Jau kelerius metus Rusijos prezidentas stebina savo keistu dėmesiu istorijai: žodžiu arba raštu jis ne kartą mėgino pateikti savotiškas, daugiausia XX a. istorinių įvykių interpretacijas. Po to, kai 2019-ųjų gruodį V. Putinas iš pradžių pseudoistorine paskaita glumino NVS lyderius apie praėjusio amžiaus 4–5 dešimtmečių tarptautinę politiką, Antrąjį pasaulinį karą, jo tariamus kaltininkus – niekšingus Vakarus, o ypač Lenkiją, vėliau tokiais pačiais pseudoistoriniais pasvarstymais Šv. Kūčių ir Kalėdų dienomis stebino ir šalies verslininkus, prezidentas žadėjo: bus daugiau.
„Ketinu parašyti ir paskelbti straipsnį šia tema. Jau paprašiau kolegų man iš archyvų parengti dokumentų“, – tuomet pridūrė V. Putinas. Ir pažadą tesėjo – pernai ilgame ir faktus iškraipančiame straipsnyje, pavadiname „Tikrosiomis 75-ųjų Antrojo pasaulinio karo metinių pamokomis“. Kremliaus lyderis dėmesio skyrė ir Baltijos šalims.
O jau šiemet V. Putinas glumino vokiečius, kai į juos kreipėsi atviru laišku-straipsniu ir siūlė tariamą draugystę bei bendradarbiavimą, tarsi Rusija nebūtų pažeidusi tarptautinės teisės ir sankcijų sulaukusi už nieką. Ir nors laiškas buvo skirtas Vokietijai, o Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pats yra sparnuotos frazės „ne laiškais sprendžiamos problemos“ autorius, jis parašė atsaką V. Putinui. Tiesa, į Lietuvos vadovo laišką Rusijos lyderis bent jau tiesiogiai nesureagavo.
Tačiau Lietuvos nuolat keliama pozicija bei sąlyga, kad būtų atnaujintas bet koks bendradarbiavimas su Rusija, – grąžinti Krymą Ukrainai, baigti karą Donbase, o ir paties Kijevo priminimas, kad tai Rusija yra agresorė Ukrainoje, regis, sulaukė Kremliaus dėmesio. Ir dar vieno laiško-straipsnio.
Pirmadienį pasirodęs ir V. Putino neva parašytas straipsnis rusų, anglų ir ukrainiečių kalbomis išsiskiria savo apimtimi – keliolika puslapių ir 5,4 tūkst žodžių, o taip pat apžvelgiami laikmečiai – nuo Kijevo Rusios iki dabartinių laikų. Apie tokį opusą jau pašaipiai atsiliepė Ukrainos prezidentas, buvęs komikas Volodymyras Zelenskis.
Tačiau svarbiausia, kad po pseudoistoriniais išvedžiojimais bei akcentų mišraine iš esmės nustatomas ultimatumas Kijevui: V. Putinas dar kartą viešai abejoja Ukrainos valstybingumu ir ukrainiečių, kaip tautos, egzistavimu – esą rusai ir ukrainiečiai yra viena tauta, o „tikrasis Ukrainos suverenitetas įmanomas tik partnerystėje su Rusija“.
Nuo raginimų karti ukrainiečius iki žemių atplėšimo
Ką reiškia tokia partnerystė, dar praėjusią savaitę leido suprasti Rusijos Valstybės Dūmos vicepirmininkas Piotras Tolstojus. Dalyvaudamas eilinėje Kremliaus propagandinėje laidoje jis pabrėžė, kad „rusai ir ukrainiečiai yra viena tauta, o Ukraina yra vienos didžiosios Rusijos dalis“.
„Problemas kuria dalelė niekdarių, kurie antikonstituciniu būdu užėmė valdžią, štai juos reikia karti ant šviestuvų“, – teigė P. Tolstojus, kuris taip pat yra Rusijos atstovas ir Europos Tarybos parlamentinėje asamblėjoje bei šios organizacijos viceprezidentas.
Rusija balso teisės Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje ir daugumos kitų savo įgaliojimų šioje organizacijoje buvo netekusi 2014 metais po Krymo aneksijos, o po kurio laiko Maskva pati atsisakė dalyvauti asamblėjos sesijose. Tačiau pernai Rusijai grąžinta narystė, nepaisant Lietuvos ir kitų šalių prieštaravimų.
Tačiau tokie ETPA viceprezidento pareiškimai gali būti niekai, palyginus su V. Putino laiško-straipsnio turiniu. Pats V. Putinas savo laišką vėliau dar aiškino atskiru interviu, kuriame pažymėjo, kad griežtą Rusijos reakciją tariamai sukėlė liepos 1-ąją priimtas „Vietos gyventojų įstatymas Ukrainoje“, kurį esą galima prilyginti masinio naikinimo ginklui arba nacistinės Vokietijos veiksmams. V. Putino įtūžį esą sukėlė tai, kad rusai nėra įvardyti kaip vietinė tauta Kryme.
Iš tikrųjų minėtas įstatymas skirtas pirmiausia Kryme esančioms ir savos atskiros teritorijos neturinčioms autochtonų, t. y. vietinėms, tautoms – jomis įvardyti tik totoriai, krymčanai ir karaimai, kurių teises ir turi ginti šis įstatymas. Beje, ukrainiečių tauta šiame įstatyme nėra išskirta.
Rusijai okupavus Krymą kaip tik ir prasidėjo vietos totorių persekiojimas. O rusams, kaip ir kitoms Ukrainos mažumoms, taikomas kitas, dar 1992-aisiais priimtas įstatymas. Tačiau radęs progą prikibti prie neva diskriminuojančio įstatymo V. Putinas leidosi į išties keistų pasvarstymų tiradą, kurioje iškėlė jau nesyk laidytas užuominas (o Kryme jau įgyvendintas) apie teritorines pretenzijas. Ir leido suprasti – Ukraina bei ją remiančios šalys, tarp jų ir Lietuva, neva žengia pavojingu keliu, tad gali sulaukti tokių pretenzijų, nes Rusija esą privalo ginti savo interesus „istorinėse žemėse“.
LDK Maskvai – vis dar didysis priešas
Neatsitiktinai būtent Lietuva, o, tiksliau, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir jos politika, V. Putino straipsnyje yra vienas atraminių ir atskaitos taškų, aiškinant konfliktą su ukrainiečiais. Esą tai lietuviai su lenkais sukūrė „skaldyk ir valdyk“ strategiją „istorinėse Rusijos žemėse“ nuo XV a., o išplėtojo XVI–XVIII amžiais.
Maskvos ir Lenkijos–Lietuvos valstybės susidūrimo erdve neatsitiktinai tapo būtent dabartinės Ukrainos žemės. Tačiau, anot V. Putino, jokios Ukrainos ir ukrainiečių niekada ir nebuvo – tai vis ta pati Rusija, nuo kurios minėti priešai Vakaruose atplėšė slavų žemes.
Laisvai interpretuodamas dabartinių valstybių susikūrimo priešistorę V. Putinas leidosi į išvedžiojimus, kad rusai, ukrainiečiai ir baltarusiai yra kildinami iš Senosios Rusios, kuri buvo „didžiausia valstybė Europoje“ ir vienijo slavų gentis viena kalba, ekonominiais ryšiais. Su tokiu teiginiu nesutiktų nei ukrainiečiai, nei baltarusiai – pastarieji savo valstybingumą sieja būtent su LDK, o ukrainiečiai atmeta Maskvos piešiamą vienybės vaizdavimą Kijevo Rusios valstybėje.
Priminęs mongolų nuniokojimus ir rusų kunigaikštysčių skilimą V. Putinas pripažino, kad pietinės ir vakarinės rusų žemės atiteko LDK. Tačiau, pasak Rusijos prezidento, LDK svarbus rusiškas dėmuo.
„Noriu atkreipti dėmesį, kad istoriniuose dokumentuose šalis buvo vadinama Lietuvos ir Rusijos didžioji kunigaikštyste. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo sūnūs Andrejus ir Dmitrijus kariavo kartu su kunigaikščiu Dmitrijumi Ivanovičiumi Kulikovo lauke. Tuo pat metu Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila, Tverės princesės sūnus, vedė savo karius susijungti su Mamajumi. Tai yra mūsų bendros istorijos puslapiai, atspindintys jos sudėtingumą.
Naujo istorijos etapo metu Lietuvos Rusia ir Maskvos Rusia galėjo tapti traukos ir telkimo taškais Senajai Rusiai. Taip jau nutiko, kad Maskva tapo tuo vienijimo centru“, – istorines peripetijas toliau dėstė V. Putinas ir pabrėžė, kad LDK apsikrikštijus ir sudarius Liublino uniją su Lenkija pradėjo augti katalikų bažnyčios įtaka stačiatikių dominuojamose žemėse, o „persekiojami vietos žmonės“ neva pradėjo masiškai bėgti per valstybių siena virtusį Dnieprą į klestinčią Rusiją.
Dar keliuose puslapiuose apžvelgęs XVII-XVIII a. karus ir konstatavęs, kad jokios Ukrainos neva nebuvo, tik Malorusija ir Novorusija, kur esą gyveno vien rusai, V. Putinas žengė dar toliau.
„Po Lietuvos–Lenkijos padalijimo Rusijos imperija atgavo senąsias Vakarų Rusijos žemes“, – tikino V. Putinas, kad ir ką reikštų šis „atgavo“, mat po paskutiniojo 1795-ųjų padalijimo Rusija užgrobė visą LDK teritoriją, kuri niekada jokiai Rusijai nepriklausė.
V. Putino teigimu, „Vakarų Rusijos žemių prijungimas“ esą buvo grįstas bendru tikėjimu, kultūrinėmis tradicijomis bei kalbos panašumais, kuriuos neva suprastų italai iš Bergamo ir Romos – Italijos miestų gyventojai.
O iš tikrųjų LDK lojalūs rusėnai, tokie kaip Konstantinas Ostrogiškis, niekino Maskvą ir ne kartą mūšiuose karšė maskvėnams kailį, – taip parodė, ko verti Kremliaus svaičiojimai apie „istorines rusų žemes“, – tokias pretenzijas LDK aktyviai reikšti pradėjo dar Ivanas Rūstusis XVI a. ir tai darė tol, kol Livonijos kare nebuvo sutriuškintas Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių.
Tačiau labiausiai nuo V. Putino, be pačios valdžios Kijeve, kliuvo būtent Lietuvai ir Lenkijai, kaip senosios Žečpospolitos istorinių tradicijų tesėjoms, kurios esą kaip ir anais laikais vykdo Rusijos bei Ukrainos kiršinimo politiką. Ypač religiniame fronte.
„Mūsų dvasinė vienybė užpulta, kaip ir LDK laikais“, – teigė pabrėždamas Ukrainos stačiatikių bažnyčios atsiskyrimą nuo Maskvos patriarchato. 2018-aisiais Stambulo sinodo susitikimas, kuriam pirmininkavo ekumeninis patriarchas Baltramiejus I, laikomas „pirmuoju tarp lygių“ 300 mln. tikinčiųjų turinčioje pasaulio ortodoksų krikščionių bendruomenėje, panaikino 1686 metų įsaką dėl Kijevo metropolijos perdavimo Maskvos žinion. Iki tol Kijevo metropolija buvo siejama su LDK.
Pasak V. Putino, viskas esą kartojasi ir dabar. „Antirusiško projekto autoriai Vakaruose formuoja Ukrainos politinę sistemą taip, kad prezidentai, parlamento nariai ir ministrai pasikeistų, tačiau išliktų atsiskyrimo ir priešiškumo Rusijai požiūris“, – rašė Rusijos prezidentas.
„Projektas prasidėjo XVII–XVIII a. Lenkijos–Lietuvos valstybėje. Tikslas buvo aiškus – skaldyk ir valdyk. Jie tiesiog naudoja senas schemas ir istorija kartojasi. Tai niekur nedingo.
Ir mūsų tautų trejybė taip pat niekur nedingo. Ir nedings, kad ir kaip jie ten bandytų realizuoti tuos XVII–XVIII a. planus“, – pridūrė V. Putinas, tada perėjo prie XX a. įvykių ir konkrečiai – bolševikų valdymo, kuris esą ir lėmė, kad ukrainiečiai „gavo“ savo teritorijas, o visa modernioji Ukraina neva tėra sovietų laikų produktas.
„Bolševikai rusų žmones laikė neišsemiama medžiaga savo socialiniams eksperimentams. Jie svajojo apie pasaulinę revoliuciją, kuri nušluotų nacionalines vertybes, ir todėl buvo tokie dosnūs braižydami žemėlapius“, – rašoma straipsnyje, kuris išplatintas liepos 12-ąją, bolševikinės Rusijos taikos sutarties su Lietuva 1920-aisiais, dieną. Pagal šią sutartį bolševikinė Rusija Lietuvai pripažino gerokai didesnes teritorijas, kurių ribas vėliau tas pats Kremlius, pažeisdamas šį susitarimą, perbraižė.
Laukia teritorijų perbraižymai?
„Galime nesutarti dėl tam tikrų sprendimų smulkmenų, detalių ar logikos, bet viena yra aišku: Rusija buvo apiplėšta. Norite sukurti savo valstybę? Prašom! Bet kokios yra sąlygos?“ – prie savo laiško esmės perėjo V. Putinas.
Būtent tada jis paminėjo savo politinio kirkštatėvio, Sankt Peterburgo mero Anatolijaus Sobčiako, vertinimus, esą jei 1922-ųjų Sovietų Sąjungos įkūrimo sutartį tokios šalys kaip Ukraina laiko neteisėta, tai tegu grąžina visas teritorijas, įgytas iki šios sutarties. Pats V. Putinas šią mintį susiejo su „mina“ – taip jis įvardijo Sovietų Sąjungoje paliktą galimybę išstoti iš SSRS.
Ir nors 1922-ųjų sutartis vargu ar gali būti priežastis perbraižyti Rusijos sienas, Maskva pati prisijungė teritorijų nuo Karelijos ir Kaliningrado iki Kurilų salų jau gerokai po 1922 m., tokie pasvarstymai apie teritorijų grąžinimą nėra nauji pačiam V. Putinui. Jis, kaip ir bet kuris kitas autoritarinis lyderis, nepasižymi viešu nuoseklumu. Pavyzdžiui, liūdnai pagarsėjusioje 2005-ųjų Pergalės dienos spaudos konferencijoje sulaukęs estų žurnalistės klausimo V. Putinas, painiodamas datas bei įvykius, jau tada išdėstė savo istorijos vertinimą.
Ironiška, kad būtent toje spaudos konferencijoje V. Putinas kalbėjo apie tai, kad reikia pamiršti istoriją ir nekalbėti apie okupacijas, nes esą ką gi Rusijai reikės daryti, – „susigrąžinti“ Krymą?
„Tai susigrąžinkime ir Klaipėdą“, – rėžė V. Putinas, kuris tada pažymėjo, kad esą viskas jau ir taip parašyta 1989-ųjų Liaudies deputatų suvažiavime, kuriuo smerkiami Molotovo–Ribentropo pakto slaptieji protokolai, padaliję Baltijos šalis į Berlyno ir Maskvos įtakos sferas, vėliau tikino, kad tai esą tebuvo Adolfo Hitlerio ir Josifo Stalino asmeninis paktas, neva dėl kurio nukentėjo mažos šalys.
„Aš gal ir ne ypač gerai mokiausi universitete, nes laisvalaikiu daug alaus gėriau, bet kai ką atsimenu, nes mūsų dėstytojai buvo geri“, – tuomet pripažino V. Putinas ir dar kartą ne tik viešai paneigė Baltijos šalių okupacijos faktą, bet ir suabejojo Lietuvos, Latvijos ir Estijos legitimumu.
Tokia pati gaida nuskambėjo tiek pernai V. Putinui dėstant išvedžiojimus, kai jis pripažino, jog dar 1939-aisiais SSRS „pradėjo Latvijos, Lietuvos ir Estijos inkorporavimo procesus“, – taip įrodoma, kad 1940-ųjų birželį įvykdyta Baltijos šalių okupacija – ne spontaniškas veiksmas, kaip tuomet bandė pagrįsti Kremlius, o mažiausiai pusmetį, gal ir ilgiau, planuotos agresijos procesas, tiek naujausiame laiške Ukrainai.
„Žmonės, kurie gyvena Ukrainoje, vargu ar žiūrės ramiai į tuos šiandieninius valdančiuosius. <…>. Mums svarbu ne tai, kaip kaimyninė šalis, šiuo atveju Ukraina, vystys savo užsienio politiką ir orientaciją, o tai, kad mums nebūtų kuriamos problemos ir grėsmės“, – tikino V. Putinas, leidęs suprasti, kad signalas „milijonams rusų“, gyvenančių Ukrainoje, yra duotas – nepaklusti Kijevui. Juk Ukraina esą jau valdoma iš išorės ir, tikėtina, neketina laikytis 2015 metų taikos susitarimo konfliktui su Rusijos palaikomais separatistais nutraukti rytinėje šalies dalyje.
O tai gali reikšti Rusijos laikysenos pokytį: jei iki šiol Rusija, nepaisydama galybės įrodymų, neigė savo įsivėlimą į karą Donbase, gali imtis to, dėl ko prieš kelis mėnesius Rusijai telkiant karines pajėgas prie sienos su Ukraina nerimavo stebėtojai – karinės invazijos. Pastaroji prognozuota ne kartą, tačiau dabar retorika sutampa tiek su artėjančiomis pratybomis „Zapad 2021“ rugsėjį, tiek su anksčiau spontaniškai išsakytomis mintimis dėl istorinio revanšizmo bei teritorinių pretenzijų.
Netgi pačioje Rusijos žiniasklaidoje V. Putino laiškas-straipsnis buvo įvertintas kaip atviras grasinimas ne tik Ukrainai, bet ir kitoms kaimyninėms šalims – V. Putinas esą pasiruošęs ne tik „ginti milijonų rusų interesus“, ne tik galiausiai „priglausti Donbasą po Rusijos sparnu“, ne tik įtvirtinti rusišką tvarką „sąjunginėje valstybėje su Baltarusija“, bet ir galimai griebtis agresijos prieš kitas valstybes. Pirmiausia tas, kurios buvo įvardytos kaip didžiausios ir istorinės priešininkės, – Lietuva ir Lenkija.