Pasauliui minint Sovietų sąjungos įsiveržimo į Lenkiją 79-ąsias metines Kremlius, regis, pasiryžęs ne tik neigti agresijos faktą, bet ir įvairiomis priemonėmis bando įtikinti pasaulį savo įvykių versija.
JAV naujienų agentūra Associated Press (AP) dar rugsėjo 2-ąją išplatino straipsnį, skirtą 75-osioms žydų bendruomenės sunaikinimo Lvove metinėms.
Originaliojoje straipsnio versijoje pabrėžta, kad „1941 m. Vokietija puolė Sovietų sąjungą – savo buvusią sąjungininkę“. Dėl pastarųjų dviejų žodžių kaip mat įsiuto Kremlius ir oficialiai kreipėsi į AP, reikalaudama ištrinti šią formuluotę.
„Tai yra ryškus bandymų perrašyti istoriją, iškraipyti tiesą pavyzdys“, – siuto Rusijos diplomatai, reikalaudami pataisyti AP tekstą į „teisingą“ versiją. Ir išties – AP pakluso, o savo pataisymą, kuriame nebeliko „SSRS – buvusios Vokietijos sąjungininkės“ motyvavo formalumu.
„1939-siais, nepaisant aštrių ideologinių skirtumų, dvi galybės pasirašė nepuolimo sutartį, kuri leido užgrobti Lenkijos teritoriją, o Sovietų sąjungai – Baltijos šalis. Šis paktas niekada nebuvo formaliai pripažintas, kaip aljansas, o 1941-siais Vokietija užpuolė Sovietų sąjungą“, – teisinosi AP.
Už faktų viešinimą baudžia
Iš tikrųjų, nors formali sąjunga tarp SSRS ir Vokietijos nebuvo sudaryta, abi šalys veikė kaip sąjungininkės. Nuo 1939 m. rugsėjo 1-osios, kai Vokietijos invazija į Lenkija prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Berlynui sveikinimo telegramas „su pergalėmis“ siuntęs Kremlius jau 17 d. prieš lenkus metė sutelktą armiją – sovietų kariai įsiveržė į Lenkiją ir užgrobė rytinę dalį, kurioje buvo ir lenkų okupuotas Vilniaus kraštas.
Sovietų istoriografijoje ši invazija teisinama „vakarinių slavų žemių gelbėjimu“ ir „išvadavimu nuo lenkų ponų jungo“. Be to, rugsėjo 18-ąją sovietų naujienų agentūra TASS įsiveržimą ciniškai motyvavo „tvarkos atkūrimu, Lenkijos valstybingumo gynimu, žlugus lenkų vyriausybei“, nutylint patį nacių invazijos faktą. Kiek vėliau sovietai lenkų valstybingumą „gynė“ sušaudydami dešimtis tūkstančių lenkų karininkų - karo belaisvių, intelektualų ir visuomenės veikėjų.
Tuo metu pati invazija buvo vainikuota bendru paradu su naciais Brest-Litovsko mieste – pralaimėjusių, tačiau nepasidavusių lenkų tvirtovėje koja į koją žygiavo sovietų kariai, riedėjo Vokietijos ir SSRS tankai. Ironiška, kad tą pačią tvirtovę 1941-ųjų birželį gynė sovietai, o ją užėmė vokiečiai.
Tačiau 1939-ųjų rugsėjo 22 d. besiglėbesčiuodami ir vienas kitam pagarbą atiduodantys nugalėtojai – sovietų ir nacių kariškiai tokiu būdu įgyvendino tų pačių metų pasirašyto Ribbentropo-Molotovo pakto – formaliai nepuolimo sutarties ir jos slaptųjų protokolų planą: pasidalinti Rytų Europą. Iš pradžių į SSRS įtakos sferą pateko Suomija, Estija, Latvija, rytų Lenkija ir dalis Rumunijos (Besarabija). Vokietijai atiteko Lietuva ir vakarų Lenkija, tačiau rugsėjo 28 d. Lietuva atiduota Sovietų Sąjungos įtakos sferai.
Mažiau nei po 2 metų vokiečių kariai puolė Sovietų sąjungą, tačiau iki tol Maskva ir Berlynas buvo pasirašę net kelias glaudaus ekonominio bendradarbiavimo sutartis, pagal kurias Sovietų sąjunga, mainais į žaliavas – naftą, geležies rūdą, grūdus, gavo 430 mln. tuometinių reichsmarkių, įvairios pažangios techninės įrangos, ginkluotės, tarp jų ir kreiserį „Lutzow“, kuris buvo perduotas sovietų laivynui. Ironiška, jog žaliavos nacių karo Vakaruose reikmėms keliavo per tą patį Brest-Litovską.
Tačiau vien tokių faktų minėjimas Rusijoje yra ne tik nepageidaujamas, bet ir baudžiamas. 2016 metais Rusijos Aukščiausiasis teismas nubaudė tinklaraštininką Vladimirą Luzginą iš Permės miesto vien už tai, kad jis priminė apie bendrą sovietų ir nacių agresiją prieš Lenkiją.V. Luzginas socialinio tinklo „VKontakte“ paskyroje pažymėjo, kad Kremlius tyli apie šį istorinį faktą, tačiau Rusijos Aukščiausiasis teismas tai įvertino, kaip nacistinių nusikaltimų ir Niurnbergo tribunolo sprendimų neigimą.