„Rusija įspėjo: ekspertas įvertino Lietuvos baimes dėl gyventojų nutekėjimo iš Baltijos šalių“, „Projektas „Europos Sąjunga“ baigiasi vasarą: Baltijos šalys taps Rusijos vasarnamiu“, – antraštėmis skaitytojus intrigavo Kremliaus ruporai, iškraipydami Lenkijos laikraštyje „Rzeczpospolita“ pasirodžiusį straipsnį.
Europos Sąjunga tapo atpirkimo ožiu
Nors lenkiškame tekste daug dėmesio skiriama Lenkijos migracijos mastams ir priežastims, lyginant jas su kaimyninių šalių statistika, Kremliaus žurnalistų pranešimuose į pirmą planą iškeltos Baltijos šalys.
„Nuo 1990 metų Lietuva neteko ketvirtadalio populiacijos, Latvija – trečdalio. Be to, po to, kai Lenkija prisijungė prie Europos Sąjungos, ji prarado daugiau nei milijoną gyventojų, kurie išvyko į labiau išsivysčiusias ES šalis“, – komentuoja portalo riafan.ru žurnalistas, remdamasis Lietuvos socialinių tyrimų centro direktorės Sarmitės Mikulionienės interviu.
Duodama interviu Lenkijos laikraščiui, S. Mikulionienė iš tiesų įžvelgė nerimą keliančias emigracijos tendencijas ir galimas to pasekmes, visų pirma, grėsmę Lietuvos saugumui.
Vis dėlto ekspertė niekur neįvardijo įstojimo į ES, kaip pagrindinės emigracijos priežasties: „Tai tapo masinės emigracijos katalizatoriumi, bet jos priežastys glūdi kažkur kitur. Būtina spęsti, kodėl jauni lietuviai vis dar nemato perspektyvų savo šalyje“, – komentavo socialinių tyrimų centro direktorė.
Tarp ES šalių aktyviai migruojantys gyventojai – jokia naujiena nuo pat organizacijos sukūrimo. Tačiau Rusija, kurios gyventojams į ES reikia vizų, neįprastą atvirų sienų politiką interpretuoja kaip neabejotiną įrodymą – Sąjunga pasmerkta žlugti.
„Šiandien ES tokiame pavidale, kokiame ji yra dabar, gyvuoja paskutinius metus. Šis projektas pripažintas utopiniu ir nepasiteisinusiu. Tai mato ir eurobiurokratai, visomis išgalėmis mėginantys išsaugoti savo egzistenciją. Moderni ES grindžiama subsidijomis, gaunamomis iš skurdžių šalių, kurios per 30 metų taip ir netapo turtingomis“, – aiškina J. Aleksejevas.
Migracijos problemų turėjo ir švedai
Nuskurdusių ir niekam tikusių Baltijos šalių įvaizdis, taip mėgstamas Kremliaus retorikoje, subliūkšta įsigilinus į pastarųjų metų ekonomikos tendencijas. „Eurostat“ duomenimis, per pastaruosius metus Lietuvos ekonomika išaugo 3,7 proc., Latvijos – 4,5 proc., o Estijos rodikliai šovė dar aukščiau ir pasiekė 4,9 proc. prieaugį.
Nors Lietuvoje ekonomika auga lėčiausiai, ekonomistai pabrėžia atsakingiau valdomus Valstybės biudžeto klausimus.
„Šiemet jau trečius metus iš eilės Lietuvoje bus biudžeto perteklius, tai reiškia, kad išlaidos neviršys pajamų. Per šį ekonomikos pakilimo ciklą užsienio prekybos deficitas nesusiformavo, priešingai, eksportas gerokai viršija importą, o praėjusių metų ketvirtąjį ketvirtį užsienio prekybos perteklius buvo rekordinis ir siekė beveik 5 proc. BVP“, – komentavo ekonomistas Nerijus Mačiulis.
Migrantų skaičiai, nors kelia nerimą, taip pat nestovi vietoje. Kaip praneša BNS, pirmąjį šių metų pusmetį imigracija į Lietuvą augo maždaug dvigubai, o emigracija sumažėjo beveik ketvirtadaliu.
Rusų propagandistai grūmoja, esą nėra čia ko džiaugtis, nes emigrantų vietą Lietuvoje užims rusiškai kalbantys ukrainiečiai (nors originaliame tekste kalbama apie tai, kad dalis ukrainiečių atvyko į Lenkiją, ne į Baltijos šalis), tokios prognozės neturi tvirto pagrindo. Pasak statistikos, iš 19,2 tūkst. per šiuos metus atgal į šalį imigravusių žmonių, du trečdaliai yra grįžtantys lietuviai.
Migracijos problemos – iššūkis, su kuriuo susiduria daugelis besivystančių šalių. Dažniausiai, sutelkus dėmesį į gyvenimo kokybės gerinimą, joms pavyksta suvaldyti gyventojų krizę.
„Rzeczpospolitoje“ cituojamas migracijos ekspertas iš Malmės universiteto Piteris Blevanderas pateikia Švedijos pavyzdį: „Švedijoje mes susidūrėme su šiuo reiškiniu XX amžiaus pradžioje. Tada trečdalis mūsų gyventojų išvyko į Ameriką, bet būtent dėl to darbo užmokestis Švedijoje išaugo ir emigrantai pagaliau grįžo. Tas pats nutiks ir Vidurio Europos šalims. Dabar emigracija šioms šalims naudinga, nes ji išsprendė nedarbo problemą ir teikia didelių lėšų įplaukų.“
P. Blevandero mintis, įsigilinus į pastarųjų metų kontekstą skamba pranašiškai. Mąžtant darbo jėgai, darbdaviai priversti siūlyti didesnius atlyginimus, ieškoti būdų, kaip pasiūlyti darbuotojams konkurencingas darbo sąlygas. Ir, nors vidutinis atlyginimas Baltijos šalyse vis dar lieka vienu mažiausių Europoje, kasmetinis jo augimas teikia vilčių grįžtantiems.
Kaip pritrauks jaunus žmones ir verslininkus
Žinoma, labiausiai didėjančia gerove džiaugiasi didžiųjų miestų gyventojai. Nuotaikos miesteliuose ir kaimuose – miglotos.
„Situacija kelia nerimą. Lietuvoje jau ištuštėjo 2000 kaimų, universitetuose uždaromi fakultetai, yra darbo jėgos trūkumas“, – žurnalistams pasakojo S. Mikulionienė.
Panašią poziciją dėl kaimų nykimo išreiškė ir DELFI kalbintas technologijos universiteto ekspertas Martinas van Hamas: „TSRS bandė išlaikyti gyventojus kaime, nes Lietuvos užduotis buvo gaminti produktus visai šaliai. Kapitalizmo sąlygomis tokia sistema prarado prasmę, nebuvo darbo už Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos ribų, todėl žmonės pradėjo emigruoti“, – Lenkijos dienraščiui sakė jis. Citatą entuziastingai pasigavo daugelis Rusijos propagandinių portalų.
Tačiau verta atkreipti dėmesį, kad tekste, pristatančiame dabartines demografines tendencijas, neminimos jokios priemonės, kuriomis siekiama mažinti regionų atskirtį ir skatinti imigraciją, o tokių yra. Viena iš jų – šiemet pradėta skirti parama jaunoms šeimoms būstui regionuose įsigyti. Tikimasi, kad pasiūlius 15 – 30 proc. būsto vertės kompensaciją, šeimos apsvarstys galimybę keltis gyventi į regionus.
Darbo rinka taip pat darosi vis lankstesnė, kas devintas dešimtas darbuotojas Lietuvoje dirba savarankiškai ir veiklą gali vykdyti kur nori, net ir toliau nuo didžiųjų šalies miestų.
Taip pat diegiamos kitos naujovės, ateityje padėsiančios lengviau imtis verslo kitoje šalyje, tokiu būdu skatinant ekonominius mainus ne tik tarp ES piliečių, bet ir ES bei likusio pasaulio verslininkų. Viena iš jų – estų pasiūlyta elektroninio rezidento kortelė (e – residency), suteikianti galimybę kurti verslą ES šalyse nuotoliniu būdu. Šią 100 eurų kainuojančią kortelę, praeitų metų duomenimis, jau įsigijo daugiau nei 22 tūkst. žmonių, nemaža dalis jų – Didžiosios Britanijos piliečiai.
Kremliaus ruporas, klaidingai aiškindamas kortelės paskirtį, neatsižvelgdamas į faktą, kad jos turėtojas negauna galimybės apsigyventi Estijoje, nei tapti šios šalies piliečiu, straipsnyje pareiškė, neva tokia kortelė nepagerins demografinės padėties, o tik „pritrauks piliečių iš kitų šalių „mirusias sielas“, suteikdama jiems nuotolines pelningo civilinio statuso paslaugas.“
Atvirai prabilo apie okupacijos galimybes
Baugindamas demografine krize, Kremlius griebiasi ir jau nesyk matytos, nors oficialiai ir neigiamos retorikos.
„Taip, aš taip pasakysiu, Rusijos baimė Baltijos šalyse yra visiškai pateisinama. Jei kai kurios teritorijos ištuštės, jos gali būti okupuotos kaimynės su besiplečiančia civilizacija.
Bet čia Baltijos šalys turi kai ką, kas jas apgintų nuo Rusijos ekspansijos. Pavyzdžiui, Estija gali tapti Suomijos dalimi. Žmonės yra susiję, ekonomika yra susijusi. Kodėl ne?“, – laisvai okupacijos galimybes svarsto politologas Igoris Riabovas, pridėdamas, kad „geriau jau naujieji europiečiai iš žemyno rytų, nei Vidurio Rytų pabėgėliai.“
Laisvai okupacijos korta žaidžianti Rusija dar visai neseniai žiniasklaidoje skundėsi, esą provokatoriai lietuviai susitikimuose drįsta diskutuoti Rusijos demokratizavimo klausimais ir kišasi į svetimos šalies vidaus politikos reikalus.
Civilizacinio pranašumo retorika, neva ekonomiškai silpnas, nykstančias tautas po savo sparnu privalo priglausti didžiosios besiplečiančios valstybės, būdinga visoms imperialistinėms šalims. Iš esmės, ja galima pateisinti bet kurios tautos priverstinę aneksiją, prisidengiant tuo, kad mažesnės šalys neturi jokio kito pasirinkimo, kaip tik išnykti arba būti okupuotos.
Ta pati strategija – Rusijos visagalybės aukštinimas ir buvusio sovietų bloko valstybių menkinimas – matoma daugelyje propagandinio turinio žinučių, tačiau priverstiniam laisvės atėmimui jose suteikiamas dvasingas civilizacijos nešėjo atspalvis.
Tarsi nuo XVI a., kuomet rusų vienuolis Filofėjus savo laiškuose Maskvos didįjį kunigaikštį Vasilijų III įpareigojo sukurti vienintelę tikrąsias tiesas skleidžiančią Trečiąją Romos imperiją („dvi Romos jau sunaikintos (Roma ir Konstantinopolis – Naujoji Roma), trečioji stovi, o ketvirtos nebebus“), niekas taip ir nepasikeitė.