Savo pasiūlymui Vladimiras Putinas „visai netyčia“ pasirinko itin simbolinę dieną: prieš 58 metus spalio 26-oji buvo viena sudėtingiausių dienų Vašingtono ir Kremliaus santykių istorijoje, mat tuomet Karibų raketų krizė dėl Kuboje dislokuotų sovietų raketų su branduolinėmis galvutėmis buvo pasiekusi aukščiausią įtampos tašką.
Vos kelios klaidos, apsiskaičiavimai ir nesusipratimai tuomet galėjo baigtis branduolinių smūgių apsikeitimu: amerikiečiai buvo pasiruošę smogti karą pradėti raginusio Fidelio Kastro ir jį remiančioms sovietų pajėgoms, pastarosios buvo pasiruošusios atsakyti branduoliniais ginklais. Tąsyk JAV ir tuometinės Sovietų sąjungos lyderiai sugebėjo nepasiduoti karštakošių spaudimui, ir nusileisti, o 13-os dienų krizė baigėsi ne Trečiuoju pasauliniu karu, o susitarimu.
Šį kartą į V. Putino pasiūlymą susitarti NATO atsakė neigiamai. Kol abi pusės dėlioja savo versijas bei argumentus, iš Kremliaus jau skrieja nedviprasmiškos žinutės: esą tinkamai nesureagavęs į rimtus ir nuoširdžius Maskvos siekius užtikrinti taiką, NATO elgiasi neatsakingai ir rizikuoja savo saugumu. JAV ir NATO laikosi pozicijos, kad nesyk melavusiu Kremliumi pasitikėti negalima, be to, yra ir konkretesnių argumentų, kodėl V. Putino pasiūlymai nepriimtini. Tačiau didžiausią mįslę kelia Rusijos nerimas dėl JAV ketinimų.
Kremliaus gera valia ar gudrybė?
V. Putino pasiūlymas, nuskambėjęs dar pirmadienį atrodo paprastas: grįžti prie pernai žlugusios vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties (INF), kurią po ilgų derybų, siekdami sumažinti dvišalę įtampą 1987-siais pasirašė tuometiniai JAV ir SSRS lyderiai – Ronaldas Reaganas ir Michailas Gorbačiovas.
Ši sutartis uždraudė kurti, vystyti ir dislokuoti vidutinio nuotolio raketas su branduoliniais užtaisais, kurių šūvio nuotolis siekia 500 – 5,5 tūkst. km. Tokios raketos buvo ypač mobilios, jų parengimo laikas šūviui buvo minimalus, o tai reiškė ir minimalų įspėjimo laiką ir tokiu būdu didino atsitikinio arba netyčinio branduolinio karo riziką. Esamos raketos buvo sunaikintos, naujų kurti neleista.
Tačiau mažiausiai nuo 2007-ųjų Rusija buvo įtarinėjama INF sutarties pažeidinėjimais, o galiausiai 2018-siais JAV pateikė ultimatumą: arba Rusija liaujasi kūrusi sutartį pažeidžiančias naujas sparnuotąsias raketas 9M729, arba Vašingtonas traukiasi iš sutarties.
Po kelis mėnesius trukusių apsižodžiavimų, abipusių kaltinimų, neigimų ir kitų dramatiškų pareiškimų JAV administracija įvykdė savo grasinimą: pasitraukė iš INF sutarties, o vėliau tai padarė ir Rusija.
Vis dėlto V. Putino pasiūlymas skamba ne tiek kaip pačios INF sutarties atkūrimas, o pradinių pasitikėjimo žingsnių atkūrimas – iš esmės tas pats, tik su daugiau detalių, ką Maskva siūlė dar pernai.
„Esame įsipareigoję laikytis anksčiau deklaruoto vidutinio ir mažojo nuotolio raketų dislokavimo moratoriumo. Manome, kad NATO šalys taip pat turėtų tai apsvarstyti. Esame pasirengę imtis tolesnių žingsnių, todėl kviečiame apsvarstyti priemones. Pirmiausiai patikros mechanizmus, susijusius „Aegis Ashore“ sistemų su Mk-41 raketų paleidimo įrenginiais, kurie dislokuoti JAV ir NATO bazėse Europoje, o taip pat raketomis 9M729 Kaliningrade“, – rašė V. Putinas.
Tai pirmas oficialus pripažinimas, kad Rusija išties dislokavo tokias raketas Lietuvos pašonėje, nors ir ne pirmas Rusijos siekis patvirtinti arba paneigti JAV bei NATO priešraketinės gynybos skydo elementų, kurie paremti sistema „Aegis Ashore“ galimybėmis Lenkijoje ir Rumunijoje.
Kremlius visą laiką priešinosi JAV priešraketinės gynybos elementų dislokavimui Europoje, esą tai kelia grėsmę Rusijos branduoliniam arsenalui. Rusija netgi siūlė pasidalinti Europą į atsakomybės zonas, o Lietuva ir kitos Šiaurės bei Rytų Europos šalys būtų patekusios į Rusijos atsakomybės zoną. tiesa, JAV nuo tokių pasiūlymų atsisakė.
Rusija per pastaruosius kelerius metus pakeitė plokštelę ir ėmė teigti, kad „Aegis Ashore“ naudojami paleidimo įrenginiai Mk-41 yra dvigubos paskirties – gali leisti tiek priešraketines raketas SM-3, tiek sparnuotąsias „Tomahawk“, kurios, pakilusios iš Lenkijos ir Rumunijos gali pasiekti strateginius objektus Rusijos vakarinėje dalyje per keliolika minučių. JAV tokius kaltinimus neigė, nors laivuose esanti Mk-41 paleidimo sistema išties yra dvigubos paskirties – sausumoje esą naudojama tik priešraketinei gynybai pritaikyta versija.
Įgyvendinus V. Putino pasiūlymą abiejų šalių inspektoriai esą galėtų patvirtinti arba paneigti teiginius, kad Mk-41 yra dvigubos paskirties ir kad Kaliningrade nėra INF sutartyje apibrėžtų raketų ir ją pažeidžiančių priemonių – esą 9M729 šūvio nuotolis nesiekia 500 km.
„Bet kuriuo atveju Rusija, vadovaudamasi geros valios principu, yra pasiruošusi ir toliau nedislokuoti raketų Europinėje Rusijos dalyje, bet tik tuo atveju, jeigu NATO šalys imsis tokių pat priemonių ir nedislokuos INF sutarties draudžiamų ginklų Europoje“, – rašė V. Putinas.
Maskvos melą pripažino visa NATO
Iš pirmo žvilgsnio tai skamba viliojančiai, ypač Europos šalims, kurios buvo ir tebėra INF sutartyje numatytų raketų įkaitės: 500-5,5 tūkst. km šūvio nuotolis reiškė, kad JAV ir sovietų raketos viena į kitą buvo nutaikytos būtent Europos žemyne, kuris karo atveju būtų tapęs tokių vidutinio nuotolių raketų poligonu, o po panaudojimo – išdeginta ir radiacija užkrėsta dykra.
Prancūzija jau išreiškė susidomėjimą ir tikino atidžiai nagrinėjanti V. Putino pasiūlymą, kuris, beje, buvo išsiuntinėtas į Kremliaus pasirinktas NATO ir kitų valstybių sostines, bet ne į visas.
Tad nors tai formaliai buvo Vašingtono ir Maskvos susitarimas, jo išlikimu pirmiausiai turėjo būti suinteresuotos Europos šalys, kurios, tiesa, pernai gana pasyviai stebėjo INF sutarties žlugimą: visos NATO narės, kurių dauguma yra Europoje liūdnai konstatavo, kad būtent Rusija atsakinga už INF sutarties žlugimą, mat šią sutartį Rusija ir pažeidė.
Iš pradžių JAV, o vėliau, po kelių Europos NATO šalių žvalgybų tarnybų pranešimų buvo konstatuota, kad Rusija ne tik sukūrė, bet ir vakarinėje savo dalyje dislokavo mažiausiai keturis raketų 9M729 batalionus, vieną kurių dislokavo Kaliningrade. Kiekviename bataliono – po 4 mobilius paleidimo įrenginius, viename kurių – po keturias sparnuotąsias raketas, vienos kurių šūvio nuotolis – iki 2-2,5 tūkst. km.
Kas kelia nerimą rusams
Kita vertus V. Putino pasiūlymas yra gluminantis – viena vertus pripažįstama, kad Kaliningrade jau buvo dislokuotos raketos 9M729, antra vertus tikinama, kad „Rusija ir toliau nedislokuos jų Kaliningrade“. Dar daugiau – keista ir ta sąlyga, kad NATO turėtų įsipareigoti nedislokuoti savo analogiškų sistemų, nors tokių nė viena Aljanso valstybė, išskyrus bandomąsias JAV raketas neturi.
Būtent pastaroji priežastis lieka pakibusi ore: Rusija puikiai žino, o JAV to ir neslepia, kad amerikiečiai jau kurį laiką bando vidutinio nuotolio raketas, paleidžiamas iš sausumos – tokias, kokias varžė INF sutartis. Pernai išbandyta sparnuotosios „Tomahawk“ versija, paleista iš sausumos – būtent iš jau minėtojo Mk-41 paleidimo įrenginio bei nauja vidutinio nuotolio balistinė raketa.
Tačiau dar didesnį, tiesa, garsiai nedeklaruotą Kremliaus nerimą turėtų kelti naujoji PrSM raketa, kurios dislokavimas numatytas po kelerių metų. JAV jau mažiausiai tris sykius išbandė šią raketą, kuri gali būti leidžiama iš itin mobilaus ir nedidelio HIMARS paleidimo įrenginio – iš esmės tai yra sunkvežimis su paleidimo konteineriu, iš kurio galima leisti kelių tipų raketas – salvinės ugnies būdu 227mm raketas arba vieną ATACMS raketą, o šūvio nuotolis siekia 300 km. Tokiomis HIMARS sistemomis kovinius šaudymus prieš kelerius metus amerikiečiai jau atliko Lietuvoje, o Lenkija užsisakė 20 tokių sistemų.
PrSM raketos šūvio nuotolis yra dar didesnis – oficialiai vis dar laikomasi versijos, esą maksimaliai tokia raketa gali nuskrieti 499 km, mat ji kurta dar tuomet, kai galiojo INF sutartis, tačiau neoficialiai jau pripažįstama, kad po pirmųjų trijų testų šiemet kitais metais bus atliktas ir 500 km. šūvio nuotoli viršijantis bandymas. Tikrasis šūvio nuotolis – įslaptinta informacija.
Tačiau dislokuota Lenkijoje tokia raketa dengia visą Kaliningrado sritį, o dislokuota Baltijos šalyse arba Rumunijoje gali nesunkiai pasiekti svarbiausius pajėgiausiųjų Rusijos Vakarų ir Pietų karinių apygardų objektus, išskyrus dislokuotus aplink Maskvą. Vien tokia galimybė Kremlių verstų jaustis taip pat nepatogiai, kaip ir Šaltojo karo laikais vertė JAV vidutinio nuotolio bei sparnuotųjų raketų dislokavimas Vakarų Vokietijoje.
Kol kas PrSM tėra bandoma, o JAV bei sąjungininkai nėra suinteresuoti suteikti garantijų Maskvai po to, kai ši pati pažeidė INF sutartį, įsipareigoti nedislokuoti raketų ateityje ar juo labiau leisti inspektuoti NATO karinius objektus Lenkijoje ir Rumunijoje mainais į Rusijos parodomąjį šou Kaliningrade, kur esą nėra grėsmę NATO keliančių raketų.
„NATO atmetė tokį pasiūlymą, kaip nepatikimą dar pernai, nes Rusija jau dislokavo INF sutartį pažeidžiančias raketas, o NATO šalys tokių Europoje neturi“, – pabrėžė gynybos analitikė Claudia Major iš Vokietijos tarptautiinių ir saugumo reikalų instituto. Tad dėrėtis dėl to, kas gali būti padaryta, kai tai jau yra padaryta esą nėra prasmės.
Žinojo, kad siūlo nepriimtiną variantą?
V. Putino pasiūlymas negalėjo sužavėti ir amerikiečių, mat Rusijos lyderis įvardijo dar vieną sąlygą.
„Taip pat kviečiame suinteresuotas šalis išlaikyti stabilumą bei išvengti raketų krizės „post-INF pasaulyje“, kalbant apie Azijos-Ramiojo vandenyno regioną“, – rašė V. Putinas. Ir nors tokia sąlyga nėra įpareigojanti, „stabilumo išlaikymas“ ypač aktualus JAV, kurioms didesnę grėsmę kelia net ne rusiškų, o Kinijos raketų arsenalas, kuris, Vašingtono manymu, ir pažeidžia stabilumą bei pusiausvyra. Būtent Kinijos branduolinį arsenalą didžiąja dalimi sudaro vidutinio nuotolio raketos su branduoliniais užtaisais, dislokuotos Kinijos pakrantėse ir salose.
JAV nerimauja, kad Kinija gali suduoti raketinį smūgį tiek amerikiečių, tiek jų sąjungininkų objektams esantiems Ramiojo vandenyno pakrantėse – Japonijoje, Pietų Korėjoje, Guame. Išties, būtent Kinijos vystomos balistinių ir sparnuotųjų raketų technologijos verčia amerikiečius skubėti su veidrodiniu atsaku Ramiojo vandenyno regione, kur, spėjama, būtų pirmiausiai dislokuotos vidutinio nuotolio JAV sparnuotosios ir balistinės raketos.
Kita vertus V. Putino laiškas su tokiais pasiūlymais neatsitiktinai pirmiausiai buvo pradėtas nedviprasmiškais grasinančiais žodžiais.
„Vertiname JAV pasitraukimą iš INF sutarties kaip rimtą klaidą, kuri padidina ginklavimosi varžybų riziką ir konfrontacijos galimybę su nekontroliuojama eskalacija“, – rašė V. Putinas. Po šalto atsako į jo laišką iš JAV ir NATO, Rusijos užsienio reikalų viceministras Sergėjus Riabkovas taip pat neslėpė panašių grasinančių žinučių.
„V. Putino pasiūlymai yra rimti ir motyvuoti siekiu išvengti naujos raketų krizės Europoje. Tie, kurie ignoruoja šiuos kvietimus rodo neatsakingą požiūrį į siekį užtikrinti Europos saugumą“, – įspėjo S. Riabkovas. Vis dėlto tokios reakcijos Maskva galėjo ir tikėtis, mat šiuo metu, kai JAV yra panirusi į rinkimų karštligę, tikėtis palankaus atsako į Kremliaus siūlymus iš Vašingtono būtų sunku bet kuriam kandidatui – tiek INF palaidojusiam Donaldui Trumpui, tiek jo varžovui Joe Bidenui. Pastarasis, beje, dar būdamas senatoriumi 1988 metais buvo vienas tų, kuris inicijavo INF sutarties ratifikavimą Kongrese ir kaip vienas demokratų senatorių palaikė R. Reagano iniciatyvą.
Tačiau dabar bet kokia Kremliaus iniciatyva Amerikoje vertinama ypač atsargiai ir skeptiškai dėl maskvos bandymų kištis į JAV rinkimus. Be to, tiek Amerikoje tiek Europoje svarbesniais klausimais laikoma koronaviruso pandemijos krizė ir jos suvaldymas.
Vis dėlto formaliai taikų variantą pasiūliusi Rusija gali apsimesti, kad Kremlius esą viską padarė dėl taikos ir saugumo užtikrinimo Europoje, o „partneriams nesutikus ar tinkamai nesureagavus“ galės pasiteisinti, jog buvo „priversta“ dislokuoti savo vidutinio nuotolio raketas Kaliningrado srityje ir kituose Vakarų karinės apygardos objektuose bei nebeslėpti, kad šios raketos išties pažeidė INF sutartį. Tai taip pat reikštų, kad raketos gali būti nutaikytos į JAV ir sąjungininkų objektus visoje Europoje, tikintis, kad NATO tokie rusų veiksmai įbaugins dar labiau ir privers sėsti prie derybų stalo jau Rusijai palankesnėmis sąlygomis.