Pašaipūs klausimai, kiek ilgai poste išbus kelerius metus GRU pirmuoju pavaduotoju dirbęs viceadmirolas I. Kostiukovas aidi neatsitiktinai ir primena 9-ąjį dešimtmetį, kai į mirties patalą atgulę Sovietų lyderiai keitėsi vienas po kito. Tiesa, šį kartą Rusijos karinės žvalgybos vadų mirtis gaubia paslaptys. Ir visos jos „netikėtos“.
Po to, kai lapkričio po „ilgos ir rimtos ligos“ lapkričio 23-ąją buvo palaidotas GRU vadas I. Korobovas, Rusijoje prisiminta, kad jo vadovavimo metu GRU patyrė seriją gėdingų epizodų, kurie viešumos nemėgstančią karinės žvalgybos agentūrą pavertė viešų pajuokų objektu.
Masiniai GRU agentų išsiuntimai iš Vakarų valstybių ir netgi išviešinimai, nesėkminga Sergejaus Skripalio apnuodijimo operacija ne veltui pakurstė gandus, kad GRU vadas tapo atlaidumu negarsėjančio Vladimiro Putino auka.
Juo labiau, kad I. Korobovo pirmtakas, I. Sergunas 2016-ųjų pradžioje taip pat mirė paslaptingomis aplinkybėmis. Abu jie buvo „pasižymėję“ karinėse operacijose, abu iš paties prezidento gavo „Rusijos didvyrio“ ordinus, bet abiejų veiklą lydėjo ir apmaudžios nesėkmės.
Tad naujojo GRU vado perspektyvos, regis, taip pat ne pačios geriausios: jis taip pat „pasižymėjęs“ karinėse operacijose, gavęs tokį patį „Rusijos didvyrio“ ordiną, bet ir taip pat jau yra atkreipęs galingiausios pasaulio valstybės – JAV dėmesį ir sulaukęs sankcijų. Tiesa, viena, kas krenta į akis – itin lakoniška jo vieša biografija, kurioje išsiskiria kelios tuščios dėmės – kurį laiką žmogus tarsi neegzistavo.
Biografijoje – juoda skylė
Viena vertus, stebėtis žvalgybos vadovo biografijos sausumu nederėtų – juk tai žvalgybininkas, kurio karjeros detalės neturėtų būti viešos.
Vis dėlto iš pavienių detalių ir viešumoje pasirodžiusių trupinių apie I. Kostiukovą galima susidėlioti įdomią dėlionę, kurioje – keistų sutapimų, pažinčių ir iškalbingų faktų grandinė. Rusijoje pabrėžiama, kad tai yra jauniausias GRU vadas, be to, neįprasta ir tai, kad jis – jūreivis.
Oficialiai nurodoma, kad 1961 metais gimęs I. Kostiukovas išsilavinimą įgijo ir karjerą pradėjo sovietų laivyne, kur gavo pirmąjį apdovanojimą „Už nepriekaištingą tarnybą“.
Praėjusio amžiaus pabaigoje jis įstojo į elitinę Karinę diplomatijos akademiją, kuri ruošia kadrus būtent GRU. 2-jame fakultete ruoštas I. Kostiukovas pasižymėjo gabumu kalboms, o jau 2003-siais tarnavo Graikijoje- buvo Rusijos gynybos atašė.
„Mūsų bendradarbiavimas jau ne tik teorinis, bet ir praktinis. Santykiai plėtojami išties rimtai. Be to, Graikija yra vienintelė NATO šalis, kuri įsigijo rusiškos ginkluotės“, – rodydamas į graikų įsigytus rusiškus desantinius laivus „Zubr“ Piloso uoste 2004-ųjų spalį kalbėjo tuomet dar tik 1-ojo rango kapitonas (armijoje ir oro pajėgose tai atitinka pulkininko laipsnį) I. Kostiukovas.
Tuo metu šiame Rusijai svarbiame uoste, dar vadinamame Navarinu, lankėsi rusų karo laivas „Azov“. Gali atrodyti stebėtina, kad NATO šalyje lankosi rusų karo laivai, bet tai tęsiasi iki šiol, net ir tvyrant įtampai tarp Kremliaus ir Aljanso – desantinis laivas „Azov“ Pilose svečiavosi pernai spalį, o uoste buvo surengtas nedidelis bendras rusų ir graikų pajėgų paradas.
„Problemų dėl to, kad Graikija – NATO narė, o čia lankosi rusų karo laivai nekyla. Be to, kai reikia gauti vietos valdžios leidimus vykdyti kokią nors veiklą, mes juos gauname labai greitai“, – gyrėsi gynybos atašė. Tokio rango pareigūnai visuomet vertinami pirmiausiai kaip žvalgybininkai – ne veltui išsilavinimą I. Kostiukovas įgijo „Konservatorijoje“, taip Maskvoje vadina Karinę diplomatijos akademiją.
Tiesa, po tarnybos Graikijoje, kuri baigėsi apie 2005 metus, I. Kostiukovo biografijoje daugiau nei dešimtmečiui atsiveria juoda skylė. 2005 metais Maskvoje I. Kostiukovo pavarde registruojamas automobilis „Mercedec Benz“, bet pats žvalgybininkas iki 2016-ųjų tarsi išgaruoja. Ką jis tuo metu veikė? Kaip ir kodėl kilo karjeros laiptais – iš kapitono iš pradžių paaukštintas iki kontradmirolo, o vėliau – iki viceadmirolo?
Mezgė ryšius su amerikiečiais
Iš Rusijos pabėgęs žurnalistas Sergejus Kanevas, bendradarbiaujantis su tyrėjų komanda iš „Bellingcat“, DELFI tikino, kad I. Kostiukovo pėdsakus galima aptikti Italijoje, tačiau jokių oficialių duomenų, kad jis ten buvo „rezidentu“, t.y. dirbo karinėje žvalgyboje po priedanga nėra.
Vienintelis siūlo galas – I. Kostiukovo sūnus Olegas. Apibūdinamas kaip plevėsa ir auksinio jaunimo atstovas O. Kostiukovas buvo įtaisytas į šiltas pareigas Rusijos konsulate Milane, kur dirbo dar 2013 m. Be to, tarnybos vieta kariuomenėje – elitinėje Tamanės divizijoje, taip pat rodo įtakingo tėvo rankos prisilietimą.
Vis dėlto pats I. Kostiukovas į viešumą iškilo 2016-siais. Tiesa, kiek nemaloniomis jam ir visai Rusijos žvalgybai aplinkybėmis. Tų metų gruodį kadenciją baigęs JAV prezidentas Barackas Obama į juoduosius nepageidaujamų asmenų sąrašus įtraukė 35 Rusijos piliečius, įtariamus kišimusi į JAV prezidento rinkimus.
Tarp šių asmenų atsidūrė ir I. Kostiukovas, kuris įvardytas, kaip GRU vadovo pavaduotojas, atsakingas už rizikingas „nelegalų“ operacijas. Jam pritaikytos sankcijos dėl įtarimų kibernetiniais nusikaltimais.
Tiesa, jis buvo ne vienintelis – jo tiesioginis viršininkas I. Korobovas taip pat sąrašuose, nors šis faktas dar pernai sausį nesutrukdė I. Korobovui slapta apsilankyti Vašingtone kartu su kitų dviejų Rusijos žvalgybų – SVR ir FST vadovais – Sergejumi Naryškinu bei Aleksandru Bortnikovu.
Toks vizitas beprecedentis gali pasirodyti tik iš pirmo žvilgsnio. Regis, pats kaltinimų Rusijai dėl šios šalies agentų kišimosi į JAV rinkimus įkarštis, išrinktasis prezidentas Donaldas Trumpas ginasi nuo jam metamų kaltinimų, dar net nekalbama apie Roberto Muellerio tyrimą, o Vašingtone tuometinio Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) vado Mike‘o Pompeo kvietimu Vašingtone lankosi trys priešiškų žvalgybos tarnybų vadovai.
Tokią praktiką – kalbėtis su amerikiečiais, palaikyti kuo artimesnį ir tiesioginį kontaktą, pageidautina – abipusių vizitų metu, ypač skatino I. Korobovo pirmtakas – I. Sergunas. Dar iki santykių atšalimo 2014-siais I. Sergunas asmeniškai rūpinosi, kad jo šalies ir amerikiečių žvalgybos rengtų reguliarius vizitus. Būtent taip į Rusiją 2013-siais pateko būsimas D. Trumpo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Michaelas Flynas.
Tuometinis JAV gynybos žvalgybos agentūros vadovas svečiavosi GRU vadavietėje, vadinamoje „Akvariumu“ ir net skaitė paskaitą GRU karininkams. Seniems amerikiečių žvalgybininkams toks suartėjimas atrodė sveiku protu nesuvokiamas, net ir pasveriant visus argumentus, kad geriausia priešą pažinti iš arti.
Jau Rusijai atplėšus Krymą, pradėjus karą Ukrainoje, o svarbiausia – amerikiečių žvalgybos tarnyboms prabilus apie aktyvų ir priešišką rusų agentų veiklą JAV rinkimų metu ir ne tik, GRU, FST ir SVR vadai lyg niekur nieko svečiavosi Vašingtone.
„Nepamenu tokio atvejo per pastaruosius 15 metų, kad visų trijų Rusijos žvalgybų vadovai lankytųsi JAV sostinėje tuo pačiu metu“, – stebėjosi buvęs CŽA atstovybės Maskvoje vadovas Stevenas Hallas.
Tačiau būtent šio pernai sausį įvykusio vizito detales JAV atstovai taip pat stengėsi pateikti tik pozityviomis spalvomis. Pavyzdžiui, JAV ambasadorius Rusijoje Jonas Huntsmanas pabrėžė, kad „tai buvo bene svarbiausias susitikimas antiterorizmo tema per labai ilgą laikotarpį“.
Nors Kongreso nariai ėmė viešai piktintis ir kelti klausimus, kaip tokie žmonės, kaip I. Korobovas iš viso buvo įleisti į JAV, jei jam taikomos sankcijos. M. Pompeo išsisuko sakydamas, kad su I. Korobovu susitikęs nebuvo, o pats susitikimas su rusų žvalgybų vadovais esą yra geras dalykas, mat to priežastis – „apsaugoti amerikiečius“.
Iš tiesu, JAV administracijos elgesys su rusų žvalgybininkais gali pasirodyti keistas. Juk praėjus vos keliems mėnesiams po I. Korobovo vizito, jis vėl atsidūrė – tiksliau nebuvo iš jo ištrinta jo pavardė, išplėstiniame sąraše asmenų, kuriems taikomos sankcijos. Sąraše liko ir I. Kostiukovo pavardė bei keli jo asmens dokumentų numeriai.
Nuo darbo Vilniuje iki išvarymo iš JAV
Dar įdomesnės gali pasirodyti I. Kostiukovo veiklos detalės bei sąsajos su Lietuva. Verta dar kartą atkreipti dėmesį į tai, už ką 2016-ųjų gruodį nepageidaujamu JAV paskelbtas I. Kostiukovas – kenksmingą kibernetinę veiklą, stengiantis kištis į JAV prezidento rinkimus.
Būtent panašių kaltinimų sulaukė ir kitas Rusijos pareigūnas – kaip įtariama, SVR karininkas Michailas Kaluginas. Jo svaiginanti karjera prasidėjo Vilniuje. Drąsus, įžūlus, noriai bendraujantis, puikiai lietuviškai kalbantis, kiek arogantiškas, netgi agresyvus ir itin pasitikintis savimi.
Taip lietuvių diplomatų buvo apibūdinamas M. Kaluginas. Dar 2001 metais jis, kaip Maskvos valstybiniu tarptautinių santykių instituto studentas svečiavosi Lietuvoje pagal mainų programą.
O jau 2002-aisiais, Maskvos valstybiniu tarptautinių santykių institutą (MVTSI) baigęs jaunuolis sulaukė globos – pas save į Rusijos ambasadą Vilniuje jį įdarbino tuometinis ambasadorius Jurijus Zubakovas. Pastarasis nuo 1966 metų dirbo KGB, o 1991-1996 metais buvo SVR – tos pačios žvalgybos, kuriai, kaip dabar manoma dirbo M. Kaluginas, vadovas.
Jau Vilniuje atsiskleidė veidmainiški M. Kalugino bruožai: vienu metu jis galėjo būti griežtas, lakoniškas, reiklus darbuotojas, mėgstantis vadovauti.
Tačiau kaip mat galėjo pasirodyti draugiškas, rūpestingas ir supratingas. Netrukus jis pats grįžo į Maskvą, kur metus dirbo Finansų ministerijoje, viceministro pavaduotoju, o vėliau – Užsienio reikalų ministerijoje, kur buvo atsakingas už ryšius su ES.
Naujo karjeros laiptelio ilgai laukti neteko – 2010 metais M. Kaluginas paskirtas į prestižines pareigas. Jis pradėjo darbuotis milžiniškoje Rusijos ambasadoje Vašingtone, Politikos skyriuje. O nuo 2012-ųjų M. Kaluginas sulaukė dar vieno paaukštinimo – ėmė vadovauti Ekonomikos skyriui. Tačiau ten jis pasižymėjo dėmesiu visai kitoms sritims.
Manoma, kad Amerikoje M. Kaluginas dirbo „agentūrinį“ darbą: prisidengdamas savo, kaip diplomato pareigomis jis iš tikrųjų esą raportuodavo savo tikrajai darbovietei –SVR. Įtarimų dėl M. Kalugino veiklos turėjo ir Vašingtone dirbę lietuviai.
Galiausiai 2016-ųjų rugpjūtį M. Kaluginas buvo priverstas palikti šalį po to, kai dėmesį jam demonstratyviai ėmė rodyti JAV FTB pareigūnai. Jis pats niekada neprisipažino dirbęs SVR ar susijęs su rusų bandymais paveikti prezidento rinkimus. Plačiau apie M. Kaluginą skaitykite čia.
Kaip Rusijos didvyris gelbės GRU įvaizdį
Ir nors tiesioginio ryšio tarp M. Kalugino ir I. Kostiukovo tarsi ir nėra, abiems mesti įtarimai dėl veiklos JAV prezidento rinkimuose yra iškalbingi.
Kita vertus, I. Kostiukovas buvo ir yra tikras karininkas, dalyvavęs tikroje karinėje, ne tik žvalgybinėje operacijoje. Pirmuoju I. Korobovu pavaduotoju operacijoms buvęs I. Kostiukovas kartu su savo viršininku 2016-2017 m. įsitraukė į Rusijos karinę operaciją Sirijoje.
Būtent ten įvyko netgi ne vienas, o keli amerikiečių ir rusų kariniai susidūrimai, iš kurių garsiausias – šių metų vasario 7-osios mūšis. Tuomet puolančias sirų ir rusų samdinių iš Kremliaus aktyviai naudotos privačios armijos – Vagnerio grupės sustabdė galinga JAV antskrydžių banga. Skirtingais duomenimis, žuvo nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų rusų samdinių.
I. Kostiukovas ir I. Korobobas už savo „neįkainojamą žvalgybinę veiklą, narsą ir drąsą mūšio lauke“ gavo aukščiausius šalyje – Rusijos didvyrio ordinus. Ką konkrečiai padarė, kuo nusipelnė tokių apdovanojimų – neskelbiama, tačiau vien pats faktas yra iškalbingas.
Šį ordiną viceadmirolas I. Kostiukovas iškilmingų renginių metu visada segasi į atlapą. Pavyzdžiui šių metų lapkričio 2-ąją šimtai aukščiausio rango GRU pareigūnų susirinko Rusijos armijos teatre, žvalgybos agentūros šimtmečio minėjimo šventėje. Paties I. Korobobo renginyje nebuvo. Oficialios nepasirodymo priežastys – „sunki“ liga.
Tądien I. Korobovą pakeitęs jo pavaduotojas priėmė V. Putino sveikinimą agentūrai – tai skambėjo, kaip I. Kostiukovo įšventinimas – po kelių savaičių I. Korobovas mirė.
Ne paslaptis, kad GRU šiemet persekiojo nesėkmės. Bėdos prasidėjo dar kovą, kai „du klounai, žinomi kaip Ruslanas Boširovas ir Aleksandras Petrovas, nepajėgė tinkamai įvykdyti užduoties – nuodyti buvusį GRU pulkininką Sergejų Skripalį.
Pastarasis dar 2010 metais buvo išmainytas Vienoje į JAV sučiuptų SVR „nelegalų“ programos agentų dešimtuką, iš kurio garsiausia buvo Ana Kuščenko, geriau žinoma, kaip Ana Chapman.
Tiek jos „žygdarbiai“, tiek nesėkmingas S. Skripalio nunuodijimas tapo viešųjų ryšiu smūgiu Rusijai. Balandį Nyderlandų pareigūnai Hagoje sučiupo keturis Rusijos GRU agentus.
Galiausiai apie suėmimą pranešta viešai, o Nyderlandų tarnybos išsiuntė keturis I. Korobovo šnipus už bandymą (kuris buvo nesėkmingas) šnipinėti S. Skripalio apnuodijimą tyrusią Cheminio ginklo draudimo organizaciją. Rusijos šnipai buvo sučiupti ir Graikijoje bei Austrijoje – šalyse, kurios paprastai laikomos Rusijos sąjungininkėmis.
Kremlius, regis, nesitikėjo tokios griežtos, viešos ir vieningos Vakarų reakcijos. Pavyzdžiui iš JAV, daugelio Europos šalių buvo išsiųsta per šimtą rusų žvalgybininkų, dirbusių po diplomatinę priedanga. Iš Lietuvos, beje, buvo išsiųstas Vitalijus Timofejevas.
Kaip ir kadaise karjerą pradėjęs I. Kostiukovas, V. Timofejevas oficialiai buvo gynybos atašė, 1-ojo rango kapitonas, o iš tikrųjų – GRU karininkas.
Nerašyta taisyklė, kad iš vienos NATO šalies išvarytas ir šnipinėjimu apkaltintas žvalgybininkas kitoje Aljanso šalyje taip pat nebebus pageidaujamas, nėra palanki V. Timofejevui. Tiesa, praktika rodo, kad tai ne visada reiškia karjeros pabaigą.
Pavyzdžiui, kaip skelbia tinklapis stopfake.org, buvęs I. Kostiukovo kursiokas Eduardas Šišmakovas dar 2014 metais dirbo Rusijos gynybos ataše ambasadoje Varšuvoje. Tačiau lenkai jį paskelbė nepageidaujamu asmeniu ir išvarė šalies už ypač agresyvią vietos pareigūnų verbavimo veiklą.
Rusijos atstovybių durys NATO šalyse E. Šišmakovui užsitrenkė, tačiau atsivėrė kitos – jau 2016-ųjų spalį E. Šimakovas buvo apkaltintas perversmo rengimu Juodkalnijoje. Kartu su kitu I. Kostiukovo pažįstamu Vladimiru Popovu jis sugebėjo pasprukti. Ironiška, kad rusus išdavė Rusijai šiaip jau draugiškos, tačiau dėl pernelyg agresyvių Kremliaus veiksmų pakraupusios Serbijos žvalgyba.
Prisitaikėlis, kuris tinka V. Putinui
Dabar I. Kostiukovui teks ne tik taisyti pašlijusį GRU įvaizdį, bet prisitaikyti prie reiklaus viršininko – V. Putino įgeidžių. O jie pastaraisiais metais, regis, vis ambicingesni. Su Vakarais konfrontuoti vis labiau linkęs V. Putinas nė neketina atleisti vadžių – tai rodo ir agresyvėjanti Kremliaus retorika, tiek nusiteikimas prieš JAV.
Pavyzdžiui, jei išrinkus D. Trumpą JAV prezidentu Rusija nė nemėgino slėpti pasitenkinimo, o Kremliui pavaldi žiniasklaida tiesiog seilėjosi dėl naujojo Baltųjų rūmų šeimininko, kuris tikrai sutars su Maskva, suskaldys NATO ir ims dalytis pasaulį kartu su atgimstančia galybe – Rusija, tai vėliau tonas pasikeitė.
Tai, regis, pajuto ir pats I. Kostiukovas. Viena retų jo viešų kalbų, išsakyta 6-oje Maskvos tarptautinio saugumo konferencijoje šių metų balandį, galima sakyti, yra balzamas V. Putino linijos besilaikančiųjų ausims. Kaip ir V. Putinas, I. Kostiukovas užsimojo plačiai ir ėmė kalbėti apie geopolitinius iššūkius taikai pasaulyje, kuriam grėsmę esą kelia JAV, o ypač D. Trumpo administracijos siekiai ginti savus interesus jėga.
Anot I. Kostiukovo, JAV siekia įtvirtinti savo politinį, karinį ir ekonominį dominavimą pasaulyje, kuriant vis naujas bazes, o tai esą veda į karinį konfliktą su Rusija.
„Rusijos požiūriu, vienintelis efektyvus būdas užtikrinti regioninį saugumą yra politinis dialogas ir vienas kito interesų supratimas“, – sakė I. Kostiukovas, kartodamas Kremliaus ideologinę liniją ir ignoruodamas Rusijos agresijos formas Sakartvele, Ukrainoje, Sirijoje ir kibernetinėje bei informacinėse erdvėse.
Vis dėlto kalbos yra viena, o realūs darbai – visai kas kita. Jei „negailestingojo ir neatleidžiančio Putino“ teorija yra taikli, tai I. Kostiukovo laukia nemenki iššūkiai.
Tiesa, žvalgybos ekspertai įspėja, kad nuvertinti GRU, net ir po 2018-ųjų nesėkmių negalima. Tai, vis dėlto, yra profesionalų agentūra, kuri gali pasimokyti iš skaudžių pamokų ir kitą kartą smogti vėl – sėkmingiau, taikliau ir skaudžiau. O 2019-siais priešų sau prisikūrusiai Rusijai taikinių neturėtų trūkti.