Baltijos šalis išvadino kanibalais
„Žiuri logika paradoksali: ji įteikė taikos premiją šalims, kurios 27 savo „nepriklausomybės“ metus rėmė ir provokavo karą. Jų europietišką integraciją galima vadinti tik gailesčiu“, – tūžmingai į savo skaitytojus kreipiasi liūdnai pagarsėjęs rubaltic.ru žurnalistas Aleksandras Nosovičius, kuris pastaruoju metu negaili keisto dėmesio Lietuvai.
Pavyzdžiui, jo manymu, kažkodėl būtent Baltijos šalys atsakingos už Jugoslavijos bombardavimą. Taip pat Baltijos šalys kaltos, nes palaikė karą Irake, Libijos „sunaikinimą“, Sirijos bombardavimą ir, lyg to nebūtų gana, esą nuolat kišosi į karą Ukrainoje.
Kibti prie NATO sprendimų jau seniai tapo Rusijos kone kasdieniu užsiėmimu, tačiau šį kartą už juos kliuvo Baltijos valstybėms už itin keistas nuodėmes. Pavyzdžiui, dėl 1999 metų Jugoslavijos bombardavimo - tuo metu Lietuva ir kitos Baltijos šalys net nebuvo sulaukusios pakvietimo į NATO.
Nors pasaulio valstybės iki šiol nesutaria, ar Kosove vykdyti bombardavimai buvo agresyvus išpuolis, ar baudžiamoji akcija, atakas vykdė NATO pajėgos, o Baltijos valstybės jokios sprendimo galios neturėjo.
Tiesa, Baltijos valstybės rėmė Kosovo nepriklausomybės idėją ir prisidėjo, siekdamos sutramdyti įsisiautėjusį konfliktą tarp principingų tautinių grupių, pavyzdžiui, vėliau siuntė taikdarių misijas.
Ta pati sąlyga taikoma ir aptariant karą Irake. Remiantis 2003 metų Vilniaus grupės pareiškimu, kuriame figūruoja ir Baltijos valstybių vardai, jos iš tiesų palaikė Irako nuginklavimo idėją.
Tačiau svarbu paminėti faktą, kad prieš penkiolika metų viešumoje pasirodęs Vilniaus laiškas iš tiesų buvo parengtas Vašingtone. Baltijos šalių poziciją šiuo klausimu nebuvo sunku nuspėti – visos jos tuo metu ruošėsi stojimui į NATO ir siekė užsitikrinti Vakarų pasaulio, pirmiausiai JAV palaikymą.
Nepaisant to, tuometinis Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas 2003 metų kovo 18 dienos vakare JAV vadovui išsiųstame laiške pabrėžė taikios pagalbos svarbą: „Galimas Lietuvos indėlis prisidedant prie Irako krizės sureguliavimo yra ne karinio, o humanitarinio pobūdžio dalyvavimas, nukreiptas į neigiamų padarinių likvidavimą, t.y. siunčiant medikus, aptarnaujantį personalą ar kitokių specialistų, bei dalyvaujant pagalbos Irako gyventojams tarptautinėse programose, įskaitant ir paramą maisto produktais.“
Kitos Kremliaus ruporo išvardytos NATO karinės misijos vėlgi su Baltijos valstybėmis susijusios tik naryste Aljanse ir bendrų nutarimų laikymųsi. Be to, tekste nutylimas Rusijos vaidmuo Sirijoje, kai būtent rusų aviacija nesyk bombardavo civilių apgyvendintus taikinius, tyčia taikydamasi ne į karinius ar teroristų objektus, o būtent į niekuo dėtus žmones.
Sprendimas Vestfalijos taikos premiją skirti Baltijos valstybėms rusų propagandistams suteikė priežastį pavirkauti ir dėl engiamų prorusiškai nusiteikusių ukrainiečių. Dėl pagalbos ginant Ukrainos suverenumą ypač kliuvo Lietuvai, kuri ukrainiečius rėmė ginklais ir kariniais instruktoriais.
„Lietuva buvo pirmoji šalis pasaulyje karinių veiksmų metu tiekusi ginklus Kijevui. Po viso šito įteikti taikos premiją Baltijos šalių lyderiams yra tas pats, kas apdovanoti kanibalus už humanizmą,“ – skambių palyginimų nevengė Rusijos žurnalistas. Žinoma, faktas, kad Rusija pirmoji ėmėsi karinių veiksmų, apginklavo prorusiškus separatistus arba tiesiogiai kovėsi jų pusėje po to, kai okupavo ir neteisėtai aneksavusi Krymą, žurnalisto nesudomino.
Pasiūlė premiją steigti Kaliningrade
Kremliaus propagandistams suskaudo ne tik dėl Baltijos šalių pagerbimo tarptautiniu mastu, bet ir dėl pačios Vestfalijos premijos esmės ir jos skyrimo vietos. Pasak žurnalisto, logiškai mąstant, premiją derėtų įteikti ne Vestfalijos regione, bet Kaliningrade.
Tokį siūlymą A. Nosovičius pagrindžia tuo, esą Europos Sąjunga kaip susivienijimas neatspindi tikrosios Vestfalijos sistemos reikšmės – remti nacionalinių valstybių formavimąsi ir jėgų pusiausvyrą Europoje.
Vietoje to, žurnalistas siūlo aiškinti ES atsiradimą kantiškuoju amžinosios taikos ir visų karų pabaigos principu. „Pasaulinės premijos už europietišką integraciją įteikimas turi savo logiką, tik remiantis šia logika ją reikėtų įteikti ne Vestfalijoje, bet Emanuelio Kanto gimtinėje, Kaliningrade,“ – svarsto A. Nosovičius.
Tiesa, logiškai mąstant E. Kanto gimtinei tokia garbė negresia – Kionigsbergo, tikrojo filosofo gimtojo miesto, pavadinimas sovietų Rusijai aneksavus Rytprūsius liko tik vadovėliuose, kaip ir didžioji dalis senojo miesto, kurį sovietai sugriovė 1945 m. O apie Sovietų Sąjungos politinio veikėjo Michailo Kalinino vardu pavadintą šių dienų Kaliningradą žymusis mąstytojas tikrai nebuvo girdėjęs. Ironiška, jog būtent E. Kanto vardu pavadintame universitete Kaliningrade buvo įkurtas A. Nosovičiaus propagandinis ruporas rubaltic.ru.