DELFI jau skelbė, kad Lietuva sulaukė istorinės akimirkos – po daugiau kaip dvejus metus trukusio teisminio proceso Vilniaus apygardos teismas trečiadienį paskelbė nuosprendį pačioje svarbiausioje Lietuvos istorijoje byloje dėl 1991 m. sausio įvykių Lietuvoje.
Oficialiai baudžiamojoje byloje prokurorai nukentėjusiaisiais pripažino 700 žmonių, kaltinimai pareikšti 67 asmenims, kuriuos gina 126 valstybės paskirti gynėjai.
Baudžiamojon atsakomybė patraukti Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos Respublikos piliečiai, 1991 m. ėję vadovaujančias pareigas Sovietų Sąjungos Komunistų partijoje, Gynybos, Vidaus reikalų ministerijose, Valstybės saugumo komitete (KGB), jų sukarintuose padaliniuose. Net 65 asmenys teisti už akių, jiems apie Lietuvoje vykstantį baudžiamąjį procesą buvo pranešta per Teisingumo ministeriją, taip pat išsiųsti teismo šaukimai gyvenamosios vietos adresu.
Be to, kol vyko procesas, teisėjai nutarė sustabdyti Europos arešto orderių vykdymą – taip būtų užtikrintas nevaržomas kaltinamųjų atvykimas į Lietuvą. Vis dėlto, šia teise nė vienas kaltinamasis nepasinaudojo ir teisme nepasirodė. Nuosprendžiui įtakos tai neturėjo – visi kaltinamieji gavo realias laisvės atėmimo bausmes nuo 4 iki 14 metų.
Į tokią baigtį nuteistieji, jų atstovai ar užtarėjai reagavo skirtingai – vieni demonstravo nuostabą ir ryžtą kautis toliau, kiti piktinosi neva politizuota byla arba šaipėsi iš Lietuvos teisingumo bei kartojo jau ne vieną dešimtmetį sklandančias sąmokslo teorijas.
Tačiau vieningos pozicijos nebuvimas bei badymas pirštais, anot DELFI kalbintų pašnekovų, rodo viena: nuosprendžiai nėra pabaiga, o tik pradžia, o savo valandos turėtų sulaukti ir pagrindinis Sausio 13-ųjų įvykių įtariamasis, kuris ne tik tiesiogiai nefigūruoja šioje byloje, bet ir iš viso atsisako apie ją šnekėti.
„Už ką? Sėdėjau tanke, buvau žiūrovas“
Skelbiant nuosprendžius didžiausio dėmesio sulaukė Lietuvoje gyvenantis buvęs kariškis Genadijus Ivanovas – jis vienintelis iš kaltinamųjų nuolat vaikščiojo į teismo posėdžius. Ketverių metų laisvės atėmimo bausme nuteistas vyras, vos tik išgirdęs nuosprendį, garsiai paklausė: „Už ką?“ Tą patį jis kartojo ir teismo salėje ir išėjęs į lauką kartu su savo advokate Julija Žukiene.
Ir nors byloje dauguma kaltinamųjų susiję būtent su kruvina Sausio 13-osios naktimi, visa Sausio įvykių byla apima platesnį laiko tarpą. Jame užfiksuotas ir Spaudos rūmų šturmas Sausio 11-ąją, kai tankų ir šarvuočių remiami desantininkai užėmė pastatus, iš jų jėga išvijo saugojusius žmones.
Šturmo metu kulkomis buvo sužeisti trys žmonės, dar kelioms dešimtims kliuvo smūgiai automatų buožėmis ir kariškių kumščiais, tik atsitiktinumo dėka po pavojingai manevravusių sovietų tankų ir šarvuočių vikšrais nepateko žmonės.
Generalinė prokuratūra sako, kad kaltinamasis Rusijos pilietis G. Ivanovas buvo vienas iš vadovaujančių asmenų, užgrobiant Spaudos rūmus, nors jis tik skėsčiojo rankomis ir tikino tebuvęs nekaltas liudininkas: sėdėjo ant tanko ir stebėjo įvykius, per kuriuos esą nieko neįvyko.
„Nebuvo mano jokios vaidmens. Buvau atsakingas už ginkluotę“, – po teismo nuosprendžio tikino G. Ivanovas.
„Jis buvo tik pora valandų prie Spaudos rūmų, bet buvo tik žiūrovas“, – sakė nuteistojo advokatė J. Žukienė. Jos teigimu, G. Ivanovas esą tik vilkėjo uniformą. Anot jos, iš karto po Sausio įvykių visi juose dalyvavę kariai buvo apklausti ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos prokurorų.
Ją klausinėjęs į Lietuvą komandiruotas Rusijos laikraščio „Izvestija“ žurnalistas pats ėmėsi advokato vaidmens. „Gal galima Jūsų komentarą dėl šio smarkiai politizuoto proceso, atrodo, – netgi ne atrodo, tai akivaizdžiai visiems matyti“, – į nuteistąjį kreipėsi „Izvestija“ žurnalistas.
„Apskųsime šį nuosprendį“, – atsakė J. Žukienė, o jai antrinęs G. Ivanovas pabrėžė, kad jeigu aukštesniųjų instancijų teismai jo neišteisins, jis skųsis Europos Žmogaus Teisių Teismui. Kito Spaudos rūmų šturmo „herojaus“, buvusio Pskovo 76-osios desantininkų divizijos vado pavaduotojo pulkininko Vasilijaus Kustrio advokatė Emma Domajeva BNS sakė, kad nuosprendį skųs.
„Jau Jazovui iš tikrųjų turėjo būti griežta (bausmė), o mano pulkininkui vis tiek turėjo būti mažiau. Jis gi buvo vykdytojas“, – teigė teisininkė. V.Kustrio teismas skyrė 12 metų laisvės atėmimą.
Būtent V. Kustrio užfiksuotas dokumentinėje Sausio įvykių kronikoje besistumdantis su protestuotojais. Teigiama, kad jis paleido šūvį į V. Lukšį, kuriam vėliau prireikė ne vienos operacijos – peršauto veido randai liko iki šiol.
Į užsienį išvykti bus sunkiau
Tai, jog nuosprendis bus skundžiamas, perdavė ir KGB specialiojo dalinio „Alfa“ tuometinis vadas Michailas Golovatovas, kuris kartu su savo vyrais 1991-ųjų sausio 13-ąją šturmavo televizijos bokštą bei radijo ir televizijos pastatą Vilniuje, Konarskio gatvėje.
Būtent gerai ginkluoti „Alfa“ vyrai judantys televizijos pastato koridoriais užfiksuoti kamerų tą naktį, kai tiesioginės transliacijos metu apie televizijos užėmimą pranešė užsibarikadavusi žurnalistė Eglė Bučelytė.
M. Golovatovas neigė savo kaltę dėl civilių žmonių žūčių ir laikėsi nuomonės, kad į susirinkusius protestuotojus šaudė snaiperiai. Tad pirminė jo reakcija į nuosprendį buvo pesimistinė.
„Koks čia gali būti teisingumas? Už ką skyrė 14 metų kalėjimo? Už tai, kad mes tada buvome SSRS? Galutinis tikslas yra gauti apkaltinamąjį nuosprendį ir po to panaudoti jį, kad gautų kompensaciją už Lietuvos, Latvijos ir Estijos „okupaciją“. Lietuva eina priešakyje. Tai pats svarbiausias dalykas. Tai, ką daro Lietuva, akivaizdžiai, visa tai yra melas ir iškraipymas. Jei 1992 metais buvo apie 500 nukentėjusiųjų, tai šiandien jų jau yra pusantro tūkstančio. Iš kur jie atsirado?“, – piktinosi KGB karininkas, nuo teisingumo pasislėpęs Rusijoje.
Tačiau įdomu tai, kad jis vis dėlto pasirinko ne tik atsimušinėjimų paremtą taktiką, bet ir teisinį kelią. M. Golovatovo sprendimas skųsti nuosprendį gali pasirodyti eilinis, tačiau ne viskas taip paprasta. Dar 2011-siais Austrijoje pagal Lietuvos išduotą arešto orderį tuomet tik kaip įtariamasis sulaikytas buvęs KGB karininkas netrukus buvo paleistas.
Maskvos diplomatinį spaudimą patyrę austrai vėliau teisinosi, kad lietuvių rašte įsivėlė klaida – neteisingai buvo įrašytas M. Golovatovo vardas.
Vėliau paaiškėjo, kad M. Golovatovas ES šalyse lankėsi mažiausiai 8 kartus. Dabar jo statusas iš įtariamojo perkvalifikuotas į nuteistąjį už karo nusikaltimus, tad 2011-siais Užsienio reikalų ministro pareigas ėjusio Audroniaus Ažubalio teigimu, dabar tokios kelionės į ES šalis jam taptų dar pavojingesnės.
„Dabar tokiems asmenis bus žymiai sunkiau keliauti savo pavarde, o jei nukeliaus, su tomis šalimis veikia sutartys, Europos arešto orderis ir tokius nuteistiems asmenis leisti pasprukti bus sunku. Būtų pasekmės – tokia valstybė būtų nepatikima partnerė, kaip kokia Rusija, Kuba, Nikaragva ar Venesuela, kurios dangsto karo nusikaltėlius.
Ši byla, manau, ras atitinkamą atgarsį ir Europos žiniasklaidoje, politiniuose sluoksniuose, manau, reikėtų informuoti ES valstybių Užsienio ir Teisingumo ministerijas apie priimtus teismo nuosprendžius bei pabrėžiant, kad tie asmenys nuteisti už akių, tad Lietuva tikisi, kad bus vykdoma savitarpio teisinės pagalbos sutartys“, – teigė A. Ažubalis. Jis pabrėžė, kad ši byla svarbi ne tik Lietuvai, mat Rusija laužo visą saugumo architektūrą Europoje, pamina tarptautinę teisę
„Tad tai svarbu ir Sakartvelo bei Ukrainos kontekste – nesidžiaukite dabar Krymo, Abchazijos, Pietų Osetijos okupacija, ateis laikas ir bus įvykdytas teisingumas, čia ir mūsų diplomatinės tarnybos reikėtų imtis veiksmų“, – sakė A. Ažubalis.
Pirštais bado į Gorbačiovą
Jo nuomone įvykdytas tik dalinis teisingumas, nes kaltais pripažinti agresijos prieš Lietuvos valstybę vykdytojai, tačiau pagrindinis asmuo, atsakingas už Sausio 13-osios tragediją, ne.
„Ponas Gorbačiovas nėra nuteistas, netgi nėra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tiek Ushopčikas, tiek Golovatovas pasislėpė nuo teisingumo, bet tai netrukdė juos nuteisti“, – sake A. Ažubalis, o jam antrinęs Seimo narys Laurynas Kasčiūnas taip pat apgailestavo, kad nepavyko apklausti tuometinio SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo.
„Viena vertus, pasiektas istorinis teisingumas ir atpildas. Ir palengvėjimas, kad valstybė yra pajėgi nepaisant geopolitinio spaudimo ištirti tokio masto bylas. Kita vertus, sunku įsivaizduoti, kad visa tai, kas vyko 1991-ųjų sausį, buvo vykdoma be M. Gorbačiovo žinios, įsakymo ar pritarimo“, – teigė L. Kasčiūnas.
Įdomiausia tai, kad būtent tokios pozicijos laikosi ir dauguma nuteistųjų, tarp jų ir M. Golovatovas, kuris tikino, kad kad sovietų armijos daliniai Sausio įvykių metu į Lietuvą atvyko prezidento M. Gorbačiovo nurodymu.
„1991 mes čia buvome savo šalies tiesioginio prezidento nurodymu, jo įgaliojimai galiojo visoje šalies teritorijoje“, – M. Golovatovo atsiųstą pareiškimą Vilniaus apygardos teismui per bylos posėdį dar pernai paskelbė jo advokatas Ryšardas Burda.
„Mes augome ir mokėmės TSRS, istorija vertinama buvo visiškai kitaip, visi mes visuomet įsitikinę, kad Lietuva savanoriškai įėjo į TSRS sudėtį. Lietuvos Aukščiausiosios tarybos priimtas nepriklausomybės aktas atrodė neteisėtas tuo metu galiojusios TSRS Konstitucijos požiūriu.
Lietuva siekė išeiti iš TSRS sudėties“, – mano M. Golovatovas. Jis prisiminė, kad tuometinė Sovietų vadovybė Kovo 11-osios aktą vertino kaip neteisėtą, todėl M. Gorbačiovas reikalavo atkurti Sovietų Sąjungos Konstitucijos galiojimą Lietuvoje. „Visi sprendimai derinami su vadovybe, prezidentu M. Gorbačiovu, tik suderinus klausimus aukščiausiame lygmenyje (...)“, – teigė M. Golovatovas.
Pats M. Gorbačiovas yra pagarsėjęs tuo, kad visada atsisako komentuoti Sausio 13-osios įvykius, per kuriuose jis esą miegojo ir nieko nežinojo iki pat ryto. Tai, kad branduolinį ginklą turinčios vienos galingiausių pasaulio valstybių lyderis miegojo karinės operacijos metu ir nieko apie ją nežinojo, nors tai tebuvo visų įvykių kulminacija, absurdu yra vadinęs netgi jo patarėjas Aleksandras Jakovlevas.
Koks bus Rusijos ir ES atsakas?
Iki trečiadienio popietės oficialios pozicijos apie nuosprendį Vilniuje Maskva dar nebuvo paskelbusi. Rusijos diplomatai Lietuvoje išreiškė protestą dėl to, kad nebuvo įleisti į teismo sale, o šios šalies žiniasklaida sutelkė dėmesį į kelis nuteistuosius – M. Golovatovą, Jurijų Melį ir Dmitrijų Jazovą.
Būtent dėl pastarųjų Lietuvai skrieja pašaipos ir grasinimai. Pavyzdžiui, Lietuvoje skandalingai pagarsėjęs istoriku save vadinantis Nikolajus Starikovas kaip mat sureagavo į nuosprendžius.
Savo „Twitter“ paskyroje jis pareiškė, kad 1991-siais esą nebuvo jokios nepriklausomos Lietuvos, tad karininkus teisia tik už įsakymų vykdymą, nors „sausio 13-ąją patys lietuviai, nežinomi snaiperiai nužudė keturiolika žmonių, o mūsų kariškiai nieko nežudė“.
N. Starikovas, tai yra proputiniško judėjimo „Antimaidan“ vienas iš lyderių ir partijos „Velikoje otečestvo“ pirmininkas. Į VSD ir AOTD grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitą sykį jau įtrauktas N. Starikovas dažnai reiškiasi Kremliaus propagandiniuose tinklapiuose, atvirai skelbia populiarią sąmokslo teoriją, jog Sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“.
N. Starikovas ne tik neigia Baltijos šalių okupaciją, bet ir atkartoja Kremliaus ideologu vadinamo Aleksandro Dugino skleidžiamas „rusiškojo pasaulio“ idėjas: esą būti rusu, tai yra ne tik etninė sąvoka, bet ir specifinio požiūrio į pasaulį turėjimas. Kitaip sakant, rusais besijaučiantys gali būti globojami ir ginami Rusijos, todėl, pavyzdžiui, Ukraina ir Lietuva esą turi priklausyti Rusijai.
Grėsmių ataskaitoje pažymėta, kad „Sovietų diktatoriui Stalinui simpatizuojantis konspirologas N. Starikovas kovoja prieš „anglosaksų sąmokslą“ ir įvairias Vakarų įtakos apraiškas Rusijoje. N. Starikovas buvo atvykęs į susitikimą su savo skaitytojais Vilniuje ir davė interviu Lietuvos rusakalbiams skirtai žiniasklaidai. Rusijos dvasinių judėjimų idėjos atitinka dabartinio Kremliaus režimo ideologiją – siekiama Rusiją pateikti kaip alternatyvą Vakarams ir taip atkurti įtaką posovietinėje erdvėje“.
Apie sovietinius laikus negalėjo pamiršti ir kitas teisiamasis. Dar prieš nuosprendį Kaliningrade kalbintas buvęs Lietuvos komunistų partijos CK vadovas, generolas Algimantas Naudžiūnas, leidosi į ilgą monologą, kaip sovietų laikais gyventi buvo geriau.
„Gerai gyvenome! Aš didžiuojuosi okupantais ir sovietine valdžia, o dabar iš Lietuvos bėga žmonės, šalį kamuoja nedarbas, ekonomika sunaikinta. Pamatysite, po 70-100 metų Lietuva nešnekės gimtąja kalba“, – renginyje, skirtame ginti J. Melį, kalbėjo A. Naudžiūnas.
O Rusijos dūmos Nepriklausomų valstybių sandraugos komiteto vadovo pavaduotojas Viktoras Vodolackinas reagavo dar tulžingiau. Stojęs ginti buvusio SSRS gynybos ministro, 94 metų Dmitrijaus Jazovo, kuriam Vilniaus apygardos teismas skyrė 12 metų nelaisvės, rusų paramentaras tikino, kad toks lietuvių sprendimas viena vertus yra „nelegitymus“, bet kita vertus kartu yra ir apdovanojimas.
Įdomu tai, kad pats D. Jazovas jau turi panašių „apdovanojimų“ pačioje Rusijoje – jis buvo ne tik vienas perversmo Lietuvoje organizatorių, bet ir Maskvoje, 1991-ųjų rugpjūtį, kai pamėgino surengti perversmą prieš M. Gorbačiovą.
Nesėkmingai pasibaigęs „gelbėjimo komiteto“ perversmas D. Jazovui suteikė galimybę susipažinti su liūdnai pagarsėjusio Maskvos kalėjimo „Matroskaja Tišina“ kamera, kur jis praleido pusantrų metų ir buvo teisiamas dėl valstybės perversmo. Tiesa, 1994 metais jam buvo pritaikyta amnestija, o naujoji valdžia su Vladimiru Putinu priešakyje D. Jazovui grąžino iki tol buvusius ir suteikė naujus apdovanojimus.
„Bet kurios iš Pribaltikos šalių nuosprendis ministrui Jazovui yra dar vienas apdovanojimas. Niekas atidžiai bylos neskaitė, kas ten tie asmenys, kurie žuvo. Jie, pirmiausiai, patys šaltaisiais ginklais puolė mūsų desantininkus, – apie sausio 13-osios aukas užtikrintai kalbėjo rusų parlamentaras, – tai buvo savigyna!“
Jo manymu, dabar Rusijos valdžios užduotis yra nuteistųjų Rusijos piliečių J. Melio ir G. Ivanovo išteisinimas ir sugrąžinimas į Rusiją. Kad Rusija gali siekti ne tik teisinėmis, bet ir kitomis priemonės bandyti susigrąžinti nuteistuosius Sausio 13-osios byloje, įspėjimų jau netrūksta.
„Naujas iššūkis Lietuvai – apsaugoti savo pareigūnus (prokurorus, teisėjus), kurie tyrė ir nagrinėjo šią bylą. Nes Rusija jau ėmėsi ir gali būti, kad imsis dar daugiau iniciatyvų pradėti jų persekiojimą“, – perspėjo L. Kasčiūnas. Jis priminė, kad pernai spalį sulaikytas Algirdas Paleckis ir dar būrys asmenų siejami būtent su bandymais kištis į Sausio 13-osios bylą, sekti teisėjus, prokurorus, rinkti apie juos duomenis, išvilioti į užsienį, galbūt juos šantažuoti ar kitaip bandyti paveikti bylą.
A. Naudžiūnas pasiūlė sukurti Rusijoje „Melio sąrašą“ kaip atsaką į analogiškus sąrašus Rusijos atžvilgiu.
„Mums reikia turėti „Melio sąrašą“ prieš juos, kaip ir jie turi „Magnickio sąrašą“ prieš mus. Aš kreipiuosi į Kaliningrado srities verslininkus. Ko jūs bijote? Jūs maitinate tuos, kurie teisia jūsų tautiečius!“ — posėdyje „Rusijos ir Lietuvos santykių plėtros būklė ir perspektyvos, atsižvelgiant į „1991 metų sausio 13 dienos įvykių bylą“ kalbėjo A. Naudžiūnas.
L. Kasčiūno teigimu, tai, kad Kremlius neišduos Rusijoje prisiglaudusių nuteistųjų yra akivaizdu, todėl reikia siekti, kad jų išdavimas taptų visos tarptautinės bendruomenės ir atsakingų tarptautinių institucijų reikalu.
„Netgi reikėtų pagalvoti apie tai kaip Rusijai naudingus susitarimus su ES sieti su šiuo klausimu. Kaip tai esame padarę 2007 m. pristabdydami derybas tarp ES ir Rusijos dėl naujo strateginio susitarimo. Reikėtų internacionalizuoti šį klausimą kiek įmanoma stipriau, pavyzdžiui – perkelti į ES santykių su Rusija darbotvarkę.
Be abejo, dabar prie ES taikomų sankcijų režimo tai yra daugiau teorinis siūlymas, bet teisinis bendradarbiavimas tarp ES ir Rusijos irgi gali tapti ir ES politinės darbotvarkės dalimi.
Tai galėtų būti viena iš ES sąlygų, jei prasidės santykių „normalizacijos“ procesas, grįžimas „prie įprastinių reikalų“. Dar anksti kalbėti apie konkretų instrumentą, prie kurio galima būtų „rišti“ šiuos klausimus, rasti būtų iššūkis. Bet apie tai reikėtų pradėti galvoti“, – teigė L. Kasčiūnas.