Antisovietinio pasipriešinimo tema toliau tampo Kremliaus nervus. Oficialiai apšmeižę Lietuvos partizanus ir jų lyderius, Kremliaus išlaikomi informaciniai kanalai negali pamiršti „miško brolių“ temos, ją siejant netgi su trėmimais, kurie esą buvo „pelnyta Stalino bausmė pribaltams“ – taip paniekinamai Rusijoje iki šiol vadinami Baltijos šalių gyventojai.
Po to, kai dar kovo pradžioje buvo parodyta liūdnai pagarsėjusio Kremliaus propagandisto Dmitrijaus Kiseliovo laida, kurios dalis skirta būtent antisovietiniams partizanams Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, šią iškarpą leidinys gazeta.ru panaudojo savo straipsnyje „Nacionalistai ir banditai: kaip Stalinas deportavo pribaltus“.
Tremtiniams – komfortiškos sąlygos?
Straipsnyje primenama, kad būtent kovo 25 d. sukanka 70 metų nuo 1949-ųjų, kai buvo pradėtos vykdyti masiškiausios Sovietų Sąjungos okupuotų Baltijos šalių gyventojų trėmimo operacijos „Priboj“ (liet. − „Bangų mūša“). Operacija 1949 m. kovo‒balandžio mėn. vienu metu vyko trijose Baltijos šalyse.
„Priboj“ metu ištremta apie 95 tūkst. Baltijos šalių gyventojų: iš Lietuvos – 32 tūkst., iš Latvijos – 42 tūkst., iš Estijos – 21 tūkst. Didelę dalį tremtinių sudarė moterys ir vaikai.
Dalis jų niekada negrįžo namo – mirė pakeliui gabenami gyvuliniais vagonais nuo bado, išsekimo ar ligų arba atgulė amžinojo poilsio tremties vietose Sibire. Tačiau gazeta.ru autoriaus teigimu viskas buvo visai ne taip.
Iš Lietuvos esą trėmė tik „miško brolius“, jų šeimas, valstiečius, antisovietines nuotaikas skleidusius asmenis. Esą kiekviena šeima netgi turėjo teisę su savimi pasiimti 1,5 tonos asmeninio turto ir produktų, be to, tremtiniams netgi pasisekė: juos esą vežė visai ne gyvuliniuose vagonuose, o keleiviniuose, kuriuos lydėjo medicininės brigados su būtinais vaistais, be to, buvo užtikrintas maitinimas. O tai esą nurodyta sovietų saugumo dokumentuose.
Straipsnyje įkelta ir kovo pradžioje parodytos D. Kiseliovo laidos „Vesti nedelia“ įrašas, kuriame pats D. Kiseliovas dar sykį pristato „miško brolių“ – tariamų nacių bendrininkų temą, kurią apžvelgė į Baltijos šalis komandiruotas „žurnalistas“ Aleksandras Rogatkinas.
„Nuo teisėto keršto miško broliai slėpėsi tokiuose požeminiuose bunkeriuose, juos net dabar sunku rasti“, – irdamasis pro apsnigtus medžius pasakojo A. Rogatkinas.
Tiesa, jau pati vaizdo įrašo pradžia – keista: vaikščiodamas pro apleistą betoninę patalpą jis rodė tariamą partizanų slėptuvę, kurią esą sunaikinto sovietų saugumiečiai. Iš tikrųjų partizanai slėpėsi iš medienos pagamintuose bunkeriuose, o betoninių tiesiog neturėjo ir negalėjo turėti.
„Tokie bunkeriai galėjo būti įrengti tik tų, kurie tuo metu buvo valdžioje, nes jiems įrengti reikėjo metalinių sijų, betono ir kitų statybinių medžiagų – tai neįmanomas uždavinys okupantų persekiojamiesiems“, – pažymėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro duomenų apsaugos pareigūnas Dalius Egidijus Stancikas.
Jam antrinęs vyriausiasis Centro istorikas Dalius Žygelis pridūrė, kad iš A. Rogatkino reportažo atpažinęs vietovę, bet tai tik dar aiškiau leido įrodyti Kremliaus melą.
Pavyzdžiui, reportaže minėtas teiginys, kad betoniniame bunkeryje partizanus saugumiečiai užmėtė granatomis tebuvo melas – apsupti partizanai iš pradžių buvo įkalbinėjami pasiduoti, tačiau vietoje to sunaikino su savimi turėtus dokumentus ir susisprogdino.
„Iš tikrųjų Andrioniškio miestelio apylinkėse, Butkiškių vienkiemyje buvo bunkeris, netgi unikalus, nes iškastas šachtiniu būdu, tai buvo Algimanto apygardos vado Antano Slučkos-Šarūno bunkeris iki 1949 spalio pabaigos, kai jis buvo išduotas, apsuptas ir sunaikintas.
Tačiau tai, ką rodo laidoje, tai yra betoninis pastatas, ten greičiausiai kolūkinių ar dar vėlesnių laikų konstrukcija, neturinti nieko bendro su partizanų bunkeriu“, – pabrėžė istorikas.
Tačiau A. Rogatkinas toliau tryško fantazija: žongliruodamas vaizdo reportažais iš Estijos ir Latvijos, kur pašnekovai tikino, jog vietos partizanai esą tik gėrė, prievartavo ir žudė vietos gyventojus, A. Rogatkinas perėjo prie skaudžiausios temos: Holokausto.
Rodydamas vaizdus iš 1941 metų vasaros Vilijampolės pogromų, kuriame pagrindinį vaidmenį esą vaidino Algirdas Klimaitis, jis kalbino Holokausto tyrinėtoją ir publicistą Chaimą Bargmaną. Pastarasis prie vieno iš namų, kuriame gyveno garsus Kauno rabinas Zalmanas Osovskis – jam galvą esą ir nukirto A. Klimaičio vyrai.
Anksčiau Ch. Bargmanas yra paneigęs teiginius, kad galvą rabinui nukirto garsus lietuvių partizanas Juozas Lukša-Daumantas. Tokius gandus dar prieš du dešimtmečius platino Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje interneto svetainė.
Pasak jos pirmininko, iš Lietuvos kilusio Josepho A. Melamedo, vienas pagrindinių šios asociacijos siekių „padaryti viską, kad būtų užkirstas kelias Lietuvos žydų Holokausto istorijos iškraipymui bei falsifikavimui, ypač kalbant apie lietuvių vaidmenį žudynėse“.
Tinklalapyje išvardytas ne vienas šimtas žmonių, kurie tiesiai šviesiai vadinami „lietuviais žydų žudikais“. Absoliuti dauguma pavardžių – lietuviškos, tarp jų – suklastotais sovietų saugumo dokumentais paremti kaltinimai žymiems lietuvių partizanams – Adolfui Ramanauskui-Vanagui, J. Lukšai-Daumantui ir Jono Žemaičiui-Vytautui.
Kreipėsi į prokuratūrą
Kad pastarasis esą yra prisidėjęs prie Holokausto ir žudęs žydus Kaune bei Vilniuje, sąmokslo teoriją yra iškėlęs ir pats J. A. Melamedas, ir straipsnį „Defending History“ parašęs Evaldas Balčiūnas. Tačiau propagandinio siužeto autorius nutarė remtis skandalingai pagarsėjusio socialistinio liaudies fronto Giedriaus Grabausko pareiškimu. Reportaže leidžiama suprasti, kad būtent J. Žemaitis-Vytautas yra vienas iš A. Klimaičio galvažudžių. Tai teigė būtent G. Grabauskas.
Stovėdamas prie monumento Jonui Žemaičiui-Vytautui, G. Grabauskas rėžė, kad tai „yra paminklas taip vadinamam herojui, o faktiškai Holokausto dalyviui Jono Žemaičiui-Vytautui, kuris 1941 m. Kaune ir Vilniuje žudė žydus ir po karo buvo miško brolių vadu“.
Pasak D. E. Stanciko, teiginiai kad Jonas Žemaitis–Vytautas prisidėjo prie Holokausto tėra šmeižtas – tai tvirtinantys neturi jokių įrodymų.
„J. Žemaitis nacių okupacijos metu buvo įsijungęs į antinacinę rezistencinę veiklą“, – pažymėjo centro atstovas. Panašu, kad toks šmeižtas gali nelikti be atsako.
Paprašytas pakomentuoti tokį jau ne pirmą kartą skandalingais pareiškimais garsėjančio G. Grabausko pasisakymą, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Laurynas Kasčiūnas pažymėjo, kad jau kreipėsi į Generalinę prokuratūrą prašydamas įvertinti G. Grabausko pasisakymus dėl galimo šmeižimo ir galimo mirusiojo atminimo paniekinimo.
Rusijos televizijos kanalo „Rossija 1“, kurio programas Lietuvoje transliuoja Rusijos televizijos kanalas „Rossija 24“, 2019 m. kovo 3 d., transliuotos savaitės naujienų ir aktualijų laidos „Vesti nedeli“ (rus. – «Вести недели») buvo rodytas reportažas apie Lietuvos partizaninį pasipriešinimą sovietinei okupacijai.
L. Kasčiūno teigimu, akivaizdu, jog šioje Rusijos televizijos laidos „Vesti nedeli“ ištraukoje buvo skelbiama melaginga informacija apie Lietuvos partizaninį pasipriešinimą, menkinami Lietuvos partizanai, kurstoma neapykanta jų atžvilgiu.
Tai nėra pirmas atvejis, kada Rusijos televizijos kanalai skleidžia tokio ir panašaus pobūdžio informaciją apie Lietuvą ar kitas Baltijos šalis. Vykdydama informacinį karą ir skleisdama priešišką propagandą, melagingas žinias, Rusija siekia kurstyti visuomenės įtampą ir Lietuvos žmonių nepasitikėjimą savo valstybe.
„Todėl šiuo atveju prašau įvertinti G. Grabausko pasisakymus dėl galimo šmeižimo ir galimo mirusiojo atminimo paniekinimo. Taip pat prašau įvertinti, ar jo pasisakymuose nėra tautinės neapykantos kurstymo požymių.
Tai yra ne pirmas kartas, kuomet p. G. Grabauskas šmeižia mūsų partizanus ir jų atminimą Rusijos televizijos reportažuose. Turime imtis veiksmų ir netoleruoti tokių veikėjų, kaip G. Grabauskas veiksmų ir mūsų valstybei svarbių žmonių atminimo šmeižto“, – komentavo Seimo narys.
Jis priminė, jog už panašius teiginius apie A. Ramanauską-Vanagą jau pradėtas teismo procesas prieš Klaipėdos savivaldybės narį Viačeslavą Titovą. Pernai partizanų vadą apkaltinęs civilių žudymu V. Titovas buvo pasmerktas Klaipėdoje ir spėjo pats pasitraukti prieš pat apkaltos pradžią. Šiemet jis perrinktas į Klaipėdos miesto tarybą, tačiau jo byla jau yra atsidūrusi teisme.