Naujame Rusijos Užsienio reikalų ministerijos valdomame ir prestižiniu besivadinančio Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto (MGIMO) Karinių ir politinių tyrimų centro leidinyje pristatoma pasaulio vizija iki 2050-ųjų metų. Knyga skirta „tarptautines ir karinę-politinę temas nagrinėjantiems specialistams, moksliniams darbuotojams, ekspertams, politologams“.
Trijų ilgamečių MGIMO auklėtinių – Aleksejaus Podberiozkino, Michailo Aleksandrovo ir Olego Rodionovo monografija „Pasaulis XXI amžiuje: šalių ir regionių tarptautinės padėties vystymosi prognozė“ analizuojami ir prognozuojami „labiausiai tikėtini pasaulio vystymosi scenarijai“.
Tarp pastarųjų – JAV, kaip „atsvaros Vakarų civilizacijai“, Jungtinės Karalystės, kaip „anglosaksų pasaulio lyderės“, Arkties, Azijos, Afrikos, Artimųjų Rytų, ES, Balkanų regiono, atskirų Europos valstybių ateities perspektyvos. Kiekvienam regionui pateikti keli vystymosi scenarijai – pesimistiniai ir optimistiniai. Pastarųjų sąlyga – geri santykiai su Rusija.
Išskyrė Baltijos šalis
Atskiru punktu išskirtos ir Baltijos šalys, kurios vadinamos sovietmečiu įkaltu „Pribaltikos“ terminu. Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Nerijus Maliukevičius, kuris nagrinėja informacinius karus pažymėjo, kad Lietuva, Latvija ir Estija priskirta ne Europos regionui, ne ES, net ne Šiaurės ar Rytų Europos šalims, o „posovietinei erdvei“.
„Skaitant panašius ankstesnius dokumentus, tai panašu į senesnę interpretacijų istoriją, nes anksčiau Baltijos šalys būdavo jau priskirtos daliai, susijusiai su ES.
Dabar matome, kad mūsų regionas grąžinamas į Rusijos interesų zoną, net skyrelių pavadinimai tokie savotiški – postapokaliptiniai, o ir pačios prognozės atitinka Kremliaus skleidžiamą naratyvą dėl Sovietų sąjungos griūties – kaip geopolitinės katastrofos“, – sakė ekspertas, pabrėžęs, kad tokiame dokumente iš Baltijos šalių atimama savarankiškumo galimybė ir jos paverčiamos geopolitinės kovos placdarmu, kuriame kitos šalys galėtų dalintis teritorijas.
Toks simbolinis priskyrimas – neatsitiktinis, mat nepaisant įvairiuose formatuose reiškiamų Kremliaus patikinimų ir pašaipų, jog Baltijos šalys Rusijos esą visai nedomina, „Pribaltikai“ skirtuose dvejuose puslapiuose išdėstytas prognozių turinys rodo priešingai.
Piešia niūrų ateities paveikslą
Pirmiausiai pabrėžiama, kad iki 2025 metų Baltijos šalių padėtis blogės. Nepaisant įvairių rodiklių, rodančių ryškų Baltijos šalių atsiplėšimą demokratijos, ekonominės gerovės ir kituose indeksuose, MGIMO prognozė Lietuvai, Latvijai ir Estijai negailestinga.
„Ekonomika stagnuos, pragyvenimo lygis smuks dėl žlugsiančios pramonės, Rusijos rinkų praradimo, tranzitinių pervežimų iš Nepriklausomų valstybių sandraugos šalių, o taip pat dėl ES dotacijų sumažėjimo“, – teigiama dokumente.
Nepaisant sulėtėjusios emigracijos ir išaugusio grįžtančiųjų skaičiaus, anot MGIMO monografijos autorių, emigracija tęsis – šalis paliks darbingiausieji, o gyventojų skaičius mažės. Be to, esą išliks įtampa tarp rusakalbių mažumų ir latvių bei estų.
Baugina etniniais konfliktais
„Neatmestini tarpnacionaliniai konfliktai tarp šių bendrijų, o Vilniaus krašte – tarp lietuvių ir lenkų. Šie konfliktai gali įtraukti ir trečiąsias šalis – Lenkiją, Rusija ir NATO karines pajėgas“, – bauginama dokumente, kuriame pabrėžiama, jog konflikto eskalacija gali baigtis regioniniu konfliktu bei pateikiama statistika, turinti parodyti Baltijos šalių gynybinę negalią – esą tik Estija skiria 2 proc. BVP gynybai, o, pavyzdžiui, Lietuva teskiria 1,49 proc.
Tiesa, pastarasis skaičius – gerokai pasenęs, mat tokį procentą Lietuva skyrė 2016 m. Šiuo metu Lietuva skiria 1,96 proc. Ir ieško galimybių užtikrinti pasižadėtą 2 proc. skyrimą iki metų pabaigos.
Vis dėlto tokios išlaidos gynybai, anot monografijos autorių, esą gali ne tik supriešinti visuomenes, bet ir pakeisti politinę padėtį. Esą visiškai realus „politinės transformacijos“ scenarijus, kai „visuomenės nepasitenkinimas“ pasireikš rinkimuose.
„Laimėti pradės tos partijos, kurios pasisako už daugiavektorinę užsienio politiką ir santykių su Rusija normalizavimą. Šios partijos bus pasiruošusios atstatyti ekonominius ryšius su Rusija ir atšaukti rusakalbių diskriminacijos politiką“, – prognozuojama dokumente, tiesa, pažymima, jog tokio scenarijaus išsipildymas iki 2025 metų yra mažai tikėtinas dėl NATO buvimo Baltijos šalyse.
Pastarasis kurį laiką esą dar išliks reikšmingas ir bus plečiamas, o tai neva tik didins konflikto tarp NATO ir Rusijos galimybę. Be to, Baltijos šalys neva sieks tokia situacija pasinaudoti, siekdamos ekonominės naudos.
„Tačiau rimtos naudos joms gauti nepavyks. O blogėjanti socialinė-ekonominė padėtis prives prieš vidinės destabilizacijos“, – teigiama dokumente.
Tačiau nuo 2025 iki 2050 NATO esą paliks Lietuvą, Latviją ir Estiją, nors ten neva „gali pasirodyti ES karinės pajėgos“. Baltijos šalims jau esą teks rinktis – išsaugoti orientaciją į ES, o tai reiškia į Vokietiją ar atsigręžti į Rusijos pusę. Baltijos šalyse, anot prognozuotojų, atsiras ir vieną, ir kitą pusę palaikančių partijų, o jos įsivels į žiaurią kovą, kuri atsilieps ir Rusijos-Vokietijos santykiams.
O šių santykių sėkmė neva itin priklausys nuo Lenkijos – jei ši liks ištikima ES ir sutiks su „jaunesnės Vokietijos partnerės vaidmeniu“, Baltijos šalys liks ES dalimi ir išsaugos provokišką orientaciją. Tačiau Lenkijai pristatant save, kaip savarankišką jėgos centrą ir Višegrado grupe paremto atskiro regioninio centro lydere, Baltijos šalims neva liks vienintelė išeitis – orientacija į Rusiją.
„Tai yra žongliravimas štampais, o duomenų ar statistikos, kurios pagrįstų distopinį vaizdą nėra. Vietoje to vystomos tautinių mažumų konfliktų, separatizmo židinių temos, o transatlantinio dėmens nelieka“, – teigė N. Maliukevičius.
Vis dėlto galiausiai skyriaus Baltijos šalims pabaigoje desertui pateiktas ir dar vienas „įmanomas scenarijus“, kurį nuolat purtosi arba jį pašiepia Kremliaus propagandiniai kanalai. Šiuo atveju jis surašytas labai aiškiai, juodu ant balto, Rusijos URM išlaikomo universiteto dokumente.
„Įmanomas ir Pribaltikos padalijimas į rusų teritorijas, kurias prisijungs Rusija, lenkiškas teritorijas prijungs Lenkija, ir į tas teritorijas, kurios liks etnosams – lietuviams, latviams, latgaliams ir estams“, – teigiama dokumente.
„Vėlgi, tai yra savotiška indulgencija ir dabartinės Kremliaus politikos pateisinimas, siekiant pabrėžti savus interesus. Tai nėra adekvatus Kremliaus politikos receptas ar praktinės politikos dokumentas, o eilinis Rusijos interesų sklaidos pristatymas“, – komentavo N. Maliukevičius.