Dar rugpjūčio 19 dieną EP išleido šį Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos susitarimą pasmerkiančią rezoliuciją ir paragino Europos Komisiją (EK) kovoti prieš Rusijos bandymus manipuliuoti istorija ir dangstyti sovietinio režimo nusikaltimus.
Šis dokumentas kaip reikiant įsiutino Kremlių – jam palankioje žiniasklaidoje pradėtos platinti įvairios Molotovo-Ribentropo paktą pateisinančios versijos. Be įprastų, Maskvos veiksmus pateisinančių pasirodė ir naujų, netikėtų interpretacijų, kurios turėtų sukelti nuostabą net Berlyne.
Kremlius tikina gelbėjęs gyvybes
Pirmasis viešojoje erdvėje Molotovo-Ribbentropo pakto rugsėjo 16 dieną, dar prieš EP priimant rezoliuciją, stojo ginti Rusijos prezidento specialusis aplinkos apsaugos, ekologijos ir transporto patikėtinis Sergejus Ivanovas. Tarptautinės mokslinės konferencijos „SSRS strategija Antrajam pasauliniam karui Europoje ir Azijoje išvengti“ jis sakė: „Molotovo-Ribentropo paktą laikau Sovietų diplomatijos pasiekimu, kuriuo reikėtų didžiuotis.“ S. Ivanovas savo kalboje taip pat užsiminė, kad nepuolimo aktas buvo pasirašytas galvojant apie Sovietų valstybių nacionalinius interesus.
Panašią poziciją, EP jau paskelbus minėtą rezoliuciją, VKontakte ir Twitter paskyrose išsakė Rusijos Užsienio reikalų ministerija (URM). Žinutėje pažymėta, kad SSRS niekada nebuvo nacistinės Vokietijos sąjungininke, o nepuolimo sutarties pasirašymas padėjo atitolinti karą dvejiems metams ir sustiprinti Sovietų Sąjungos karinį pasiruošimą.
„Dėl Sovietų Sąjungos-Vokietijos nepuolimo sutarties pasirašymo karas prasidėjo strategiškai palankesnėse SSRS pozicijose, o šių šalių teritorija nacių teroro padarinius patyrė tik po dviejų metų. Taigi, tūkstančiai gyvybių buvo išsaugota“, – džiūgavo Rusijos URM.
Tačiau į SSRS įtakos sferą, remiantis slaptaisiais Molotovo-Ribentropo pakto protokolais, patekusioms šalims – Suomijai, Estijai, Latvijai, rytų Lenkijai ir Besarabijai, o po daugiau nei mėnesio – ir Lietuvai (pagal Molotovo-Ribentropo paktą, Lietuva ir vakarų Lenkija turėjo patekti Vokietijos įtakos zonai, tačiau jau prasidėjus karui, 1939 metų rugsėjo 28 dieną, pasirašyta dar viena Sovietų Sąjungos ir Vokietijos sutartis. Ja remiantis Lietuva priskirta SSRS įtakos sferai) džiūgauti dėl išgelbėtų gyvybių nebuvo ko.
line-height:normal">1939 metų rugsėjo 17 dieną SSRS įsiveržė į Lenkiją, dar po dviejų dienų užėmė Vilnių, o rugsėjo 21 dieną į okupantų rankas perėjo visas Vilniaus kraštas ir, nors iki galutinės Lietuvos okupacijos dar buvo likę beveik metai, okupantų valdžia laiko negaišo.
line-height:normal">Visuotinės lietuvių enciklopedijos duomenimis, jau 1939 metų rugsėjo 10 dieną iš Vilniaus krašto buvo ištremta apie 25 000 žmonių, daugiausia lenkų ir žydų.
line-height:normal">Vėliau, pagal iki 1940 metų liepos 10 dienos sudarytus liaudies priešų sąrašus, iki liepos 19 dienos buvo suimti 504, iki rugpjūčio mėnesio pabaigos – 1313, iki 1940 pabaigos – dar 1472 (iš viso 2785), iki 1941 metų birželio 14 d. – 6606 žmonės. Iki 1940 metų gegužės mėnesio pabaigos į nedelsiant tremtinų žmonių sąrašus įtraukta apie 22 500 asmenų.
line-height:normal">Praėjus dar metams ir likus kiek daugiau nei mėneniui iki nacių okupacijos Lietuvoje, pradėta pirmoji masinė tremtis. Jos metu į Komiją, Altajaus ir Krasnojarsko kraštus, Novosibirsko sritį ir Kazachstaną buvo išvežta apie 17 600 žmonių. Komijoje mirė apie 30 proc. ištremtų lietuvių, kartais išmirdavo ištisos šeimos; Krasnojarsko krašte dėl bado, šalčio ir sunkaus darbo mirė apie 10 – 15 proc. lietuvių. Sunkias tremties sąlygas ypatingai sunkiai išgyvento seneliai, vaikai.
line-height:normal">Kitose SSRS įtakos zonai priskirtose teritorijose ramiau nebuvo. Nuo 1939 m. rugsėjo iki 1941 m. birželio vakarinėse Ukrainos ir Baltarusijos teritorijose buvo suimta 108 000 žmonių. Lenkijoje vykdyti patys masiškiausi trėmimai – trimis etapais į SSRS gilumą pasiųsti 320 000 žmonių.
line-height:normal">Atsižvelgiant į tai, kad didelė dalis tremtinių neišgyveno ir namo nebegrįžo, teigimas, neva Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymas padėjo išgelbėti tūkstančius gyvybių, yra mažų mažiausiai abejotinas. Be to, nuostabą gali sukelti ir aiškinimas palankesne Sovietų Sąjungos startine pozicija Vokietijai ją užpuolus, mat 1941 metų birželį, jau prasidėjus vokiečių puolimui, Sovietų aneksuotas teritorijas Vermachtas užėmė jau per pirmąją savaitę.
Kaltę už Holokaustą verčia Baltijos šalims
Be oficialaus Rusijos URM požiūrio, esą Molotovo-Ribentropo paktas buvo įrankis, išsaugojęs tūkstančius gyvybių, liūdnai pagarsėjęs Kremliaus propagandistas Aleksandras Nosovičius iškėlė dar vieną teoriją, esą EP priimta rezoliucija – tai gudrus Vokietijos bandymas nusikratyti atsakomybės sukėlus Antrąjį pasaulinį karą ir vykdžius Holokaustą.
Pasak A. Nosovičiaus, „EP balsavimas gali pasirodyti kaip Rytų Europos Antrojo pasaulinio karo mito pergalė, vis dėlto, Vokietija tampa vienintele istorijos perrašymo naudos gavėja, o Baltijos šalys tėra „naudingi idiotai“, įkritę į tą pačią duobę, kurią kasė kitiems.“
Dar daugiau – „Kai nauji taškai bus sudėlioti prie klausimų apie Antrąjį pasaulinį karą, Vokietija susidurs su užduotimi palengvinti savo atsakomybės už Holokaustą naštą; ir šios naštos Vokietija jau nebesidalins su SSRS įpėdiniais, bet su Lenkija, Baltijos šalimis ir kitais Rytų Europos broliais.
Kur vyko masiškiausios ir sadistiškiausios žydų žudynės? Nacių okupuotoje Rytų Europos teritorijoje. Kas vykdė genocidą? Vokiečiai? Kodėl tada Vokietijos okupuotoje Danijoje 95 proc. žydų buvo išgelbėti nuo sunaikinimo, o Vokietijos okupuotoje Lietuvoje 90 proc. žydų žuvo?
Ar tai todėl, kad Danijos karalius atvirai lankė sinagogą, kol šiuolaikinės Lietuvos „didvyriai“ plėšė ir žudė žydus?“, – ironiškai klausia A. Nosovičius, neslėpdamas aliuzijos į pastarųjų mėnesių įvykius, susijusius su Lietuvos partizanų atminimu.
Tačiau palyginimas su Danija yra visiškai netikslus. Danijos statusas Antrojo pasaulinio karo metais buvo išskirtinis, jai teiktos lengvatos, dalintasi informacija, o planams suimti žydus šalyje atkakliai priešintasi nuo pat pradžių, prie to didele dalimi prisidėjo Liuteronų bažnyčios veikla.
Tuo metu lietuvius naciai laikė menkaverte tauta, su jais bendradarbiauti okupantų valdžia neketino. Slaptuose vokiečių dokumentuose buvo aiškinama, kad lietuviai „dėl žydiško kraujo priemaišų“ turi ryškių „Azijos rasės“ bruožų. Nacių rasių „specialistai“ net „nustatė“, kad, rasiniu požiūriu, lietuviai yra artimesni (neva, blogesnės rasės) baltarusiams nei latviams.“
Ir nors milžiniškas Lietuvoje nužudytų žydų skaičius nėra neigiamas, kaip ir pačių lietuvių prisidėjimas prie šių žudynių, sąsajos su Molotovo-Ribentropo paktu ir jo tariama nauda atrodo keistos.
Istoriko Zigmo Vitkaus teigimu, priskirti Holokausto vykdymą vienai ar kitai šaliai tautiniu pagrindu (kaip dažnai norima daryti Kremliui palankiuose portaluose) yra istoriškai neteisinga, nes tokiu būdu įžeidžiami tūkstančiai tuo metu Lietuvos teritorijoje gyvenusių žmonių, neprisidėjusių prie žudynių vykdymo.
„Daugumą Lietuvos žydų – Kauno IX forte, Paneriuose ir prie Lietuvos provincijos miestelių iškastose duobėse išžudė ne šiaip lietuviai, tačiau bendri iš lietuvių ir vokiečių vyrų sudaryti daliniai, pavaldūs SS ir policijos vadui Lietuvoje.
Istorikas kritikuoja ir dažnai bandomą įpiršti požiūrį, neva karo metu Baltijos šalyse kada panorėję žydus plėšė ir žudė civiliai gyventojai, tokią politiką savo noru palaikė lietuvių administracija:
„Žydus žudė „ypatingi“ lietuviai ir vokiečiai, pagal specialius įsakymus, todėl šiuo metu paplitęs įsivaizdavimas esą kiekvienas galėjęs pasiimti šautuvą ir eiti masiškai žudyti žydų, yra istoriškai netikslus. Ypač kalbant apie vėlesnius Holokausto etapus.
Panerių teritorija buvo aptverta spygliuota viela, o aplinkiniams sakoma, kad tai – poligonas. Prie IX forto žmonių taip pat neprileisdavo. Kai šaudydavo provincijos žydus, stengdavosi bent paviršutiniškai daryti tai „toliau nuo akių“. <...>
Prie Holokausto prisidėjo ir lietuvių administracija (kiek ją galima laikyti lietuviška nacių okupacijos sąlygomis, kitas klausimas). Pradedant valdininkais, tokiais kaip Policijos departamento vadovai, miestų burmistrai, baigiant valsčių pirmininkais ir vietos policininkais. Dauguma šių žmonių buvo lietuviai, bet vėlgi ne vien lietuviai. Jie buvo pareigūnai, paklusę nurodymams iš aukščiau, konkrečiai – militarverwaltungui ir zivilverwaltungui“, – rašo istorikas.
Be to, nors Kremliaus skelbiamose versijoje ypatingai dažnai pasikartoja lietuvių kaip žydų žudikų, neištiesusių šiai tautai pagalbos rankos, įvaizdis, remiantis „Yad Vashem“ 2018 metų duomenimis, milijonui gyventojų Lietuvoje tenka didžiausias žydus gelbėjusių asmenų skaičius (308) tarp Rytų Europos valstybių ir antras pagal didumą (lietuvius lenkia tik olandai (332) visoje ES.
Paktas suokalbiui nelygus
Dar viena versija, kaip reikėtų interpretuoti Molotovo-Ribentropo paktą, minint jo metines pasirodžiusi Kremliaus ruporuose – tiesiog nekreipti į šį paktą dėmesio, nes galybę panašių nepuolimo sutarčių prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui buvo pasirašiusios ir kitos valstybės. Be to, nei sovietinio režimo, nei Molotovo-Ribentropo pakto Rusijai panorėjus laimėti apskritai nebūtų reikėję.
„Prieš Antrąjį pasaulinį karą daug šalių pasirašė eilę panašių susitarimų su Trečiuoju Reichu. 1934 metais Lenkija su Vokietija pasirašė savo nepuolimo paktą – Pilsudskio-Hitlerio paktą, kurį vėliau nacių fiureris pažeidė. 1938 metais Britanija ir Prancūzija sudarė Miuncheno susitarimą su Vokietija ir Italija, kuriuo patvirtinta Hitlerio įvykdyta Čekoslovakijos teritorijų okupacija. Tais pačiais metais Prancūzija ir Britanija su juo [Hitleriu] pasirašė nepuolimo paktą. Susitarimas su Sovietų Sąjunga tiesiog buvo paskutinis prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui.
Jei tiksliau, tai pagrindinis karo pradžios kaltininkas yra tas, kas jį pradėjo, o ne tas, kuris pasirašė kokį nors paktą“, – RenTV publikuotame tekste „Liberalus Hitleris“ rašo Aleksejus Selivanovas.
Ir jis – ne vienintelis. Apie tai, kad Molotovo-Ribentropo paktas visai niekuo neišsiskyrė iš kitų neva panašių sutarčių rašė ir kiti Kremliaus išlaikomi portalai – news-front.info, rubaltic.ru, IAREX.ru, Russian RT ir kt.
Tačiau istorikų teigimu, ne visos nepuolimo sutartys yra lygiavertės. Miuncheno susitarimą galima vertinti kaip Europos padalijimo prieš Antrąjį pasaulinį karą pradininką, kurį vėliau pratęsė Molotovo-Ribentropo sutartis, tačiau iš esmės jų pobūdis skiriasi.
Pagal Miuncheno susitarimą, Čekoslovakijai buvo nurodyta atiduoti pareikalautas sritis Vokietijai iki spalio 10 dienos (sutartis pasirašyta 1939 metų rugsėjo 28-30 d.) ir Čekoslovakija, bijodama veltis į karą su Vokietija, šias teritorijas sutiko atiduoti.
Tuo metu Molotovo-Ribentropo paktas, sudarytas kaip nepuolimo sutartis, iš tiesų, vėliau paaiškėjus tiesai apie tuo pat metu sudarytus slaptuosius Europą padalijančius protokolus, pasirodė esąs suokalbiu prieš kitas valstybes, kurios apie šį padalijimą nežinojo ir net menamo pasirinkimo – priimti ar nepriimti sutartį – neturėjo.
Lenkijos ir Vokietijos prieš karą pasirašytos nepuolimo sutarties taip pat negalima lyginti su Molotovo-Ribentropo paktu, nes šis aktas apėmė tik šių dviejų valstybių interesus – turėjo garantuoti taikius dešimties metų santykius – nepažeisdamas kitų valstybių apsisprendimo laisvės.
Iki prasidedant karui šalys puolė ieškoti sąjungininkų ir įvykiai galėjo pakrypti visai kitokia linkme, pavyzdžiui, Stalinas turėjo galimybę pasirašyti susitarimą su Britanija ir Prancūzija, tačiau lemiamą reikšmę tolimesniems įvykiams ir karo pradžiai turėjo būtent Molotovo-Ribentropo pakto ir slaptųjų protokolų pasirašymas.
Ragina susitaikyti su savo tragiška praeitimi
Į Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymą švenčiančią Rusijos URM žinutę ir Kremliaus bandymus perkurti istoriją ypač nepalankiai sureagavo Baltijos šalių atstovai.
Savo nuomones šia tema Twitter paskyrose išsakė Latvijos ambasadorius Rusijoje Maris Riekstinsas, nuolatinis Latvijos atstovas Jungtinėse Tautose Janis Mazeikis, akcentavęs Kremliaus teiginių paradoksalumą (nuo nacių teroro sovietai okupuotas teritorijas saugojo pasitelkdami sovietų terorą), Latvijos Užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius, Estijos Užsienio reikalų ministrė Britta Travis, Rusijos teiginius pavadinusi aiškiu ir įžeidžiančiu istorijos iškraipymu.
Molotovo-Ribentropo paktą smerkiančia žinute, nors ir ne tiesioginiu atsaku Rusijos URM išplatintajai, pasidalino ir Lietuvos Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, prisimindamas sovietų invaziją į Lenkiją.
Melagystės apie tikrąją Molotovo-Ribentropo pakto prasmę papiktino ir buvusį BBC Rusijos tarnybos Maskvos biuro vyriausiąjį redaktorių Konstantiną Eggertą. Savo skiltyje leidinyje „Deutsche Welle“ jis kritikavo šiandieninę Rusiją, kad šalyje „apie karą nebegalima kalbėti kokiu kitokiu, nei entuziastingas, tonu ir išreikšti kitokį, nei oficialus, požiūrį.“ Žurnalistas pabrėžė Molotovo-Ribentropo paktą esant gėdingiausiu puslapiu Sovietų Sąjungos istorijoje.
Siekiant sutramdyti Kremliaus bandymus iškreipti istoriją, EP priėmė „Rezoliuciją dėl Europos atminimo svarbos Europos ateičiai“, kurią inicijavo Lietuvos atstovė EP Rasa Juknevičienė; jai pritarė 535 parlamentarai, prieš balsavo 66, susilaikė – 52.
Joje Rusija įvardijama kaip didžiausia komunistinio totalitarizmo auka, kuri privalo susitaikyti su tragiška praeitimi. Rezoliucijoje išreiškiamas susirūpinimas dėl Rusijos vadovybės pastangų iškreipti istorinius faktus ir pateisinti sovietinio totalitarinio režimo įvykdytus nusikaltimus.