Tai – ne išgalvoti pavienių prorusiškų aktyvistų pareiškimai, sklandantys internetinėje erdvėje. Tokiais šokiruojančiais teiginiais, pasiūlymais ir pasvarstymais trykštantis straipsnis „Kaip mums reorganizuoti Pribaltiką“ arba „12 peilių į Pribaltikos nugarą“ pasirodė tinklapyje „Sputnik į pogrom“. Šio tinklapio nereikėtų painioti su 2014 metais įkurta valstybine Kremliaus naujienų agentūra „Sputnik“, kuriai vadovauja liūdnai pagarsėjęs Dmitrijus Kiseliovas.
„Sputnik į pogrom“ buvo įkurta 2012 metais. Be to, „Sputnik į pogrom“ yra ne oficialus Rusijos , o aršiausių rusų nacionalistų projektas, kuriam vadovauja skandalingai pagarsėjęs verslininkas Jegoras Prosvirninas.
Save kaip nacionalistą ar monarchistą nesyk pristatęs J. Prosvirninas nesyk kritikavo oficialųjį Kremlių dėl esą pernelyg švelnių pažiūrų, tačiau palaikė Rusijos karinę agresiją Ukrainoje.
Ir nors straipsnio „Kaip mums reorganizuoti Pribaltiką“ autorius neprisistatė, tačiau pabrėžtinai pristatoma aprašomoji vieta – „artimasis užsienis, Pribaltika, Rusija“. Terminu „Pribaltika“ dar nuo sovietmečio buvo įprasta vadinti Baltijos šalis – Lietuvą, Latviją ir Estiją.
Neapykanta Baltijos šalims trykštančio nepasirašiusio rusų nacionalisto straipsnyje tikinama, kad „pribaltai nekenčia rusų“ ir kad esą „nė viena nacija pasaulyje neišsiskiria tokia šlykščia rusofobija, kaip latviai, nuo kurių neatsilieka ir lietuviai su estais“.
Kursto regioninį separatizmą
Straipsnyje keliamas pagrindinis klausimas: ką daryti su šiais nykštukais, kurie nuolat dergia Rusiją? Pabrėžiama, kad Baltijos šalys priklauso NATO, o Aljanso kariniai pajėgumai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje nuolat auga. Be to, visos trys valstybės esą turi teritorinių pretenzijų – estai neva gviešiasi rytinės Narvos dalies – Ivangorodo ir dalies Pskovo srities, Latvija – Pytalovo rajono, o Lietuva neva pretenduoja į Kaliningrado sritį.
„Tai ką su jomis daryti? Galima pribaltų partneriams duoti dar daugiau pinigų – kuo daugiau. O galima elgtis, kaip suaugusiems“, – intriguoja straipsnio autorius.
Vien tai, kad užsimenama apie tai, jog asmenims Baltijos šalyse galima būtų duoti dar pinigų, taip leidžiant suprasti, kad kai kurie prorusiška pozicija Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje garsėjantys asmenys jau yra gavę pinigų jau gali sukelti nemažai klausimų. Tačiau rusų nacionalistų plano esmė – gerokai sudėtingesnė.
„Baltijos šalys – ne monolitas. Kiekvienoje yra sava žaizda, kurią Rusija gali ir turi paspausti. Kalbant geopolitine kalba, reikia visiškai performuoti Pribaltikos politinę erdvę taip, kad ši atitiktų Rusijos nacionalinius interesus be karo su NATO“, – teigiama straipsnyje.
Atsakymas esą paprastas: reikia remti įvairius regioninius separatistinius judėjimus. Autorius siūlo ne tik „padėti atrasti savo nacionalinį identitetą“ Vilniaus, Klaipėdos kraštų gyventojams, bet ir kurti Žemaitijos ir Suvalkijos autonomijas.
„Reikia padėti žmonėms mokytis savo regiono istorijos, tradicijų, kultūros. Galima ir būtina parodyti tiesą: latgaliams ir kuršiams, kuo jie skiriasi nuo latvių, žemaičiams ir jotvingiams parodyti, kaip lietuviai naikina jų tapatybę“, – moko rusų nacionalistai.
Straipsnyje itin išsamiai nagrinėjami atskiri Lietuvos, Latvijos ir Estijos regionai, išskiriamos skirtingos tapatybės, pabrėžiama skirtingų regiono tarmių svarba. Esą būtina siekti, kad tarmės įgautų nacionalinės kalbos statusą – iš pradžių tuo gali užsiimti entuziastai, o vėliau ir vietinė valdžia.
Galiausiai esą būtų pasiektas tokių regionų didesnės savivaldos, autonomijos ar net nepriklausomybės tikslas. Supranta, naujos „valstybės“ palaikytų glaudžius politinius ir ekonominius santykius su Rusija, o Lietuva, Latvija ir Estija, kaip politiniai dariniai nusilptų, kiltų etniniai konfliktai, kuriuose Rusija palaikytų separatistus.
Priminė naudotus scenarijus
Straipsnio autorius netgi pripažįsta, kad tokie scenarijai pasitvirtino Abchazijoje ir Pietų Osetijoje – šiose Gruzijos teritorijose Rusija kelis dešimtmečius kurstė separatistines nuotaikas, o galiausiai 2008 metų karo metu šios teritorijos buvo galutinai atplėštos nuo Gruzijos.
Ir nors jose iki šiol formaliai palaikomas aršus nacionalizmas, abiejų teritorijų gyventojai naudojasi rusiškais pasais ir bus šaukiami į Rusijos kariuomenę. Be to, anot autoriaus, tiktų ir Krymo pavyzdys – Ukrainai priklausančią teritoriją Rusija 2014 atplėšė ir aneksavo.
Be to, straipsnio autorius pažymi, kad ypač palankūs taikiniai Rusijos minkštajai galiai – Baltijos šalių sostinės: Vilnius, Ryga ir Talinas, kur gyvena daug tautinių mažumų, ypač rusų. Šie miestai esą niekada nebuvo lietuviški, latviški ar estiški, todėl jiems būtina sugrąžinti originaliuosius pavadinimus.
„Vietoje Talino turėtų būti Revelis arba Kolvanas, vietoje Tartu – Jurevas, vietoje Ventspilio – Vindava, vietoje Daugpilio – Dvinskas, vietoje Vilniaus – Vilna, ne Kaunas, o Kovna, ne Klaipėda, o Mėmelis. Visi šie miestai yra rusiškos istorinės žemės, aplaistytos rusų krauju“, – teigia straipsnio autorius.
Nusitaikė į istorines datas
Be to, esą verta plėtoti ir kitus regioninius projektus: Latgalos, Kuršo, regiono prie Narvos, Vilniaus, Klaipėdos kraštų – juos esą galima paversti atskirais administraciniais vienetais, kuriuos vienytų tautinių mažumų skaičius.
Pavyzdžiui, Lietuvą siūloma reorganizuoti pagal belgiškąjį pavyzdį – padalyti į atskiras dalis: Vilnių, lenkiškąjį Vilniaus kraštą ir likusią Lietuvą, kur galiotų skirtingos valstybinės kalbos. Tik Lietuvoje būtų vienintelė valstybinė kalba – lietuvių, kituose regionuose valstybinės kalbos statusą įgytų lenkų ir rusų kalbos.
Straipsnio autorius taip pat primena, kad būtina naikinti Baltijos šalių valstybingumą. Šio kertiniais akmenimis laikoma Lietuvos, Latvijos ir Estijos istorija.
Todėl rusų nacionalistai siūlo smūgiuoti į pasirinktus taškus: neigti Baltijos šalių okupaciją, mažinti nacionalinių kalbų svarbą, visais įmanomais būdais dergti šventas datas, tokias, kaip, pavyzdžiui, 1991 metų sausio 13. Rusų nacionalistų teigimu, būtina pabrėžti, kad minėtą dieną „Sąjūdžio“ smogikai šaudė „į savus“.
„Lietuviams, latviams ir estams būtina parodyti kitą istorijos puslapį, kuris sukelia abejonių dėl Baltijos šalių politinio elito legitimumo“, – teigia straipsnio autorius. Siūloma pabrėžti, kad nuo XIII iki XX amžiaus besiformavusios šalys neturi jokio ryšio su dabartinėmis valstybėmis.
Be to, išplėtojamas ir sovietmečio besiilginčiųjų dažnai naudojamas argumentas, kad Baltijos šalys esą turėtų būti dėkingos Maskvai, kad Sovietų sąjunga sukūrė „Pribaltikos“ pramonę, statė kelius, ligonines ir kitą infrastruktūrą. Rusų nacionalistų manymu Baltijos šalys pirmiausiai turėtų dėkoti ne Sovietų sąjungai, o carinei Rusijai, kuri vystė savo vakarines gubernijas.
Taip pat siūloma ir plėtoti mitą, kad Lietuva, Latvija ir Estija 1918 metais buvo sukurtos dirbtinai – jas esą sukūrė ne šių šalių žmonės, o Vakarų valstybės, kurioms esą reikėjo karinio placdarmo prieš Rusiją. Be to, siūloma nuolat pabrėžti, kad „nesėkmingos ir autoritarinės Baltijos respublikos“ tarpukariu nieko nesukūrė, o 1940 nebuvo okupuotos – esą pačios pasiprašė į SSRS sudėtį.
Antrojo pasaulinio karo laikus Baltijos šalyse siūloma traktuoti kaip kolaborantų aukso amžių – vietos gyventojai esą patys aktyviai kolaboravo su sovietais ir trėmė žmones į Sibirą, o nacių okupacijos metu aktyviai kolaboravo su naciais. Tuo metu sovietmetis, nepaisant formaliai itin neigiamo „Sputnik į pogrom“ požiūrio į komunizmą bei dabartinę Kremliaus politiką, Baltijos šalims esą „davė tik naudos – jos buvo SSRS socializmo vitrina“.
Galiausiai bando įpiršti, kad nepriklausomybė esą atnešė tik skurdą, masinę emigraciją, o naujojo elito daugumą sudaro buvę sovietinės nomenklatūros atstovai. Netgi suskaičiuota, kad pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį politinį elitą Lietuvoje sudarė 58 proc. buvusių komunistų, Latvijoje – 75 proc., o Estijoje – 73 proc.
Siūlymų autoriai – profesionalai?
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų dėstytojas Nerijus Maliukevičius atkreipė dėmesį, kad visas šis straipsnis yra itin keistas.
„Viena vertus pasirinktas laikas – kovo 18-oji, kita – informacijos kiekis bei tiksli statistika“, – pabrėžė Rusijos informacinius karus daugiau nei dešimtmetį tyrinėjantis mokslininkas. Jo teigimu, gali atrodyti, kad dalį straipsnio rašė mėgėjai, tie patys rusų nacionalistai, nevengiantys naudoti daug emocijų ir klysti.
Pavyzdžiui, teigiama, kad „Baltijos šalys 2014 metais su plojimais parėmė ukrainiečių separatistus“, nors iš tikrųjų buvo atvirkščiai – Baltijos šalys pasisakė ir pasisako už Ukrainos teritorinį vientisumą, o prorusiškus separatistus laiko neteisėtomis karinėmis grupuotėmis.
Tačiau didžioji straipsnio dalis, kurioje analizuojama Baltijos šalių demografinė padėtis, istorija, atskiri regionai, pateikiama tautinių mažumų statistiniai duomenys – visa tai, anot N. Maliukevičiaus, parengta profesionaliai, kruopščiai ir detaliai.
„Arba rašė kas nors iš lietuvių, arba tai yra institucijų parengtos „paruoštukės“, juk „Sputnik į pogrom“ tėra glamūrinio fašizmo žanras“, – teigė N. Maliukevičius. Be to, įtarimų gali kelti ir stebėtini straipsnyje išvardytų scenarijų bei realių įvykių sutapimai.
Pavyzdžiui, tautinių mažumų kurstymai, bauginimai fašizmo grėsme suveikė Kryme, Rytų Ukrainoje, o prieš tai ir Abchazijoje bei Pietų Osetijoje.
Tokie dariniai, kaip Donecko ir Luhansko „liaudies respublikos“, regis, atsirado iš nieko, tačiau sulaukė viešai demonstruojamos paramos – Šv. Georgijaus juostelių simboliai, Novorosijos vėliavos bei kita dirbtinų darinių simbolika sudaro įspūdį, kad regione išties susikūrė naujos legitimios valstybės, kurios turi savo atskirą nuo Ukrainos istoriją, kultūrą ir identitetą.
Jau spėjo pasireikšti ir Lietuvoje
Tuo tarpu etninių regioninių separatizmo apraiškų jau buvo galima išvysti ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, žemaičių separatizmą reklamavęs skandalingasis judėjimo „Būkime vieningi“ lyderis Vaidas Lekstutis dėl savo pasisakymų jau buvo sulaukęs teisėsaugos dėmesio. Kartu su kitais pagarsėjusiais antivakarietiškais veikėjais, tokiais, kaip šiaulietis Žilvinas Razminas ir Olegas Titorenko. Šie platino skrajutes, kuriuose ragino kovoti prieš Lietuvą ir JAV.
Sambūris „Būkime vieningi“ 2014 m. kovo mėnesį parėmė Rusijos agresiją prieš Ukrainą, o kovo 11 dieną pradėjo rinkti parašus po peticijomis dėl Latvijos ir Klaipėdos krašto prijungimo prie Rusijos. Panašiai, kaip ir Krymo atveju, peticijoje buvo teigiama, kad ankstesnė Rusijos (t. y. SSRS ) valdžia savavališkai padovanojo šį kraštą Lietuvai. Kilus triukšmui, Sambūrio vadovas pradėjo teisintis, kad šias peticijas jis „surado“ neva amerikietiškame tinklalapyje „Avaaz.org“ ir norėjo patikrinti tokiu būdu Lietuvos žmonių budrumą.
Netrukus tame pačiame „Avaaz.org“ tinklalapyje pasirodė kreipiamasis į Prezidentę Dalią Grybauskaitę ir Jungtinių Tautų generalinį sekretorių „Dėl Kaliningrado srities atsiskyrimo nuo Rusijos Federacijos“.
Šia peticija Kaliningrado srities gyventojai raginami rinkti parašus, kad kraštas būtų atskirtas nuo Rusijos Federacijos ir prišlietas prie Lietuvos „su plačia administracine, kultūrine, ekonomine ir kalbos autonomija“. Šalia buvo patalpinta išgalvota „Kaliningrado liaudies respublikos“ vėliava. Kreipimosi retorika primena vartotą ankstesnėje peticijoje dėl Latvijos ir Klaipėdos krašto prijungimo prie Rusijos Federacijos.
Kiek anksčiau prieš judėjimą „Būkime vieningi“ bei V. Lekstutį už panašią veiklą buvo išgarsėjęs kitas asmuo. „Blogeriu Kantu“ besivadinantis Robertas Mažitovas netgi buvo nuteistas Lietuvoje už tautinės nesantaikos kurstymą.
Jo pateiktuose žemėlapiuose lyg tyčia parodyta Rusijos nacionalistų siūlomos idėjos: Lietuvos pajūryje galima išvysti „Klaipėdos Federacinę (kituose tekstuose – Liaudies) Respubliką“ – šalia dar 5 tokių pat „federacinių respublikų“, o aukščiau paminėto „koridoriaus“ vietoje – kažkokias „laisvas ekonomines zonas“, kurios dar kitaip pavadintos „internacionaliniais poligonais“.
Pats R. Mažitovas nurodo gyvenantis Londone. Prieš kelerius metus jis buvo itin aktyvus ir reiškėsi rašinėdamas į Lietuvą dergiančius tinklapius, feisbuko grupes. Jis netgi buvo paviešinęs mėgėjišką planą, kaip įkalinimo įstaigose kalinčius nusikaltėlius paversti Rusijos įrankiais.
„Šiuo momentu patys kovingiausi ir geriausiai pasirengę realiems veiksmams asmenys yra įvairiose laisvės atėmimo vietose Lietuvoje (Marijampolėje, Pravieniškiese, Vilniaus tardymo izoliatoriuje). Įvairių raudonųjų grupuočių organizatoriai ir kolegos Europoje turi galimybę greitai suorganizuoti galingą pasipriešinimą visuose Lietuvos miestuose“, – rašė R. Mažitovas.