„Yra dar dvi asmenybės, kurios yra Vilniuje įamžintos arba pagerbtos, kurios bendradarbiavo su sovietais“, – taip laidoje „DELFI diena“ pareiškė Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, įvardijęs Lietuvą išdavusį ir lietuvius sovietų saugumui įskundusį Petrą Cvirką, dėl kurio paminklo išsaugojimo jau buvo sujudusi Lietuvos rašytojų sąjunga.
Kita asmenybė nepriklausomoje Lietuvoje žinoma mažai – Valerija Valsiūnienė. Ši vaikams kūrusi poetė netgi lyginta su Salomėja Nėrimi. Pastarosios rašytojos, taip pat šlovinusios sovietų valdžią, važiavusios parvežti Stalino saulę paminklą sostinės meras įvertino dviprasmiškai – ji esą tiesiogiai nepasmerkė žmonių myriop. Tuo metu dėl V. Valsiūnienės merui esą viskas aišku.
„Jai lenta bus netrukus nukabinta“, – patikino R. Šimašius. Tačiau kodėl ji kabo iki šiol? Panašių klausimų gali kilti dar daugiau dėl pačios poetės.
„Kas ta Valsiūnienė, kas ją žino?“, – tokią mintį apie ją laidoje „DELFI diena“ išsakė Vytautas Landsbergis. Išties, V. Valsiūnienės pavardė gal ir pamiršta, tačiau skaudžiai ironiška, kad būtent ši moteris tiesiogiai susijusi tiek su pačiu J. Noreika-generolu Vėtra, tiek su Roko Masiulio tėvu bei seneliu, tiek su būriu partizanų, laisvės gynėjų, kurių gyvenimus ji sugriovė – ir visai ne eilėmis.
Mėgdžioti Salomėjos Nėries nepavyko
Ant seno plytinio namo prestižiniame Vilniaus Žvėryno rajone pakabinta kukli lenta nieko nešlovina, tik primena, kad „šiame name 1947-1954 metais gyveno lietuvių poetė Valerija Valsiūnienė“.
Toks lakoniškas užrašas slepia ne tokią šlovingą ir taip negarsios poetės gyvenimo pusę bei tamsias detales.
Atsitiktinių sutapimų čia nėra: 1947-ieji, kuomet iš Tilto gatvėje buvusių bankų tarnautojų namų į namą Žvėryne atsikraustė poetė, tai metai, kai sovietų saugumas sušaudė J. Noreiką. Jau kelis dešimtmečius niekam nepaslaptis, kad ne tik kūrė eiles vaikams bei šlovino okupacinį režimą.
Viena vertus, nieko nežinantiems apie šią poetę ar juo labiau jai skirtą atminimo lentą Žvėryne, gali kelti nuostabą oficialios, sovietmečiu rašytos bei iki šiol daug kur sausai pristatomos kuklios biografijos detalės: gabi mokytoja, kuri kūrė eiles, jos vardu buvo pavadinta viena mokykla Radviliškyje. Regis, nieko išskirtinio.
„Tėviškėle, tu graži, Apkaišyta uosiais, Tėviškėlė, tau visi Šiandien mes dainuosim“, – taip dar 1938 metais rašė V. Valsiūnienė, o šios eilės deklamuojamos kai kuriuose vaikų darželiuose ir iki šių dienų. Tačiau kiti jos eilėraščiai gali kelti pasibjaurėjimą, šypseną ar tiesiog atmetimo reakciją, nes jau po kelerių metų nuo „Tėviškėlės“ jos kūryboje Lietuvą pakeitė „plačioji tėvynė“.
„Dabina žemę mylimą baltų snaigyčių kilimas, Audra išbėrė gintarą pas Baltijos marias, Už Lietuvą tarybinę už mūsų gražią rytdieną, Už pergalių naujus metus, Pakelkime tostą mes, Per amžius Volga, Nemunas galinguoju sruvenimu, Draugystės dainą skambiąją per šalį mus, Lydės tarybinį gyvenimą, brangiausiąjį turtą žemėje, Kaip motiną mes mylime iš širdies. (...)
Kur Leninas? – klausiu Aš saulės šviesios. Man saulė šviesioji atsako: Narsioji širdis Draugo žemės visos, Krūtinėje Stalino plaka“, – pokario metais rašė V. Valsiūnienė.
Bet vėlgi, tai – tik eilės. Prie sistemos prisitaikyti bandžiusio žmogaus eilės. Kitaip, nei Salomėja Nėris, V. Valsiūnienė 1940-siais nevyko į Maskvą parvežti Stalino saulės. O ir sėkmės ir pripažinimo nei pati V. Valsiūnienė, nei šios jos eilės, kitaip, nei iki Salomėjos Nėries eilėraščiai, nesulaukė.
Jai buvo prikištas grubumas, nerūpestingumas, apsileidimas, be to, sovietiniams biurokratams primityviais eilėraščiais norėjusi įtikti poetė nevengė ir ideologinių klaidų. Vienintelė priežastis, dėl kurios leido jos kūrybą – mirus S. Nėriai sovietams reikėjo vietinės moters poetės.
„Kuo labiau ji stengėsi „būti antra Salomėja Nėrimi“, tuo labiau buvo kritikuojama tų pačių pečius surėmusių vyrų: pasklidus žiniai, kad jos poema bus verčiama į rusų kalbą (garbė ir pinigai), įsižeidę kolegos surengė triuškinantį jos svarstymą“, – prieš kelerius metus rašė poetas ir vertėjas Audrius Musteikis, remdamasis poeto Teofilio Tilvyčio atsiminimas.
Vis dėlto toks virsmas bei sąsajos su Salomėja Nėrimi – neatsitiktiniai, bet ir tikrai ne tamsiausios V. Valsiūnienės gyvenimo detalės.
„Ji ne tik pašlovino sovietinę santvarką vienu ar kitu eilėraščiu, bet ir įdavė kitus žmones saugumui“, – apie V. Valsiūnienę sakė R. Šimašius, pirmadienį bandęs paaiškinti atminimo lentos J. Noreikai nukabinimo motyvus.
Ištremta nesutriko ir tapo sovietų agente
1907 metais gimusi Žydelių kaime, į pietvakarius nuo Panevėžio, Valerija Liaudinskaitė iki Pirmojo pasaulinio karo gyveno Latvijoje ir mokėsi Liepojos lietuvių pradžios mokykloje. 1923 m. įstojo į Šiaulių gimnaziją, 1928 m. perstojo į Telšių mokytojų seminariją. Ją baigė 1930 m. Po studijų iki 1941 m. dirbo pradžios mokyklos mokytoja.
Ištekėjusi už Lietuvos kariuomenės viršilos Igno Valsiūno neskurdo, nusipirko žemės sklypą Šiauliuose, pasistatė namą ir tapo uolia patriote – priklausė Tautininkų sąjungai, netgi buvo Šiaulių skyriaus sekretore iki pat sovietinės okupacijos pradžios.
Tiesa, pastaroji V. Valsiūnienei, kitaip, nei mėgdžiotai S. Nėriai, nežadėjo nieko gero: nespėjusi išleisti trečiosios knygos kaip tautininkė ji tapo nepatikima, neteko darbo, o vėliau kartu su vyru, jo tėvais bei sūnumi buvo ištremti į Krasnojarsko kraštą per pirmuosius 1941-ųjų birželio trėmimus.
Atskirta nuo vyro (kuris mirė lageryje) ir sūnaus ji iš pradžių itin sunkiai vertėsi, turėjo dirbti „vidutinio sunkumo fizinius darbus“. Tačiau V. Valsiūnienė pasirodė esanti gudri ir suprato, kaip galima išsisukti iš padėties.
Jau moterų lageryje buvusiai Tauragės gimnazijos mokytojai Liudai Žvirblytei prabilus, kad nepriklausomoje Lietuvoje žmonės gyveno daug geriau nei Rusijoje, V. Valsiūnienė esą garsiai rusiškai, kad girdėtų bei suprastų ir kalinės rusės, supeikė Lietuvą.
Jau kitą dieną prisistatė NKVD ir pateikė pasiūlymą. Visos jo detalės nėra aiškios, tačiau jau 1941-1943 metais V. Valsiūnienė buvo perkelta dirbti į Debiosų vaikų namus Udmurtijoje, o po karo laisvai grįžo tiesiai į Vilnių, kur apsigyveno buvusių bankininkų namuose, netoli Vrublevskių bibliotekos.
Būtent čia 1945-1946 metais dirbo J. Noreika, bandęs kurti organizuotą antisovietinį pasipriešinimą, o reikiamų pažinčių turėjusi V. Valsiūnienė – tuomet jau Rašytojų sąjungos klubo vedėja nekėlė įtarimų. Būtent vieno susitikimo metu V. Valsiūnienės išduoti į pasalą pakliuvo ir buvo suimti J. Noreika, R. Masiulio senelis Petras Masiulis ir tėvas Tadas Masiulis. Pastarieji buvo ištremti.
Tik gerokai vėliau, paviešinus slaptas archyvines KGB bylas paaiškėjo tikroji tiesa. LSSR KGB apyskaitos archyvų viršininkas Mylnikovas 1965 m. sausio 1 d. pažymoje (I. 69) rašė: „Agentas Oras, užverbuotas 1942 m., tai – buržuazinės nacionalistinės tautininkų partijos valdybos narys.
Aktyviai dalyvavo išaiškinant didelę nacionalistinę organizaciją – Lietuvos tautinę tarybą, iš kurios buvo suimtas 41 žmogus. (Buv. KGB arch. f. 6. B. 26/92. L. 137-138.)“ Agentų, kuriuos rašoma palikti agentūriniame tinkle, sąrašo išklotinėje nurodoma, kad slapyvardžiu „Oras“ (asm. bylos Nr. 15764) veikė būtent V. Valsiūnienė.
1947-siais, sušaudžius J. Noreiką V. Valsiūnienė ne tik gavo naują butą – ką apgriautame Vilniuje pokario metais padaryti buvo nelengva, bet jau nuo 1948–ųjų iki gyvenimo pabaigos 1955-siais dirbo Rašytojų sąjungos konsultante, beveik kasmet leido po knygą, buvo vaikų literatūros sekcijos pirmininkė. Būtent tuomet, 6-ojo dešimtmečio pradžioje pradėjo skleistis kito išdaviko, dar neseniai labiau žinomo, kaip vaikų literatūros autoriaus Kosto Kubilinsko karjera.