Lyg būtų negana aistrų visuomenėje dėl atminimo lentos Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai ir Lukiškių aikštės įamžinimo, šalia pastarosios stūkso buvę KGB rūmai, ant kurių fasado iškaltos 208 čia pokariu nukankintų ir sušaudytų asmenų pavardės – daugiausiai partizanų, kiti antisovietinio pasipriešinimo dalyvių. Šiuo metu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) atlieka tyrimą dėl iškaltų pavardžių ir svarsto galimybę iškalti naujų.
Tačiau dienraščio „Lietuvos rytas“ teigimu, kuris remiasi gautais to paties LGGRTC dokumentais, mažiausiai penkių asmenų biografijos kelia nemažai abejonių. Šie asmenys neabejotinai yra sovietinių budelių aukos – čia kankinti ir sušaudyti.
Bet ar beveik prieš du dešimtmečius iškaltos jų pavardės tikrai čia turėtų likti, jei prieš 20 metų to paties centro tyrėjai rinkosi iš daugiau nei 700 ir tada atrinktos tik tos, kurių biografijos nesuteptos nekaltų žmonių krauju ar nesuabejota jų rezistencine veikla?
Toks klausimas sukėlė naują istorikų diskusijų bangą. Pasirodo, kad bent jau archyviniai dokumentai išties gali pažerti naujos informacijos, o ir paties LGGRTC vadovė Teresė Birutė Burauskaitė neneigia, kad kai kurių pavardžių gali išties nelikti.
Penkios mažai žinomos asmenybės
„Lietuvos ryto“ duomenimis daugiausiai abejonių kelia kelių asmenų, kurių pavardės iškaltos ant buvusių KGB rūmų fasado pavardės. Garsiausias jų – jau ir taip gausybę prieštaravimų visuomenėje sukėlęs Jonas Noreika-Generolas Vėtra. Tiesa, DELFI kalbinta T. B. Burauskaitė patikino, kad dėl šią pavardę galima įvardyti atvirai ir dėl jos centrui abejonių nekyla.
„Jo vardas čia turi būti, mes jo nelaikome tokiu nusikaltėliu, kuriuo laiko tam tikri asmenys, skelbia nepatikrintus gandus, neigia teismo pripažintus faktus“, – pabrėžė T. B. Burauskaitė. Tiesa, dėl likusių pavardžių ji komentuoti atsisakė, kol nebaigtas tyrimas – tai turėtų būti kitų metų pabaigoje, o tyrimo medžiaga susipažinimui ir vertinimui esą bus pateikta visuomenei bei istorikams.
Iš daugiausiai dvejonių sukėlusių pavardžių įvardijami kiti penki, mažiau visuomenei žinomi asmenys. Dauguma iškaltų partizanų pavardžių išsiskiria ir tuo, kad prie jų yra pridurti ir pasipriešinimo dalyvių naudoti slapyvardžiai, o šie asmenys – be slapyvardžių.
Antanas Gerdvilis. 1941 metų Birželio sukilimo dalyvis, nuo 1944 metų – ir antisovietinio pasipriešinimo dalyvis. Tačiau jo kova truko neilgai – po metų suimtas ir sušaudytas.
Tačiau kiti duomenys rodo, kad nacių okupacijos laikais jis jau 1941 metais tarnavo naciams pavaldžioje policijoje Alantos miestelyje, dalyvavo žydų areštuose, vežiodavo juos į tardymus, buvo atsakingas už suimtų žydų turtą.
Kitas įvardytas asmuo – Bronius Jakunskas taip pat siejamas su veikla Holokausto metu: teigiama, kad jis nacių valdžios buvo paskirtas Kalvarijos valsčiaus seniūnu, kartu su vokiečiais suiminėjo ne tik sovietinius aktyvistus bei komunistus, bet ir žydus, sudarinėjo žydų šeimų sąrašus, dalyvavo jų suėmimo ir turto atėmimo metu. Antisovietiniame pasipriešinime jis nedalyvavo, buvo suimtas sovietų ir sušaudytas 1945 m. sausį.
P. Jurkus – taip pat 1941 metų sukilimo dalyvis, tačiau archyviniai duomenys esą rodo, kad Tauragės apskrities Švėkšnos miestelyje jis taip pat dalyvavo žudant sovietinius aktyvistus, kurių dauguma buvo žydai, o vėliau saugojo nužudytų žydų turtą. Suimtas ir sušaudytas 1945 m. liepą.
A. Bražinskas neva tik ketino prisidėti prie partizanų, bet buvo suimtas ir sušaudytas 1947 m. sausį. Prieš tai jis, kaip teigiama, žiauriai apiplėšė ir išžudė kaimyno – Žemaitijoje esančių Šateikių vietinio komunistų vadeivos šeimą: akmeniu ir lazda nužudė jo motiną bei seserį, o kolaborantą paliko gyvą. A. Bražinsko, kaip teigiama, 1992 metais nepasigailėjo ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas, atsisakęs jį reabilituoti, nors po 8 metų jo pavardė iškalta ant buvusių KGB rūmų sienos.
Prano Jegelavičiaus istorija – dar keistesnė. Neva yra duomenų, kad 1944 m. grįžus sovietų okupantams jis tiesiog plėšikavo ir ne su betkuo, o su sovietiniais kolaborantais. Vėliau jis mėgino prisijungti jau prie partizanų, bet po kelių dienų buvo suimtas ir sušaudytas Vilniuje 1947 m. vasarį.
Kas ir kur rado naujų duomenų?
Žinoma, gali kilti pagrįstų klausimų, kas ir kuo remiantis pateikė tokius duomenis.
„Aš labai norėčiau, kad tie tyrėjai būtų įvardyti. Kas tie istorikai? Ar čia paslaptis, ar mes bausime juos? Kodėl jie slepia savo vardus? Kodėl mes turime tikėti jų informacija?“, – emocingai į paskelbtą informaciją reagavo T. B. Burauskaitė.
Buvęs LGGRTC vadovas, istorikas, o dabar Seimo narys Arvydas Anušauskas pabrėžė, kad kol kas nėra žinomas tokių teiginių šaltinis, kuo jis remiasi ir ar yra patikimas – istorikai ir konkretūs dokumentai nėra įvardyti. Tiesa, jis neatmetė galimybės, kad naujų duomenų išties gali būti.
„Savo laiku prieš du dešimtmečius jauni tyrėjai atrinkinėjo iš sąrašo pavardes, kurios nekeltų abejonių, ypač dėl dalyvavimo Holokausto nusikaltimuose. Ar per du dešimtmečius galėjo atsirasti papildomų, naujų duomenų? Neatmesčiau to, nes tyrinėdamas Adolfo Ramanausko-Vanago bylą pats radau naujų duomenų, du dešimtmečiai ilgas laikotarpis“, – sakė A. Anušauskas.
Jis pabrėžė, kad anuomet jauni istorikai ne tik neturėjo reikiamos patirties, bet ir neturėjo prieigos prie gausesnių šaltinių, pavyzdžiui Izraelyje esančio „Yad Vashem“ archyvinių dokumentų,
„Centras dabar atliks patikrinimą ir gerai, o atlikus darbą bus atsakymai, nes dabar nenorėčiau spekuliuoti. Netyrinėjusiam asmeniui atsiverstus KG B bylas gali atrodyti, kad tie žmonės buvo viskuo apkaltinti, o kai pasižiūri kaltinimų pagrįstumą, paaiškėja, kad viskas laužta iš piršto.
Galime atsiversti bet kurią KGB bylą ir spekuliuoti turiniu, bet tai daryti, manau neverta. KGB dokumentus reikia tikrinti, o ne spekuliuoti, ypač dėl pavardžių, kurios daug kam nieko nesako. Man irgi, nes tai mirties bausmių aukos iš 1944-1947 m. kai pasipriešinamas dar formavosi, organizacijos kūrėsi“, – pažymėjo A. Anušauskas.
A. Anušauskas pabrėžė, kad prieš du dešimtmečius renkantis iš daugiau nei 700 asmenų, kurie buvo sušaudyti KGB rūsiuose, išties buvo ir tokių pavardžių, kurios tiesiogiai ir neabejotinai siejamos su Holokaustu.
„Be abejonės buvo, pavyzdžiui, Panerių žudynių dalyviai – jų buvo apie 150, o rūsiuose sušaudyta apie 25, likę pasitraukė į Vakarus, dingo be žinios, buvo teisti Lenkijoje“, – teigė A. Anušauskas. Jis siūlė neužbėgti įvykiams už akių, juo labiau, kad atliekant papildomą tyrimą gali paaiškėti ir daugiau pavardžių, kurios kaip tik turėtų būti iškaltos ant sienos.
Dalies pavardžių gali nelikti
Su juo sutiko ir T. B. Burauskaitė, pažymėjusi, jog ją pačią ypač nuliūdino ir įskaudino faktas, kad dar nebaigus tyrinėjimų, skelbiamos spekuliacijos dėl galimų asmenų nusikaltimų.
„Kitų metų pabaigoje pabaigsime tyrimus. Bet nežinau, kodėl dabar ši tema eskaluojama. Matyt, kažkam to reikia? Kas tas kažkas aš negaliu įvardyti. Tai yra labai sudėtinga ir skaudi tema, gaila kad iš jos daromas skandalas“, – teigė T. B. Burauskaitė.
Ji taip pat pabrėžė, kad 1999-2000 tyrimas vyko remiantis daugiausiai baudžiamųjų bylų duomenimis, o kiti archyviniai dokumentai galėjo būti nevertinami. Dabar, užaugus naujai tyrėjų kartais ir turint galimybes išnagrinėti daugiau dokumentų – archyvinės medžiagos, liudininkų parodymų, dabar atliekamas ne taip paviršutiniškai.
„Medžiaga bus pateikta visuomenei ar komisijai, kuri nustatytų tą kaltumo laipsnį – jei, pavyzdžiui, pas žmogų daržinėje buvo saugomas nužudytų žydų turtas, o paskui tas žmogus buvo partizanas, koks jo kaltumo laipsnis? Centras negali daryti apibendrintų vertinimų, kaltinti asmens, mes tik atliksime darbą profesionaliai ir viešai, tai yra mūsų siekis“, – pabrėžė LGGRTC vadovė.
Ji neslėpė, kad išties gali būti pavardžių kurias teks ištrinti, vadinasi ir pripažinti klaidą, kad tos pavardės prieš 20 metų atsirado ant sienos.
„Taip, buvo istoriniai tyrimai, taip, galimai ne pilni, paviršutiniški, bet ar turime barstytis galvą pelenais? Kiekvieną klaidą galima ištaisyti“, – tikino centro vadovė. Paklausta, ką jaustų, jei iš tikrųjų būtų įrodyta, kad 20 metų ant sienos buvo iškalta nors vieno nusikaltėlio pavardė ji tikino, kad tokiu būdų tiesiog priartėtume prie tiesos.
„Kas dar gali atsitikti? Tiesa galbūt ne visada maloni, bet ką padarysi. Nemanau, kad dėl to, jog 20 metų pavardės buvo viešumoje, jos atliko kokį juodą darbą. O jei mūsų, kaip tyrėjų nori, kad atliktume savo darbą greičiau, tai mes tai galime padaryti tik pakeitę darbų grafikus – jei yra finansavimas, galime pasodinti ne du žmones, o dešimt“, – pažymėjo T. B. Burauskaitė.
„Padarytas klaidas reikia pripažinti, bet lygiai taip pat galiu teigti, kad, pavyzdžiui, o ką kalbės tie, kurie dabar kaltina – kas jei tie kaltinimai nepasitvirtins, ar jie pripažins klydę? Baikit, nemanau“, – sakė A. Anušauskas.
Tyrėjas: archyviniai dokumentai tikri
Vis dėlto tokias abejones DELFI ėmė sklaidyti ir paties LGGRTC darbuotojai. Būtent ant sienos iškaltų pavardžių biografijos Centro Specialiųjų tyrimų skyriaus vadovui Rytui Narvydui yra gerai žinomos, mat jo skyrius ir tyrė šių asmenų veiklą. Dar daugiau – problemos esą žinotos jau senokai.
„Ši problema žinoma plačiai tiems, kam įdomu. Tos pavardės buvo iškaltos ir jau anksčiau buvo kilę abejonių prieš dešimtmetį. Būtent tada mano skyrius pradėjo tų pavardžių ir biografijų išsamesnį tyrinėjimą. Tas procesas nebaigtas, dar reikia ištirti apie 50 biografijų iš 208.
Mes dirbame kruopščiai, informacijos daug, vienas tyrimas vidutiniškai trunka mėnesį, o mes esame tik keli darbuotojai – čia vyksta kadrų kaita, žmonės išeina iš darbo, į motinystės atostogas, suserga, o apimtys didelės, dokumentus reikia rasti, atrinkti, susisteminti, išanalizuoti, pateikti pažymą“, – tikino skyriaus vadovas. Jis patvirtino, kad „Lietuvos ryto“ pateikti duomenis apie minėtus penkis asmenis atitinka archyvinius duomenis.
„Deja, tokia problema egzistuoja, tų pavardžių gali būti 8, o gal ir daugiau, ar mažiau. Darbo dar neužbaigėme – kai turėsime bendrą vaizdą, išanalizuosime, tada galėsime pasakyti išsamiau. Bet tai, kas paminėta („Lietuvos ryto“ – Red.) publikacijoje atitinka archyvinius duomenis.
Jų yra įvairių – kartais pasitvirtina iš kitų bylų, kartais tik vienoje byloje, labai įvairiai, istorinių tyrimų specifika tokia, kad ne visada tyrime išsamią informaciją“, – tikino R. Narvydas.
Istoriko teigimu, jo ir kolegų darbas yra pirmiausiai tyrinėti, o ne užsiiminėti interpretacijomis. Jei atsirastų daugiau duomenų, neigiančių paviešintus įtarimus apie minėtų penkių asmenų veiklą, tada jau galima būtų vertinti ir morališkai.
„Tie duomenys dažniausiai būna iš baudžiamųjų bylų. Jei apie tą patį įvykį skirtingose bylose galima rasti panašius duomenis, tai didelė tikimybė, kad tie faktai yra istoriškai tikri.
Bet mano supratimu, jei kyla abejonės dėl žmogaus veiklos, galime pateikti moralinę išvadą – ar pagerbti ar ne. Bet tai darome ne mes, nes mes tik parengiame žmogaus biografiją, nupiešiame jo gyvenimo kelią“, – pažymėjo istorikas.