramogavo ir antkapius blizgino jaunuoliai iš Pskovo, tomis pačiomis dienomis dalyvavę Rusijos ambasados remiamoje misijoje „Ant istorinės atminties bangų 2018“. Misijos organizatoriai neslėpė, jų tikslas – įtraukti į savo veiklą kuo daugiau lietuviškų ir latviškų organizacijų.
Be to, ši misija, skirta sovietų karių atminimui pagerbti, tokia ne vienintelė. Rusijos prezidento fondas skyrė 8,4 mln. rublių (114,7 tūkst. eurų) dar vienam projektui „Mes atsimename“, kuris prasideda kaip tik šį rugpjūtį. Kaip teigiama fondo puslapyje „patriotinis jaunimas leisis į reidą po Europą – aplankys dvi Baltijos, penkias Vidurio Europos ir dvi Balkanų šalis“. Tokioms misijoms rusofobija kaltinamos Baltijos šalys jokių pretenzijų neturėjo ir leido joms vykti šalių teritorijose.
Labiausiai domina vaikai ir senjorai
Nepaisant to, rusofobijos šmėklos išnyra dar viename su mobilumu susijusiame A. Nosovičiaus teksto skyriuje. Pasak jo, „Baltijos šalių politikai vienodai baiminasi turistų iš Rytų, kaip ir turizmo į Rytus.“ Savo teiginį rusų žurnalistas bando grįsti iš konteksto ištraukta 2014 metais Lietuvos kariuomenės vado generolo majoro Jono Vytauto Žuko pasakyta mintimi apie galimą Lietuvos užėmimo scenarijų.
„Atskris civiliniais lėktuvais turistai: trumpai kirpti, gerai nuaugę vaikinai gražiais drabužiais, ir staiga Vilniuje jų atsiras labai daug. Ir suskris jie ne per vieną dieną, o per kelias savaites. Tada staiga atsiras ir uniformų, ir ginklų“, – sakė J. V. Žukas BNS, aptardamas galimas grėsmes. Kremliaus ruporas, cituodamas J. V. Žuką pratrūko pašaipa valstybinių grėsmių temai.
Kliuvo ir latviams, esą šie per jautriai reagavo į vienos kelionių agentūros rengtus nostalgiškus turus į Rusiją, kur latvių senjorai buvo raginami prisiminti „pionierišką – komjaunuolišką jaunystę“. Pasak A. Nosovičiaus, toks „nekaltas infantiliškumas“ negali būti vadinamas nacionaline grėsme.
Lygiai taip pat, kaip ir šautuvais apsiginklavę Rusijos „sporto stovyklų“ dalyviai vaikai ir paaugliai. Vis dėlto, atskleidžiantys tendenciją, kad Rusiją domina tik socialiai labiausiai pažeidžiamų asmenų, vaikų ir pagyvenusių žmogų, pramogos, nes būtent jų sprendimus lengviausia paveikti ideologiškai.
Užkliuvo užsieniečių tapatybių tikrinimas
Be viso to, A. Nosovičiui nepatiko tai, kaip Baltijos šalys tvarkosi su nekilnojamuoju turtu. Pasak jo, Latvijos nacionalistų iniciatyva nuolat šlubuoja programos „Leidimas gyventi už investicijas“ vykdymas. Programa numato lengvesnes sąlygas užsieniečiams, investuojantiems Latvijoje, gauti leidimą gyventi šioje šalyje. Tokio pobūdžio iniciatyva sėkmingai veikia ir Lietuvoje.
Ja pasinaudodami nauji akcininkai greičiau gauna leidimus gyventi šalyje, gali į Lietuvą pasikviesti savo šeimos narius. Be to, nuo 2017 metų Lietuvoje atsirado galimybė gauti „Startuolių vizas“ – laikinus leidimus gyventi šalyje startuolių akcininkams.
Kalbėdamas apie Latvijos pavyzdį, Rusų žurnalistas iškritikavo sugriežtintą akcininkų atranką, o labiausiai jam užkliuvo tai, kad Latvijoje paskutiniais metais labai pabrango nekilnojamasis turtas, be to, įsteigtas padalinys, tikrinantis prašančiųjų leidimo gyventi šalyje tapatybes. Anot jo, dėl tokių sveiku protu visiškai pateisinamų reikalavimų „kenčia Latvijos nekilnojamojo turto rinka.“
Dėl neva per didelio jautrumo grėsmėms taip pat buvo prisimintas kitas verslo įvykis – 2016 metais paviešintas „Lietuvos geležinkelių“ sandoris su Vladimiro Putino kontroliuojama Rusijos įmone „Transmashholding“ dėl Šeštokų geležinkelio stotyje įrengto ožinio krano.
Iš Kaliningrado kilęs A.Nosovičius, kurio vadovaujamas portalas rubaltic.ru taip pat veikia Kaliningrade (tiesa, be jokios fizinės redakcijos), stojo ginti ožinio krano gamintojų – Kaliningrado bendrovės „Baltkran“.
Dėl sandorio susirūpinta dėl to, kad apie jį nieko nežinojo ne tik Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, Krašto apsaugos ministerija, bet ir Valstybės saugumo departamentas bei šalies Prezidentūra. Be to, krano montavimo darbai vykdyti kaip tik tuo metu, kai toje pačioje Šeštokų geležinkelio stotyje NATO sąjungininkų pajėgos vykdė karinės technikos bei ginkluotės logistikos darbus, rengiantis didžiausioms Baltijos šalyse karinėms pratyboms „Kardo kirtis“ („Saber Strike“). Žinoma, A. Nosovičiui tai pasirodė tiesiog sutapimas.
Komisijas išvadino inkvizitorėmis
Paskutinis „analitinio portalo rubaltic.ru“ skaudulys sąraše – skundas dėl rusiškų simbolių ir kirilicos naudojimo Baltijos šalyse. Čia daugiausia kliuvo Latvijos ir Estijos valstybinėms kalbos komisijoms. Jos žurnalisto buvo išvadintos „kalbos inkvizitoriais“ vien už tai, kad atlieka savo tiesioginį darbą – palaiko valstybinės kalbos standartus ir laikosi taisyklingos valstybinės kalbos vartojimo kultūros.
Asmenine neapykanta Baltijos šalims garsėjantis A. Nosovičius prie rusofobiškų požymių priskyrė ir okupacinių režimų simbolikos – svastikos, kūjo ir pjautuvo, sovietinės raudonos penkiakampės žvaigždės – draudimą.
Tyčiodamasis, esą „Baltijos šalių „patriotai“ turėtų bijoti JAV ir ES vėliavos žvaigždžių, Kalifornijos valstijos vėliavos, raudonų penkiakampių jūros žvaigždžių, raudonos penkiakampės Betliejaus žvaigždės, „Čempionų lygos“ logotipo, „Paramount“ kino filmų kampanijos ir „Heineken“ alaus“, žurnalistas nepaminėjo, kad komunistinių simbolių draudimas yra globalaus reiškinio, dekomunizacijos, dalis ir sovietų režimo simboliai draudžiami ne tik Baltijos valstybėse, bet ir Indonezijoje, Vengrijoje, Lenkijoje bei Ukrainoje. Lietuvoje rudens Seimo sesijoje taip pat ketinama svarstyti drausti viešuose renginiuose nešioti Georgijaus juosteles.