Birželio 25-ąją dieną, pirmadienį, JAV dienraštyje „The Washington Post“ pasirodžiusi žinutė apie sunkumus, su kuriais galėtų susidurti NATO kariai, prireikus ginti Baltijos valstybes, Kremliaus propagandos ruporams suteikė progą trinti rankomis dėl neva nevykėlių Baltijos šalių, bauginti neva agresyviais NATO veiksmais ir savaip interpretuoti pateiktus faktus.
Ar NATO turės laiko kovoti su Rusija?
Hipotetinio karo su Rusija fone Kremliaus ruporai NATO pastangas apginti Baltijos valstybes mala į miltus. Pagrindiniai jų argumentai – biurokratinių procedūrų spąstai ir apgailėtina kelių bei tiltų būklė. Propagandiniuose tekstuose nutylima didžioji dalis originaliame šaltinyje skelbiamos informacijos, iškraipomi žurnalisto teiginiai. Pavyzdžiui, opia problema vadinamas skirtingų geležinkelių vėžių tarp Lenkijos ir Lietuvos faktas išties yra neginčijamas. Kaip ir pats vadinamojo Suvalkų koridoriaus - siauro ruožo su dviem sunkiajai technikai tinkančiais keliais - pažeidžiamumas. Vis dėlto „The Washington Post“ savo straipsnyje niekur neskelbė apokaliptinio scenarijaus neišvengiamybės.
„Kol JAV Armijos kariai pildys 17 formų, būtinų Vokietijos ir Lenkijos sienai kirsti, Rusija gali užimti Baltijos valstybes,“ – grūmoja Federalinės naujienų agentūros portale riafan.ru patalpinto teksto autorius. „JAV žiniasklaida paskelbė, kad NATO neturėtų laiko kovoti su Rusija dėl biurokratijos ir blogų kelių“, – antrina dar vienas propagandinis kanalas „Sputnik“ .
Tuo metu „The Washington Post“ skelbtoje žinutėje tik atpasakojama JAV generolo majoro Steveno Shapiro patirtis, kai jam iš tiesų teko pildyti 17 dokumentų, neužsimenant apie neišvengiamą Rusijos invaziją. Be to, amerikiečių žurnalisto straipsnyje iškelta tik teorinė NATO nesėkmės galimybė, o ne faktas, kaip tai interpretavo Kremliaus ruporai.
Prorusiški žiniasklaidos kanalai nutylėjo ir bene svarbiausią „The Washington Post“ biuro Briuselyje vadovo Michaelo Birnbaumo skelbiamą žinią. Rimtai susirūpinus NATO karių logistikos klausimais ir pasiruošimo mūšiui išbaigtumu, nutarta „į kitą mėnesį Briuselyje vyksiančio NATO viršūnių susitikimo darbotvarkę įtraukti karių mobilumo klausimą.“
Kremliaus ruporai nutyli ir tai, kad tame pačiame susitikime „laukiama pritarimo dviejų karinių vadaviečių steigimui.“ Šios „pagreitintų karių ir įrangos perkėlimą iš JAV rytinės pakrantės iki pat NATO sienos su Rusija.“
Siekdami užtikrinti, kad NATO kariai laiku sureaguotų į galimus agresyvius Rusijos veiksmus, lyderiai taip pat svarstys padidinti greitai dislokuojamų NATO karių skaičių. Jei šių veiksmų bus imtasi, „reikiamas teritorijas per 30 dienų turėtų pasiekti apie 30 tūkst. NATO karių.“
Vis dėlto visa ši informacija nė vieno internetinio Kremliaus žinianešio nesudomino. Skleisti žinią, jog NATO vadovai ir Aljanso narės blaiviai vertina riziką ir vykdo paruošiamuosius darbus nepasirodė svarbu, juo labiau, kad tai sutriuškintų kryptingai kuriamą silpnos ir bejėgės NATO įvaizdį kaip kortų namelį.
Vienintelis straipsniuose pasitelkiamas argumentas, kodėl NATO kariams galimai nepavyks pasiekti Baltijos valstybių laiku – prieš metus Gruzijoje vykusios JAV eskadrono pratybos.
Jų metu tikėtasi, kad karių šarvuočiai ir ginkluotė pasieks Vokietiją per dvi savaites, tačiau kelionė užtruko keturis mėnesius. Šios pratybos Gruzijoje vyko praėjusių metų rugpjūtį. Vis dėlto sunkumų dėl sienos kirtimo procedūrų kilo visai ne Baltijos šalyse, o Vidurio Europoje. Šviežesnių faktų apie dabartinę logistikos būklę tekstuose nepateikiama.
Karių skaičių „išaugino“ tris kartus
Paradoksalu, tačiau aptarusios neva nediskutuotiną NATO pralaimėjimą hipotetiniame kare, rusų propagandos ruporai nepraleido progos šį tą pridėti nuo savęs ir užsiminti apie agresyvius, ramybės neduodančius amerikiečius.
Riafan.ru paviešintame tekste visa pastraipa skiriama godojimui, esą „Rusijos gynybos ministras nesupranta, „kodėl ir už ką“ Aljanso atstovai didina savo karinį pajėgumą prie Rusijos sienų“. Siekiant sukelti dar didesnį įspūdį, tekste užsimenama – nuo 2015 metų NATO karių skaičius Baltijos šalyse, Lenkijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje išaugo nuo 2000 iki 15000 žmonių.
Tačiau nepamirštant, kad tekste iš esmės kalbama apie Lietuvą, Latviją ir Estiją bei logistinius sunkumus būtent šiose šalyse, Rumunijoje ir Bulgarijoje dislokuotų karinių dalinių skaičius visiškai praranda aktualumą. 5000 karių – tokį skaičių mini „The Washington Post“ žurnalistas, kalbėdamas apie Baltijos šalis ir Lenkiją, kurios ribojasi su Rusija, taip pat užsimindamas, jog tai – minimalus karių skaičius, kurį NATO gali dislokuoti į Rusijos pasienio teritorijas. Rusija prie Baltijos šalių yra sutelkusi dešimteriopai didesnes pajėgas.
Nepaisant šių faktų, „Sputnik“ pagal savo poreikius pakoreguotame pranešime nepraleido progos užsiminti apie birželio 13 – 15 dienomis Lietuvoje vykusias ir Kremliaus pyktį sukėlusias pratybas „Kardo kirtis“.
Nors Vokietijos leidiniui „Spiegel“ duotame interviu Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pabrėžė, kad tokios tarptautinės pratybos, kuriose be NATO šalių dalyvavo ir Švedija bei Suomija rodo, kad Baltijos šalys puikiai suvokia grėsmę ir yra pasiruošusios gintis, propagandiniame portale išvardijami tik keli birželio mėnesį įvykę su NATO kariais susiję incidentai keliuose, kryptingai kurstantys neigiamą viešąją nuomonę apie visą Aljansą.