DELFI jau skelbė, kad vasarį Seimo narys Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į Vilniaus merą, prašydamas įvertinti Lietuvos rusakalbių mokyklų asociacijos vadovės, buvusios kandidatės į Seimą Elos Kanaitės elgesį. Pasipiktinimą sukėlė jos įrašai feisbuke, kur istoriją dėsčiusi mokytoja dalijosi Kremliaus propagandinių ruporų platinamomis melagingomis naujienomis.
Viename straipsnyje teigiama, kad Sovietų Sąjunga Antrojo pasaulinio karo metu įvedė kariuomenę į savo teritorijas, užkariautas 1920 m., kuriose gyvena rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai – esą jokio dūrio į nugarą lenkams 1939 rugsėjo 17-ąją nebuvo. Agresijos prieš Baltijos šalis esą taip pat nebuvo, o į SSRS jos įstojo „savo noru“. E. Kanaitė viešai dalinosi ir daugiau įrašų, tačiau šiuo metu jie jos profilyje viešai nebematomi.
Tyrė jau ne pirmą kartą
„Turint omenyje Rusijos bandymus daryti įtaką Lietuvos tautinių bendruomenių švietimui ir suvokiant, kad toks žmogus dirba mokykloje ir dar dėsto istoriją, kyla klausimas, kokią istorijos versiją jis pateikia mokiniams? Taip jaunoji Lietuvos rusų karta gali būti priešinama su Lietuvos valstybės idėja.
Mokytojas turi laikytis Pedagogų etikos kodekso ir Lietuvos Respublikos įstatymų ne tik mokydamas mokykloje, bet ir už jos ribų“, – piktinosi Seimo narys L. Kasčiūnas.
Jis iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamento bendrojo ugdymo skyriaus sulaukė rašto, kuriame informuojama, kad E. Kanaitės veikla iš pradžių nesulaukė griežto vertinimo, nors ji buvo atsidūrusi net VSD ir AOTD grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitoje.
„Pranešame, kad po 2016 metais paskelbto Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos grėsmių 2015 m. nacionaliniam saugumui vertinimo, ėmėsi veiksmų spręsti šį klausimą.
Įvyko skyriaus specialistų, gimnazijos administracijos ir mokytojos susitikimas. Gimnazijai buvo griežtai nurodyta kontroliuoti mokytojų veiklą, gimnazijos tvarkos taisyklių reikalavimų laikymąsi. Nuo to laiko skyrius negavo nei vieno pranešimo dėl mokytojos netinkamos veiklos“, – teigiama rašte.
Tačiau po 2019 m. vasario 5 d. žiniasklaidoje paskelbtos publikacijos apie tai, kad gimnazijos istorijos mokytoja socialinio tinklo „Facebook“ asmeninėje paskyroje dalijosi neatitinkančiomis istorijos tiesos propagandinėmis publikacijomis iš šaltinių rusų kalba apie Antrąjį pasaulinį karą, E. Kanaitės elgesys dar kartą aptartas su gimnazijos administracija.
Gimnazijos administracija nedelsdama ėmėsi veiksmų – iš pradžių mokytoja paprašyta pateikti pasiaiškinimą, bet galiausiai atsipirko įspėjimu dėl darbo drausmės pareigų pažeidimo. Taip pat buvo nutarta nustatyti mokytojos veiklos atitikimą turimai kvalifikacinei kategorijai.
Vis dėlto, anot, mokytoja savarankiškai priėmė sprendimą toliau nebedirbti mokykloje, parašė prašymą dėl atleidimo iš darbo ir nuo 2019-03-18 nebedirbs gimnazijoje.
„Tokią atomazgą vertinu teigiamai. Nebuvo išsklaidytos abejonės, ar ji suvokė mokytojos misiją, neatskyrė savo pro-kremliškai orientuotos veiklos ir vaikų ugdymo“, – sakė L. Kasčiūnas. Jis suskubo pažymėti, kad toks mokytojos atsistatydinimas nereiškia, jog Lietuvoje persekiojama už kitą nuomonę ar ribojama žodžio laisvė.
„Rusijos dezinformacija, Lietuvos istorijos „perrašinėjimas“ nėra žodžio laisvė. Tai tėra bandymas prisidengti žodžio laisvės lozungais. Puikiai žinoma ir dažnai naudojama su Kremliumi susijusių asmenų taktika“, – tikino L. Kasčiūnas.
Kremliaus minkštosios galios įrankis
Vilniaus „Santaros“ gimnazijos istorijos mokytojos E. Kanaitės veikla ne veltui buvo sulaukusi šalies žvalgybos tarnybų dėmesio. Ir ne tik todėl, kad ji buvo apdovanota buvusio Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo. Ji sieta su bandymais įkurti Kremliaus remiamą fondą Lietuvoje.
Dar pernai vasarą rusiškoje žiniasklaidoje sąmyšį sukėlė žinia, kad Kaliningrade sulaikyta ir į Maskvą nuskraidinta rusė, kaltinama valstybės išdavimu – ji esą šnipinėjo Lietuvai. Antonina Zimina buvo apkaltinta valstybės išdavimu ir perkelta į liūdnai pagarsėjusį Lefortovo tardymo izoliatorių.
A. Zimina iki 2016-ųjų buvo Baltijos šalių kultūrų dialogo centro direktorė ir Gorčiakovo fondo bičiulių klubo narė. Fondo svetainėje internete nurodoma, kad jos profesiniai interesai – Latvijos politinio elito tapatybė ir Baltijos valstybių politika santykiuose su Rusija.
Minėtas fondas 2010 m. įkurtas Rusijos prezidento administracijos nurodymu. Šio fondo veikla jau nesyk atkreipė Baltijos šalių žvalgybų dėmesį, mat šis fondas per pastaruosius kelerius metus itin aktyviai reiškėsi Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, kur organizavo įvairius mokymus bei konferencijas pedagogams bei rusų tėvynainiams, populiarino nemokamas studijas Rusijoje.
Pavyzdžiui, 2015 m. Grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitoje pažymima, kad Rusijoje „studijuojantys Lietuvos rusakalbiai jaunuoliai yra ir potencialūs Rusijos žvalgybos tarnybų dėmesio objektai“.
Gorčiakovo fondą kaip Rusijos minkštosios galios įrankį, kuriuo „sieka didinti Rusijos įtaką, gerinti jos įvaizdį užsienyje, formuoti Kremliaus interesus atitinkantį diskursą ir efektyviau įgyvendinti Rusijos interesus“, įvardija ne tik Lietuvos žvalgyba.
Nuo 2015 metų pradžios fondo veikla Ukrainoje oficialiai uždrausta: šalies saugumas jo darbuotojus kaltina šalyje vykdžius antivyriausybinę propagandos kampaniją. Latvijoje taip pat kalbėta apie Gorčiakovo fondo ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, pavyzdžiui, organizacija buvo minima šalies kontržvalgybos parengtoje ataskaitoje apie „jaunimo verbavimą“.
Latvija du garsius rusų propagandistus Modestą Kolerovą ir Igorį Pavlovskį paskelbė nepageidaujamais asmenimis, jie taip pat įrašyti į Šengeno erdvės „juoduosius sąrašus“, po to, kai dar 2012 m. Gorčiakovo fondo kvietimu bandė patekti į šalį. Savo šalyje su Gorčiakovo fondu nutarė nesiterlioti ir estai: dar 2013 metais Estija neįsileido penkių jo darbuotojų, turėjusių dalyvauti konferencijoje.
Lietuvoje fondo ambicijos plėstis žlugo 2015 metais, kai Gorčiakovo fondas Vilniuje organizavo renginį „Tautinių mažumų tapatybė Baltijos šalyse“, kuriame dalyvavo ir Rusijos ambasados atstovai. Po renginio planuota Lietuvoje įsteigti fondo atstovybę. Tuomet reginį organizavo būtent E. Kanaitės vadovaujama Vilniaus rusakalbių mokyklų asociacija.