„1796-ųjų spalio 12-ąją gimė Michailas Nikolajevičius Muravjovas – ryškus rusų valstybės ir karinis veikėjas, Šiaurės-Vakarų krašto generalgubernatorius, išgarsėjęs lenkų maišto numalšinimu 1863-1864 metais dabartinių Baltarusijos ir Lietuvos teritorijose“, – tokia žinute spalio 12-ąją baltarusius pasveikino Rusijos ambasados Baltarusijoje paskyra socialiniame tinkle „Twitter“.
Žinutė kaip mat sukėlė reakcijų audrą. Iki šiol palankumo ar bent jau neutralios laikysenos Kremliaus atžvilgiu neslėpę netgi Baltarusijos opozicijos rėmėjai bei kiti A. Lukašenkos kritikai nusistebėjimu ir netgi keiksmais sutiko tokią Rusijos ambasados žinutę. Tokios reakcijos buvo netikėtos, nors pati žinutė – iškalbinga būtent dėl M. Muravjovo asmenybės.
Sulaukė atmetimo reakcijų
Šunsnukis. Žudikas. Taip pat pagarsėjęs, kaip ir Muelleris Rusijoje (Heinrichas Muelleris, liūdnai pagarsėjęs nacistinės Vokietijos slaptosios policijos (Gestapo) vadas). Gėda! Kaip po tokių įrašų galima draugauti su Maskva?
Tokie komentarai pasipylė po Rusijos ambasados įrašu apie N. Muravjovą, priminus ir jo pravardę – korikas. „Lenkų maišto malšintojas“ N. Muravjovas Baltarusijoje išties yra prieštaringa asmenybė. Viena vertus, kai kurie Kremliui simpatijų neslepiantys istorikai, tokie kaip 2017 m. Baltarusijoje monografija apie Vilniaus generalgubernatorių išleidęs istorijos mokslų daktaras Aleksandras Bendinas šlovina N. Muravjovą, kaip baltarusių tautinei savimonei formuotis padėjusį veikėją.
Išties, nuo 1826-ųjų, kai N. Muravjovas buvo paskirtas dabartinėje Baltarusijoje esančio Vitebsko vicegubernatoriumi iki 1835-ųjų, kai jis Baltarusijoje spėjo padirbėti Mogiliovo, Gardino gubernatoriaus pareigose, A. Bendino teigimu, jį esą galima vadinti pirmuoju Baltarusijos „batka“ ( liet. „tėveliu“) – titulu, kuris dažnai priskiriamas A. Lukašenkai. N. Muravjovo pastangos stiprinant rusų kalbos, kultūros ir stačiatikių bažnyčios įtaką krašte, kurio elito viršūnėse nepaisant Abiejų Tautų Respublikos padalijimų XVIII a. pabaigoje vis dar vyravo stiprus lenkų kalbos ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės palikimas bei įtaka.
Būtent N. Muravjovo pastangos surusinti „Šiaurės Vakarų kraštą“ – taip vadintos buvusios LDK teritorijos dabartinėje Lietuvoje ir Baltarusijoje esą padėjo „baltarusiams vystyti savo identitetą“. A. Bendinas yra netgi aktyviai siūlęs Baltarusijoje pastatyti tokį pat paminklą, kuris nuo XIX a. pab. iki 1915-ųjų stovėjo Vilniuje, priešais dabartinę prezidentūrą.
Anot amžininku, pastarojo paminklo vilniečiai nekentė ir slapta naktimis tepdavo taukais bei valerijonu, todėl prie M. Muravjovo paminklo nuolat trindavosi ir naktimis kaukdavo valkataujantys Vilniaus šunys. Todėl vėliau paminklą apjuosė tvora ir ėmė saugoti sargybiniai.
„Ko rusų šautuvai nesugebėjo, tą pabaigs rusiškos mokyklos“, – teigė N. Muravjovas po 1830-1831 lenkų ir lietuvių sukilimo numalšinimo, pabrėždamas, jog būtina uždaryti Vilniaus universitetą ir mažinti katalikų bažnyčios įtaką. Tačiau N. Muravjovas pravardę „korikas“ gavo kito – 1863-1864 m. sukilimo metu, kai 1863-ųjų gegužę paskirtas Vilniaus generalgubernatoriumi prieš pradėdamas įgyvendinti savo rusinimo politiką jis ėmėsi ypač griežtų priemonių prieš sukilėlius.
Ir baltarusių didvyrių korikas
Daugumai baltarusių M. Muravjovas asocijuojasi būtent su garsiuoju 1863-1864 m. sukilimu, juo labiau, kad būtent tokį jo vaidmenį neatsitiktinai išskyrė Rusijos ambasada. N. Muravjovo įsakymu Vilniuje buvo surengtos 127 sukilėlių egzekucijos juos viešai pakariant Lukiškių aikštėje. Dar apie 9 tūkst. sukilimo rėmėjų buvo ištremti į Sibirą.
Tačiau baltarusiams didžiausią pasipiktinimą N. Muravjovas kelia dėl vieno sukilimo lyderių Kosto Kalinausko egzekucijos. K. Kalinauską baltarusiai vadina savu – mažažemių bajorų šeimoje kilęs ir iš pradžių Gardine, dabartinės baltarusių opozicijos tvirtovėje įsitvirtinęs būsimasis sukilėlis Baltarusijoje geriau žinomas kaip Kanstancinas Kalinouskis.
Baltarusijos opozicija ir paradoksaliai netgi oficialusis Minskas pripažino K. Kalinauską didvyriu – pernai lapkritį per Gedimino kalne rastų sukilimo vadų, tarp jų ir K. Kalinausko iškilmingas laidotuves A. Lukašenka į ceremoniją delegavo ir savo vicepremjerą Igorį Petrišenką.
Pasak jo, 1863–1864 metų sukilimas prieš Rusijos imperiją yra „mūsų bendros praeities puslapis“, vienijantis maište dalyvavusias tautas. Šią kalbą jis sakė prie balta-raudona-balta papuošto vainiko – būtent tokiomis Baltarusijos nacionalinės vėliavos spalvomis pasipuošę baltarusiai protestuoja prieš A. Lukašenkos režimą.
„Kiekviena šalis turi savo K. Kalinausko įvaizdį, bet jis neturi tapti ta istorine figūra, kuri išnaudojama politiniais tikslais. Atvirkščiai, tai yra mūsų bendros praeities puslapis, kurį mes privalome gerbti ir kuris mus vienija dabar ir vienys ateityje“, – Vilniaus arkikatedroje sakė I. Petrišenka.
„1863–1864 metų įvykiai, kurie palietė iš karto kelių Rytų Europos valstybių teritorijas, vyko ir mūsų žemėje. Beveik visi asmenys, kuriems šiandien atiduodame atminimo duoklę, yra baltarusių žemės sūnūs, susiję su ja bendru likimu“, – pridūrė Baltarusijos atstovas.
Kremliaus parama – dviprasmė
Tačiau M. Muravjovo paminėjimas įvykių Baltarusijoje kontekste – ne atsitiktinis. A. Lukašenkos režimas jau nuo rugpjūčio 9-osios bando išlaikyti valdžią ir kol kas jam pavyksta smurtu pažaboti visas protesto akcijas. Atsakydamas į Lietuvos ir Lenkijos griežtą poziciją – abi šalys vienos pirmųjų paskelbė nepripažįstančios A. Lukašenkos legitimiu vadovu – Baltarusija ėmėsi bauginimo taktikos: griežtą retoriką prieš Lietuvą ir Lenkiją dar labiau sustiprinęs A. Lukašenka apkaltino abi šalis kurstant įtampą ir netgi keliant karinę grėsmę Baltarusijai, esą kad tik nekiltų karas.
Būtent todėl Baltarusijos karinės pajėgos esą buvo permestos prie sienos su Lietuva ir Lenkija, kur su Rusijos kariškiais pastaruosius kelis mėnesius dalyvavo bendrose karinėse pratybose.
Simbolinis priminimas apie lietuvius ir lenkus pažabojusį M. Muravjovą tebuvo bandymas dar labiau sustiprinti istorines priešpriešas bei dar kartą įvertinti Kremliaus vaidmenį remiant A. Lukašenkos režimą. Kita vertus, tokia simbolika taip pat iškalbinga, turint omeny M. Muravjovo, kaip generalgubernatoriaus vaidmenį dabartinės Baltarusijos teritorijoje – A. Lukašenkai žadamas panašus likimas, t. y. tapti dar labiau priklausomu nuo Kremliaus arba netgi būti pakeistam iš Maskvos atsiųstu vietininku, savotišku XXI a. generalgubernatoriumi.