„Buvo pasamdyti snaiperiai iš Gruzijos, iš Lietuvos, iš kitų šalių. Už šiuos snaiperius buvo atsakingi amerikiečių samdiniai, kurie skirstė užduotis. Būtent jie nušovė daugumą žmonių Maidane. Tai buvo būtina, siekiant paskatinti represijas prieš regionų partijas ir komunistų partiją“, – tokią įvykių versiją radijo „Baltcom“ klausytojams išdėstė buvęs Ukrainos premjeras Mykola Azarovas.
M. Azarovo kaltinamųjų sąraše taip pat atsidūrė pagrindiniai Rados deputatai. „Yra daug nuotraukų ir liudininkų, kurie nurodo, kad tiesioginiai šaudymų organizatoriai buvo tuometinis parlamento narys Parubijus, tuometinis Aukščiausiosios Rados saugumo ir gynybos komiteto vadovas Pašinskis, Ukrainos Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Turčinovas. Porošenko taip pat prisidėjo prie šių įvykių, įskaitant jų finansavimą“, – teigė M. Azarovas.
Pastarasis politikas yra liūdnai pagarsėjęs Ukrainoje, kaip buvusiojo prezidento Viktoro Janukovyčiaus šalininkas. Kartu su pastaruoju po Maidano pergalės iš Ukrainos sprukęs M. Azarovas iš pradžių su šeima prisiglaudė Austrijoje, tačiau vėliau jam buvo pritaikytos ES sankcijos ir išduotas Ukrainos ir Interpolo arešto orderis.
Valstybinių lėšų grobstymu įtariamas politikas prieglobstį rado Maskvoje, kur įkūrė išrinktą Ukrainos valdžią nuversti siekiantį „Ukrainos gelbėjimo komitetą“. Patį M. Azarovą iš savo gretų pašalino netgi prorusiška Regionų partija.
Rėmėsi melagingais parodymais
M. Azarovo įvykių versija anaiptol nėra nauja. Pirmasis sensaciją apie lietuvių ir gruzinų snaiperius praeitų metų lapkričio mėnesį paskelbė Italijos karo žurnalistas Gianas Micalessinas. Tą kartą jis tikino atlikęs rimtus tyrimus ir apklausęs Maidano įvykių liudininkus, tarp jų ir gruzinų snaiperius, prisipažinusius šaudžius į Maidano protestuotojus ir pareigūnus.
G. Micalessino tyrimo rezultatai straipsnio pavidalu pasirodė populiariame tinklaraštyje „Gli Occhi della Guerra“ („Karo akys“), o po kurio laiko dienos šviesą išvydo ir neva dokumentinis filmas „Ucraina, le verita nascoste“ („Ukraina, paslėpta tiesa“). Jame patys gruzinų snaiperiai pasakojo neva tikrąją Maidano įvykių versiją, teigė buvę pasamdyti Michailo Sakašvilio „Jungtinių tautų judėjimo“ ir rodė narystės korteles.
„Tai buvo auštant, kai išgirdau šaudymo garsą. Tai nebuvo staigus šaudymas nepertraukiamomis papliūpomis, šūviai buvo pavieniai, jie sklido iš gretimo kambario. Tuo pačiu metu patalpoje buvę du lietuviai atidarė langą. Vienas iš jų paleido šūvį, o kitas uždarė langą. Jie paleido 3 ar 4 šūvius į visas puses“, – G. Micalessino tyrime pasakoja buvusiu Gruzijos žvalgybos agentu prisistatęs Kvarateskelia Zalogy.
Be jo, italų žurnalistas apklausė ir kitus tariamus liudininkus – buvusio Gruzijos prezidento M. Sakašvilio saugumo tarnybos darbuotoju prisistačiusį Kobą Nergadzę, taip pat buvusį Gruzijos kariuomenės snaiperį Aleksandrą Revazišvilį.
Gruzinai vieningai teigė buvę užverbuoti M. Sakašvilio karinio patarėjo Mamuko Mamulašvilio. Pastarasis buvęs dosnus, už snaiperių paslaugas mokėjo doleriais. Iš pradžių po tūkstantį, vėliau – po 5 tūkstančius. Pagrindinis snaiperių tikslas esą buvo „surengti provokacijas, kad policija būtų priversta duoti atkirtį protestuotojams.“ Vėliau į istoriją įpintas ir buvęs Amerikos kariuomenės karo instruktorius Brianas Christopheris Boyengeris, turėjęs mokyti ir skirstyti snaiperių užduotis.
Gruzijos snaiperių papasakota istorija švelniai tariant pasirodė įtartina. Dar pernai DELFI skelbė apie įtartinus neatitikimus italų žurnalisto straipsnyje. Gruzinų minimų M. Mamulašvilio ir B. Ch. Boyengerio 2014 metų Maidano įvykiuose apskritai nebuvo. Jie prie ukrainiečių prisijungė tik žymiai vėliau.
Į akis krito ir italų žurnalisto G. Micalessino ryšiai su Kremliumi. Rusijos poziciją Ukrainos klausimais palaikantį žurnalistą noriai kalbina rusų propagandinis kanalas „Sputnik“, o tinklaraštis „Gli Occhi della Guerra“, kuriame pasirodė žurnalisto tyrimas, priklauso vienam didžiausių Italijos leidinių „Il Giornalle“. Pastarojo akcijas valdo įmonės, vadovaujamos Silvijaus Berlusconi šeimos narių. O pats S. Berlusconi niekada neslėpė palaikantis šiltus santykius su Vladimiru Putinu.
Išsidavė viena detale
Ir tai – ne vieninteliai įtarimai, kad gruzinų snaiperių istorija laužta iš piršto. Praėjus dviem savaitėms po G. Micalessino dokumentinio filmo debiuto S. Berlusconiui priklausančio kanalo Matrix Canale 5 eteryje, faktų tikrinimo portalas „stopfake.org“ taip pat susidomėjo šiuo tyrimu.
Snaiperiais prisistatantys vyrai ekrane išsidavė, parodę narystės M. Sakašvilio „Jungtinių tautų judėjimo“ organizacijos kortelę, pilną rašybos klaidų. Be to, ant kortelės buvo užrašytas neegzistuojančios organizacijos „Gynybos apsaugos tarnyba“ pavadinimas.
Trijų gruzinų liudijimai filme buvo nenuoseklūs ir pilni neatitikimų. Vienas jų teigė, kad snaiperiai negavo jokių tiesioginių nurodymų į ką nors šauti, kitas, atvirkščiai, liudijo, jog tokie nurodymai buvo duoti.
Vienas pasakojo, esą visi snaiperiai buvo apsistoję pietvakarinėje Kijevo dalyje esančiame viešbutyje, kitas – kad viešbutis buvo Maidane. Galiausiai kyla įtarimas ir dėl snaiperių tautybės, mat du filme rodyti snaiperiai kalbėjo tik gruziniškai, o trečiasis – tik rusiškai, be jokio girdimo gruziniško akcento.
Kareivišką legendą prikėlė naujam gyvenimui
Nors gruzinų snaiperiai filme detaliai neaptarė neva iš Lietuvos atsiųstų talkininkų, Kremliaus rupore „baltnews.lt“ teigiama, kad Maidane dalyvavo legendinės snaiperės „baltosios pėdkelnės“.
„Baltųjų pėdkelnių“, ginkluotų žiaurių Lietuvos biatlonininkių, mitas propagandiniame Rusijos diskurse šmėkšteli kas kartą kilus ginkluotam susidūrimui. Šios moterys jau buvo „pasirodžiusios“ Čečėnijos kare, o dabar jos atgyja prisiminus kruvinus įvykius Ukrainoje.
Sprendžiant iš apibūdinimų, tipiškos „baltosios pėdkelnės“ išvaizda itin primena esesininkės paveikslą, be to, šios moterys pasižymi didžiule neapykanta rusų kariams, negerbia senolių ir laikosi ypač feministinių įsitikinimų.
Generolas Genadijus Troševas savo knygoje „Mano karas. Apkasų generolo Čečėnijos dienoraštis“ rašė: „Didžioji dalis kovotojų buvo arabai, kilusieji iš Centrinės Azijos, buvo keletas juodaodžių ir snaiperių [moterų] iš Baltijos šalių. Kai vienas iš vyresniųjų bandė su viena jų susikalbėti, primindamas tikrąją moters, židinio sergėtojos, esmę, ji čiupo ginklą ir, nutaikiusi jį senoliui į galvą, liepė užsičiaupti. Ačiū Dievui, neiššovė.“
„Baltosios pėdkelnės“ ir jų sėjama baimė tapo mėgstamu Rusijos propagandistų mitu. Jo tikslas – įbauginti rusakalbius gyventojus ir kurti agresyvų „pribaltų“ įvaizdį. Laida „Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu aiškinosi, kaip atsirado „baltųjų pėdkelnių“ istorija.
Iš tiesų, snaiperes biatlonininkes sugalvojo patys lietuviai, siekdami įbauginti rusų kareivius, maždaug 1990 – 1991-iaisias metais. Kaip pasakojo pirmasis krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius, norint sustiprinti Lietuvos poziciją prieš paskelbiant nepriklausomybę, teko naudoti daug psichologinio karo elementų. Buvo aišku, kad savo taktiką turėjo tiek lietuviai, tiek rusai.
A. Butkevičius prisimena sėdėjęs Krašto apsaugos departamento patalpose ir su kolegomis svarstęs, ko reikės imtis, kai sovietų kariai imsis ginkluotų veiksmų prieš Lietuvą. Dėl to, kad jie mėgins Lietuvą vėl paveržti ginklu abejonių nebuvo.
„Viena iš temų buvo, kaip mes ginsimės. Ir čia gimė pasakojimas apie moteris, šaudančias į sovietinius kareivius. Apie ką galvoja kareivis šaltą naktį stovėdamas sargyboje? Du dalykai – bijo ir mąsto apie moteris. Kokia tai yra moteris? Įsivaizduokit – baisi kaip mirtis.
Šviesiaplaukė furija su optiniu taikikliu rankoje. Ir kad būtų komiškiau, kažkas metė idėją apie baltas pėdkelnes. Taip gimė pasakojimas, kurį mes per savo agentūrą ėmėme skiepyti ir leisti į tarybines karines dalis. Mes pasakojome, kad yra sukurtos grupės iš lietuvių biatlonisčių, kurias mes vadinom baltom pėdkelnėm”, – pasakojo buvęs krašto apsaugos ministras.
Mitas pasirodė labai paveikus ir po kurio laiko ėmė gyventi savo gyvenimą, kaip kareiviškas folkloras. Šviesiaplaukės lietuvaitės su optiniu taikikliu išnirdavo Čečėnijos karo metu, paskui ir Maidane. Kadaise buvęs lietuvių ginklu prieš sovietų grėsmę, dabar „baltųjų pėdkelnių“ mitas tapo Kremliaus propagandistų įkaitu, panašiai kaip ir jų kūrėjo, A. Butkevičiaus, pasisakymai.
Iškraipė Sausio 13-osios įvykius
„Baltnews“ paviešintame tekste, aptaręs „baltųjų pėdkelnių“ ryšį su įvykiais Maidane, žurnalistas visą pastraipą skiria 1991 – ųjų metų sausio 13 dienos įvykiams Vilniuje. Nenutoldamas nuo snaiperių temos, tekste žurnalistas cituoja iš daugelio propagandinių žinučių lengvai atpažįstamą, Baltijos šalių politikos ekspertu save vadinantį, Aleksandrą Nosovičių.
„Tiesa ta, kad į kovotojus už nepriklausomą Lietuvą, kurie atėjo ginti televizijos bokšto, šaudė Lietuvos nepriklausomybės judėjimo „Sąjūdis“ snaiperiai, kuriems tuo metu vadovavo lietuvių politikas (o taip pat muzikologas) Vytautas Landsbergis.
Šią versiją patvirtina susidūrimų liudininkai, įskaitant judėjimo už Lietuvos pasitraukimą iš TSRS lyderius. Buvo išsaugota sovietinės prokuratūros baudžiamoji byla su teismo medicinos apžiūra, įrodančia, kad žmonės žuvo nuo snaiperių kulkų. Liudininkai, matę snaiperius televizijos bokšto languose ir ant kaimyninių namų stogų, yra gyvi“, – rašo A. Nosovičius.
Savo išvadas propagandistas grindžia A. Butkevičiaus laikraščiui „Obzor“ 2000 metais duoto interviu ištraukomis. Tekste, neatsižvelgiant į tikrąjį interviu kontekstą, citata pateikiama taip, kad atrodytų, jog ji visiškai tiksliai pagrindžia A. Nosovičiaus mintį.
„Aš sakau tiesiai: taip, tai buvau aš, būtent aš suplanavau viską, kas įvyko. Aš daug dirbau su profesoriumi Džinu Šarpu Einšteino institute, kuris tyrinėjo tai, kas vėliau buvo pavadinta pilietinė savigyna. (...) Taip, aš suplanavau, kaip pastatyti Rusijos armiją į sudėtingą situaciją. Į situaciją tokią nepatogią, kad ji galėjo priversti kiekvieną rusų karininką gėdytis.
Karas buvo psichologinis. Šitame konflikte mes negalėjome laimėti, naudodami jėgą. Tai buvo aišku. Todėl aš nusprendžiau perkelti mūšį į kitą lygmenį, į psichologinės konfrontacijos lygmenį. Ir aš nugalėjau“, – interviu pasakojo A. Butkevičius.
Klausimas, ar visos pagyros, kurių savo sugebėjimams negailėjo politikas, yra pelnytos – jau kitas klausimas. Vis dėlto, jo duotas interviu jokių fizinio smurto panaudojimo ar, juo labiau, lietuvių snaiperių egzistavimo įrodymų nepateikia. Atvirkščiai, interviu pabrėžiama psichologinio karo taktika ir bandymas sovietų karių naudotą brutalią jėgą atremti taikia gynyba.