DELFI jau anksčiau rašė, kad į Kaliningradą nuo liepos 1-osios Lietuvos ir Lenkijos piliečiams bus galima patekti nemokamai su elektronine viza. Pasak srities atstovų, jie taip nori paskatinti turizmą.
Šia paslauga vilioja ir Rusijos diplomatai, pastaruoju metu ypač aktyviai besireiškiantys socialiniuose tinkluose – vien Rusijos ambasados ir Rusijos konuslato Klaipėdoje paskyrose per pastarąsias savaites netrūksta patarimų, kaip kada, pro kur vykti, kaip užpildyti elektroninę vizą. O į bet kokią kritiką reaguoja su neslepiama nuoskauda.
Po to, kai DELFI portale pasirodė straipsniai apie lietuvių nuotykius pasienyje su Kaliningradu, o ypač – straipsnis apie vilniečio savaitgalinės kelionės po Kaliningradą įspūdžius, reakcijos ilgai laukti nereikėjo.
Ne patys maloniausi asmeniniai potyriai Kaliningrade ir išvada bei rekomendacija ten nevykti pirmiausiai užkliuvo aktyviai viešojoje erdvėje besireiškiančiam Rusijos konsului Klaipėdoje Sergejui Čerkalinui.
Feisbuko grupėje „Rusai Lietuvoje“ jis pasidalijo rusiška straipsnio versija ru.delfi.lt ir tikino, kad tai yra „eilinis nevykęs bandymas niveliuoti elektroninių vizų įvedimo efektą“. Esą, tie, kas buvo Kaliningrade, tik pasijuoks iš šio straipsnio.
Bet Kremliaus išlaikomi propagandiniai portalai rėžė iš peties: esą Lietuvos žiniasklaida meluoja apie atsilikusį Kaliningradą ir kursto neapykantą slavams.
Kaltina nesantaikos kurstymu
Kremliaus išlaikomas portalas baltnews.lt iš pradžių pasidžiaugė oficialia Rusijos turizmo statistika: esą nuo liepos elektroninių vizų formas daugiausiai pildė būtent Lietuvos piliečiai, taip pat latviai, vokiečiai ir lenkai – iš viso net 10 tūkst. turistų gavo tokias vizas per pirmąjį naujos tvarkos galiojimo mėnesį. Tiesa, kiek anksčiau, kitas Kremliaus ruporas gyrėsi net dvigubai didesniais skaičiais – esą vizas gavo 20 tūkst. užsieniečių, dauguma jų – lietuviai.
Rusijos turizmo industrijos sąjungos atstovė Irina Tiurina tikino, kad kol kas į Kaliningradą veržiasi pavieniai turistai, bet tikimasi ir kelionių organizatorių suorganizuotų grupių. O tada baltnews.lt jau remiasi liūdnai pagarsėjusio Propagandinių pranešimų kalvės, portalo rubaltic.ru įkūrėjo Aleksandro Nosovičiaus straipsniu.
Savo straipsnyje A. Nosovičius tikina, kad būtent Lietuvos valdžia neva kelia isteriją dėl „tarp paprastų lietuvių sensacingo Kaliningrado srities populiarumo“. Esą „su valdžia susijusios žiniasklaidos priemonės priėjo ir iki rasizmo ir stengiasi įtikinti skaitytojus nepildyti elektroninių vizų ir nevykti į Kaliningradą“.
Tai, kad vilniečio akį patraukė vietinių apranga ir ypač slaviškas skonis, anot A. Nosovičiaus, yra rasizmo įrodymas.
„Iš kur jie tų drabužių tokių gauna – sunku pasakyti, bet visi jie apsirengę taip ypatingai. Nėra europietiško laisvumo, visi atrodo kaip išėję iš sovietinio turgaus“, – apibūdino Kaliningrade apsilankęs lietuvis. Tai, anot A. Nosovičiaus, yra 90% proc. negatyvaus straipsnio apie Kaliningradą kulminacija ir „bandymas sukurstyti tarpnacionalinę nesantaiką, kad jie nustotų važinėti į Kaliningradą su elektroninėmis vizomis“.
Be to, kliuvo ir lietuvio požiūriui į tai, kaip vokiečiai elgiasi su vokiškuoju paveldu. Lietuviui susidarė įspūdis, jog kaliningradiečiai didžiuojasi viskuo, ką mieste padarė vokiečiai, nors vokiečių nuopelno nematyti.
„Plaukiojant laivu su ekskursija pasakoja, kad štai čia buvo pasukamas tiltas, bet mums nepavyko suremontuoti taip, kad būtų pasukamas, todėl padarėme pakeliamą, – įspūdžiais dalijosi Hubertas. – Jų katedra su Imanuelio Kanto palaikais – dar viena vieta, kuria jie didžiuojasi. Bet jos neįmanoma nufotografuoti taip, kad nesimatytų aplinkui daugiabučių.“
Nepatinka Kaliningradas – esi nacių sėbras
„Matosi, kad garbingas Vilniaus gyventojas, jei tik toks egzistuoja, vis dėlto Kaliningrade niekada nebuvo. Nes juk negalima taip kvailai meluoti. Ko vertas tikinimas, kad Kaliningrade tėra vienintelis prekybos centras „Akropolis“, kai priešais įsikūręs kitas prekybos centras – jo nepastebėti gali tik žmogus su vystymosi sutrikimais“, – plūdosi A. Nosovičius.
Jo teigimu, visas straipsnis skirtas pažadinti pačius žemiausius lietuvių instinktus, sukelti snobizmo, pranašumo jausmo, priminti, kad lietuviai esą yra tikri europiečiai, o Kaliningradas – tai Sovietų sąjunga.
A. Nosovičius tokį negatyvumą net susiejo su Lietuvos įstatymais, kurie esą pamina visas po pergalės prieš nacizmą priimtinas normas ir netgi rodo „etnines pretenzijas“.
„Tikėtina, kad tam tikruose Lietuvos valdžios sluoksniuose jau kilo tokia panika dėl sensacingai populiarių elektroninių vizų. Ar juokas tai, kad po daugelio metų pasakų apie Rusiją – teroristine valstybę per kelias savaites ją panoro aplankyti 20 tūkst. lankytojų.
Bandydami įtikinti skaitytojus nevykti į Kaliningradą oficiozai naudoja gėbelsišką melą apie rusišką eksklavą: esą ko gi jūs norite, ten juk slavai, negi jie pagal savo skonio supratimą gali rengtis europietiškai?“ – toliau nestabdė A. Nosovičius, kurio manymu, tai, jog DELFI nėra valstybinis kanalas, o asmens nuomonė portale – ne DELFI nuomonė, čia neva nieko nereiškia.
Esą DELFI atsakinga už „neapykantos kurstymą“, už ką baudžiamąją atsakomybę numato Lietuvos įstatymai. Tokį vertinimą pateikusio A. Nosovičiaus nuomone, DELFI straipsnį galima palyginti su Viačeslavo Titovo atveju, kuris buvo nuteistas už partizano Adolfo Ramanausko-Vanago niekinimą.
Kaip ir V. Titovo, taip ir A. Nosovičiaus teigimu, A. Ramanauskas-Vanagas esą „nužudė tūkstančius žmonių“. Tad esą kaip neįmanoma įžvelgti neapykantos kurstymo DELFI publikacijoje?
„Toje pačioje Europoje, su kuria, sprendžiant iš DELFI straipsnių, Lietuva nejaučia ryšio, už tokius straipsnius varo iš padorių namų su šluota.
Ir reikia būti tikru Ramanausko pasekėju ir panašiu Hitlerio sėbru, kad nematytum neapykantos kurstymo už frazių apie slavių ypatybes“, – baigė A. Nosovičius.
Etatinio veikėjo neapykanta Lietuvai
„Apžvalgininku“ ir net „politologu“ įvardijamas ir save tituluojantis A. Nosovičius taip pats save laiko Baltijos šalių užsienio politikos žinovu. Šia tema jis išleido dvi knygas: „Europos užkampiai. Kodėl miršta Baltijos šalys“ ir „Nuosmukio istorija. Kodėl Baltijos šalims nepavyko“. Ypač didelį dėmesį ir neapykantos pliūpsnius jis skiria būtent Lietuvai.
Savo straipsnius A. Nosovičius publikuoja svetainėje rubaltic.ru, kuri priklauso nevyriausybinei organizacijai Visuomenės ir politikos tyrimų centras „Russkaja Baltika“. Šis centras susijęs su I. Kanto vardu pavadintu Baltijos federaliniu universitetu Kaliningrade ir rašo apie buvusias SSSR šalis.
Organizacija dirba kaip analitikos centras, kuris publikuoja naujienas ir akademinius tyrimus, rengia konferencijas ir jauniems žurnalistams skirtas vasaros stovyklas. Latvijos saugumo policija 2013 metų ataskaitoje rubaltic.ru pavadino vienu „Rusijos informacinės įtakos resursų“, kuris „analitinio portalo stiliumi formuoja Rusijai palankią geopolitinę įvykių Baltijos jūros regione viziją“.
Rubaltic.ru skaitytojų nėra daug. Similarweb.com duomenimis, per paskutinį pusmetį šiame puslapyje apsilankė maždaug 350 tūkstančiai žmonių. Ketvirtadalis auditorijos buvo iš Rusijos, maždaug tiek pat – iš Lietuvos, kuri ribojasi su Kaliningradu, dar 18 procentų lankytojų buvo iš Latvijos. Rubaltic.ru veikia kaip agresyvus Baltijos šalių gyventojų dirgiklis ir tendencingo turinio šaltinis, orientuotas į mažiau išsilavinusių rusakalbių Baltijos šalių gyventojų dezinformavimą, siekiant juos paveikti“, – aiškina Rytų Europos politikos tyrimų centro vadovas Andis Kudoras.