Rusija yra nedraugiška Lietuvai valstybė, kuri kelia ekonominę, karinę grėsmę. Šį aukščiausių šalies vadovų kartojamą ir žiniasklaidos atspindimą teiginį patvirtino ir DELFI gautas tyrimas, kuris parodė, jog grėsmių suvokimas visuomenėje yra aiškiai apibrėžtas geografine kryptimi.
Dar pernai Krašto apsaugos ministerijos ir Rytų Europos studijų centro (RESC) užsakymu parengtas Sociologinis gyventojų žiniasklaidos preferencijų, geopolitinės situacijos vertinimo bei požiūrio į grėsmes tyrimas buvo ne vienintelis, kurio metu teirautasi apie Lietuvos gyventojų požiūrį į kitas šalis ir jų lyderius.
Kitame, 2018-ųjų gruodį KAM užsakymu atliktame tyrime domėtasi požiūriu į krašto apsaugą, tačiau apklausoje taip pat klausta, ką lietuviai mano apie kaimynines valstybes, jų lyderius ir ne tik.
Abiejų tyrimų pagrindas – bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktos apklausos.
Viena rengta pernai rugpjūčio pabaigoje, kai apklausta 1007 šalies gyventojai, kurių amžius – nuo 18 iki 75 metų, kita – pernai gruodžio pabaigoje, kai apklausta 1010 tų pačių amžiaus kategorijų šalies gyventojų. Rezultatai rodo dėsningą ir menkai tekintantį požiūrį į kaimynus.
Tačiau net ir bendrai suvokdami kaimyninę Rusiją kaip grėsmę lietuviai bei kitos šalyje gyvenančios tautinės bendrijos turi savitą požiūrį į informacinėje erdvėje ekspertų pastebimas Kremliaus pastangas paveikti gyventojų nuotaikas.
Abiejuose tyrimuose dėmesys buvo sutelktas į tokius pjūvius, kaip gyventojų atsparumas informacinėms grėsmėms, jų informacijos vartojimo įpročiai, Kremliaus informacinių kanalų naratyvai bei požiūris į juos. Rezultatai galėjo ir nustebinti.
Dėl NATO – liūdnos žinios Kremliui
Pavyzdžiui, Rusijos informaciniuose kanaluose neretai šaipomasi iš teiginių, kad Kremlius skleidžia propagandą, kuri kelia grėsmę. Tad KAM tyrime paklausta tiesiai šviesiai: ar pritariate teiginiui, kad propaganda ir (ar) priešiškas išorinis informacinis poveikis yra grėsmės šalies saugumui? Palyginus su pernykščiais duomenimis pritariančiųjų arba visiškai pritariančiųjų skaičius beveik nekito – pernai tokių buvo 75 proc., šiemet – 74 proc.
„Tai tikrai aukštas suvokimo lygis. Nuolatinis šnekėjimas apie informacines grėsmes, propagandą, melagingas naujienas rodo viešosios nuomonės pakilimą“, – sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Nerijus Maliukevičius, kuris keliolika metų nagrinėja informacinius karus.
Ar pritariate teiginiui, kad Rusijos Federacija sąmoningai daro informacinį poveikį Lietuvos gyventojams, bandydama paveikti jų nuostatas? Vėlgi, skaičius auga ( 65 proc. palyginus su 58 proc. 2017 m.).
„Tai tik dar labiau įtvirtina viešą diskusiją apie Rusijos propagandos įtaką ir informacines grėsmes. Tai yra ir mūsų pilietinės visuomenės, institucijų, žiniasklaidos šnekėjimo rezultatas“, – pridūrė N. Maliukevičius.
Nepalankios Kremliui ir Lietuvos gyventojų nuostatos dėl Krašto apsaugos finansavimo didinimo, narystės NATO ir požiūrio į sąjungininkus, kuriuos vien pernai Rusijos informaciniai kanalai stengėsi pateikti, kaip okupantus, kurie sukelia avarijas, kitus incidentus.
Pritariančiųjų, kad krašto apsaugos finansavimui turi būti skiriami 2 proc. BVP skaičius beveik nekito (64 proc. 2018 m. palyginus su 62 proc. 2017 m.), smarkiai išaugo visiškai pritariančiųjų. Tiesa, ne vienerius metus kurstomos idėjos, kad pinigus krašto apsaugai esą verčiau išdalinti švietimui, pensijoms ir kitoms socialinėms reikmėms, anot N. Maliukevičiaus, nebūtinai išnyks iš informacinio lauko. Be to, svarbu nepaslysti ant auksinių šaukštų ir patiems.
„Sakyčiau, kad dabar situacija stabiliai gera, bet labai svarbu, kalbant apie būsimą didinimą argumentuoti – kas po tais skaičiais slypi. Todėl čia turėtų dėmesį sutelkti politikai, ekspertai, šnekėdami apie finansavimo iššūkius“, – sakė analitikas.
86 proc. teigiamai narystę NATO vertinančių ir 83 proc. pritariančių sąjungininkų buvimui Lietuvos teritorijoje, anot pašnekovo, taip pat yra dideli skaičiai. Be to, tai jau kartu yra ir stabili, nusistovėjusi visuomenės nuostata, kad NATO – kertinis saugumo garantas.
„Tai rodo, kad tokias nuostatas sudėtinga paveikti manipuliacijomis, bet tai nereiškia, kad Kremlius toliau nebandys vykdyti informacinių operacijų“, – teigė N. Maliukevičius.
Jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad nepaisant Kremliaus pastangų juodinti Ukrainą, lietuviai ir toliau palaiko ukrainiečius. Tai rodo ir labdaringas paramos koncertas sausio 13-ąją, kurio metu surinkta per 100 tūkst. eurų ukrainiečiams, ir apklausos duomenys – 64 proc. apklaustųjų remia Lietuvos karinę paramą Ukrainai.
„Reikia suprasti, kad Ukraina – mums artima valstybė, juo labiau, kad mūsų visuomenė deklaruoja paramą šalims, kurios susiduria su Rusijos agresija. Tai ne momentinis paramos pliūpsnis, o ilgalaikės paramos įrodymas“, – sakė pašnekovas.
Ne viskas nudžiugino
Kitame RESC užsakytame tyrime nagrinėjami ir sprendimai, galintys pagerinti situaciją Lietuvoje. Viena vertus, anot N. Maliukevičiaus, duomenys rodo, kad Lietuvos buvimas ES, NATO, tapatinimasis su Vakarais, o ne posovietine erdve atsispindi ryškiai.
Pavyzdžiui, išstojimą iš ES ir NATO atitinkamai palaikė vos 11 ir 14 proc. apklaustųjų. Su teiginiu, kad sovietmečiu gyventi buvo geriau, kasmet sutinkančiųjų procentas vis mažesnis ir tesiekia 22 proc. Tačiau, anot N. Maliukevičiaus, galima įžvelgti ir nerimą keliančias tendencijas.
Pirmiausiai pats procentas pasisakančiųjų už geresnius santykius su Rusija (31 proc.) esą yra nemažas. Pasak pašnekovo, šis klausimas ne veltui vis atsiranda Lietuvos politikų darbotvarkėje, ypač prieš rinkimus, mat bandoma rasti santykį su taip manančiais rinkėjais.
Kita vertus, dar labiau išsiskiria stipraus lyderio poreikis, net jei tas lyderis, siekdamas tikslų, apeitų taisykles, t.y. įstatymus. Tokią poziciją remia 32 proc. apklaustųjų.
„Ir iš ankstesnių tyrimų pastebima, kad mūsų visuomenėje stipraus lyderio poreikis niekur nedingęs. Tai nėra džiuginantis vaizdas, net jei surenka mažiau nei trečdalį palaikymo balsų.
Be to, pernelyg menkas procentas tų, kurie didžiuojasi būdami Lietuvos piliečiais (58 proc.), jaučia pasitenkinimą demokratijos veikimu (33 proc.). Lyg ir didžiuojamės būdami vakariečiais, bet kartu ir norime turėti stiprius lyderius, kurie apeina taisykles, gerus santykius su Rusija.
Kaip ir ankstesnėse apklausose, tas pasitenkinimo savo demokratijos padėtimi jausmas yra mūsų didysis vidinis iššūkis. Čia nėra fatalizmo, nes sveika norėti geresnio demokratijos veikimo, bet yra daugiau nepatenkintų, o kai nepasitikima politinėmis institucijomis, partijomis, norima naujų veidų, politinių organizacijų arba naujų įstatymų, labai svarbu, kad tas nepasitikėjimas neperaugtų į laipsnišką politinės sistemos griovimą“, – pabrėžė N. Maliukevičius. Vis dėlto, jo manymu, reikia džiaugtis, kad net abejojant vidaus politika, atrama yra tie patys Vakarai.
Tiesa, N. Maliukevičių nustebino itin menkas pasitikėjimas Lietuvos kariuomenės galimybėmis. Su teiginiu, kad Lietuvos kariuomenė yra tinkamai pasiruošusi ginti šalį, sutiko vos 14 proc. apklaustųjų.
„Supratimas apie grėsmes Lietuvai yra didelis, mūsų saugumo garantai aiškūs, bet žiūrint gilyn didžioji problema išlieka – visuomenėje nėra bendro supratimo. Pavyzdžiui, ką daryti mobilizacijos atveju – 55 nežino, 17 proc. neatsakė.
Tai, viena vertus, suprantama, kad yra grėsmė, kita vertus, reikia suteikti visuomenei aiškumą, kaip tą grėsmę neutralizuosime.
Jei kariuomenė, anot visuomenės, nepasiruošusi, tai irgi yra atsparumo klausimas“, – sakė N. Maliukevičius, bet kartu pabrėžė, kad visuomenės nuostatos per kelerius metus taip dramatiškai nesikeičia, o šnekant konstruktyviai ir nuosekliai ateityje galima tikėtis kitokių rezultatų.
Ačiū Putinui už propagandą
Vieni įdomiausių ir visuomenės atsparumą priešiškai propagandai rodančių rezultatų – žiniasklaidos vartojimo įpročiai. Pavyzdžiui, su teiginiu, kad bendrai kalbant absoliuti tiesa neįmanoma, sutiko net 69 proc. apklaustųjų. Anot N. Maliukevičiaus, pats klausimas – ar iš viso įmanoma absoliuti tiesa, gali skambėti filosofiškai, bet tai kartu yra ir požiūrio į faktus veiksnys.
„Žinoma, dėl tiesos galime ginčytis, bet yra faktai, skaičiai, ir jei vyrauja bendra nuostata, kad faktais bei skaičiais ar kitais duomenimis neverta tikėti, tai yra didelis iššūkis. Pavyzdžiui, ankstesniuose tyrimuose apklausėme tikslines jaunimo grupes iš tautinių bendruomenių. Ir tada fiksavome įdomų fenomeną: klausėme, ar jie kritiškai vertina žiniasklaidą. Dalis buvo tų, kurie sakė niekuo netiki: nei rusiška, nei lietuviška, nei vakarietiška žiniasklaida, tokia nihilistinė pozicija.
Bet įdomu buvo tai, kad kitose diskusijose būtent ši grupė buvo imliausia sąmokslo teorijoms, realybės vaizdą remdavo emocionalia informacija, nes jiems atrodė, kad nėra absoliučių tiesų. Čia galima priminti Rusijos propagandinio kanalo RT moto: "klausinėk daugiau“.
Tai yra viena Kremliaus propagandos strategijų – išplauti faktus, tiesą, viską sujaukti, sukurti chaosą. Pastarasis ir taip objektyviai egzistuoja dėl informacinės aplinkos triukšmo, kai pilna informacinių šiukšlių, kai sunku išsiaiškinti, kur faktai, kokie pirminiai šaltiniai.
Bet jei dar pritaikoma propagandinė strategija, mes nebegalime paaiškinti faktais tokiai auditorijai, kas yra tiesa“, – pavojų įžvelgė ekspertas.
Jis pasidžiaugė, kad kova su propaganda yra ta tema, kuriai pritaria dauguma apklaustųjų. 52 proc. pritaria, kad reikia kurti daugiau patriotiškumą skatinančios ir pramoginės produkcijos (serialų, filmų, knygų), 43 proc. mano, kad Lietuva sėkmingai kovoja su propaganda (36 proc. – ne), 40 proc. pritartų, kad vienašališką informaciją skleidžiantys Rusijos televizijos kanalai būtų ribojami. Tiesa, tik 21 proc. pritaria (69 proc. nepritaria), kad būtų ribojama rusiška produkcija lietuviškuose kanaluose.
„Įdomu tai, kad didelis procentas tų žmonių, kurie pritaria griežtoms priemonėms kovoti su Kremliaus TV kanalų skleidžiama propaganda. Prieš kokį dešimtmetį į tai tikrai buvo žiūrėta labai kritiškai, tad pačiam Vladimirui Putinui galima padėkoti už tokios propagandinės strategijos rezultatus – matome kaip žmonės reaguoja. Bet kartu ir matome, kad dauguma nenori atsisakyti rusiškos produkcijos, jie į ją įnikę ir lietuviškuose kanaluose“, – atkreipė dėmesį ekspertas.
Ir nors RESC tyrime galima įžvelgti ir kitų pozityvių atsakymų, pavyzdžiui, 62 proc. tikina informaciją gaunantys iš skirtingų informacijos šaltinių, o ieškodami informacijos 52 proc. apklaustųjų naudoja daugiau, nei vieną šaltinį, vis dėlto deklaratyvūs atsakymai ir realybė gali skirtis. Tai rodo vienas klausimas.
„Ar tikrinate šaltinius prieš dalijimąsi? 66 proc. sako, kad ne. Ir tai – tik vienas veiksnys. Kituose tyrimuose matėme, jog dažnai šnekama apie tautinių bendruomenių informacinį lauką: rusakalbiai, ypač iš didžiųjų miestų, išties turi platų informacinį lauką, remiasi ne vien tik rusiškais šaltiniais, bet regionuose labiau veikia izoliuoti informaciniai ar socialinės žiniasklaidos burbulai“, – pabrėžė N. Maliukevičius.
Kas liko Rusijos informacinėje erdvėje?
Žiniasklaidos vartojimo įpročių duomenys, jo manymu gali atrodyti apgaulingai pozityvūs. Viena vertus, dauguma apklaustųjų kasdien ar bent 2-3 kartus per savaitę žiūri komercinius TV kanalus (61 proc.), LRT (53 proc.), o Rusijos TV stotys surenka vos 14 proc.
Panašūs ir laikraščių, žurnalų skaičiai – Lietuvoje leidžiama spauda 33 proc. kasdien ar 2-3 kartus per savaitę, Rusijos spauda – vos 2 proc. Tiesa, vakarietiškos spaudos procentai tebėra apgailėtini – kasdien ar nors kelis kartus skaitančiųjų vakarietiškus leidinius skaičius nesiekia kelių procentų, o bent kartą per savaitę daugiausiai tai daro Lietuvos rusai (5 proc.).
Pastarasis tautinis veiksnys ne veltui išskirtas, mat specifinius informacinius kanalus, anot N. Maliukevičiaus, verta nagrinėti atitinkamais pjūviais – viską sumetus į krūvą duomenys gali pasirodyti iškreipti. Pavyzdžiui, rusiškus TV kanalus kasdien žiūri 38 proc. Lietuvos rusakalbių. Lietuviškus komercinius TV kanalus žiūri 31 proc. rusų tautybės žmonių.
„Kasdieninis žiūrėjimas reiškia, kad mūsų šalies rusakalbiai vis dar gyvena rusiškoje informacinėje erdvėje. Be to, dar nepamirškime, kokią produkciją rodo lietuviškos komercinės televizijos. Tad šie mūsų piliečiai susidaro realybės vaizdinį kasdien iš rusiškų TV stočių“, – apgailestavo N. Maliukevičius.
Kita vertus, jis atkreipė dėmesį, kad Lietuvos lenkai noriau žiūri lenkiškus TV kanalus – procentas dar nedidelis (12,5), o rusiškus kanalus prisipažino tebežiūrintys 9 proc. Lietuvos lenkų, prieš dešimt metų padėtis esą buvo kita ir šalies lenkai rusiškus kanalus žiūrėjo taip pat noriai, kaip ir Lietuvos rusai.
Jei vyresnioji karta vis dar renkasi televiziją, kaip pagrindinį informacijos šaltinį, tai jaunesnioji karta imlesnė kitoms formoms. Pavyzdžiui, rusiški informaciniai portalai kasdien sulaukia 21 proc. Lietuvos rusakalbių dėmesio (1,6 proc. lietuvių ir 6,3 proc. lenkų). Lietuviškus portalus rusakalbiai skaito taip pat noriai (40 proc.) kaip ir lietuviai (42 proc) ar juo labiau lenkai (50 proc.).
Socialinių tinkle erdvėje Lietuva taip pat yra vakaruose – feisbuke ir kituose informacijos ieško 36 proc. rusų tautybės žmonių, 38 proc. lietuvių ir 28 proc. lenkų. Populiariausias rusiškas socialinis tinklas VKontakte sulaukia 13 proc . rusų tautybės žmonių dėmesio. Tiesa, N. Maliukevičius sutiko, kad tai tėra platformos – propagandos šaltiniai, jų poveikis gali būti toks pat platus ir feisbuke.