DELFI šaltinių policijoje teigimu, A. Paleckis buvo sulaikytas su įkalčiais, nes rinko informaciją pagal Rusijos specialiųjų tarnybų užduotis. Tokia žinia nustebino ne visus, mat pastarąjį dešimtmetį keistas, atvirai antivalstybinis A. Paleckio elgesys buvo nuoseklus. Bet taip buvo ne visada.
„Jis buvo visiškai normalus. Bet grįžęs iš Briuselio pasikeitė. Metė diplomato karjerą, nors buvo per žingsnį nuo ambasadoriaus pareigų.
Buvo laisvas ir eruditas – mokėjo penkias užsienio kalbas. Vilniuje kažkas nutiko, jam tarsi kas mygtuką nuspaudė, jis marginalizavosi“, – taip apie A. Paleckį atsiliepė vienas buvęs jo kursiokas, nepanoręs būti minimas viename straipsnyje su buvusiu geru draugu.
Tad kas ir kada nutiko A. Paleckiui, dar 2007 metais buvusiam Vilniaus vicemeru ir vadintam kylančia socialdemokratų žvaigžde?
Ir kaip toks žmogus gali šnipinėti, jei jau kurį laiką komunistiniais lozungais garsėjęs ir Kremliaus ideologinius naratyvus transliavęs A. Paleckis buvo žinomas nebent kaip neįtakingas politikos marginalas, papirkinėjęs rinkėjus, teistas už sąmokslo teorijų „savi šaudė į savus“ skleidimą?
Mėginant suprasti, kaip ir kodėl pasikeitė gabus jaunuolis, kuris nusirito iki savo senelio – valstybę išdavusio Justo Paleckio parodijos, būtina pažvelgti abiejų jų biografijas.
Paklojo pamatus okupacijai
Vertinant pastarųjų metų A. Paleckio veiklą, jo vaidmuo Lietuvos politikos erdvėje išties gali atrodyti niekinis: pralaimėti rinkimai į Seimą 2016 metais, nesėkmingi ir ankstesni bandymai 2012 ir 2008 metais, pastaraisiais – pašalinimas iš socialdemokratų gretų, o nuo 2010 iki 2015-ųjų trukęs vadovavimas „Socialistiniam liaudies Frontui“ baigėsi susiriejimu su bendražygiais ir pasitraukimu.
Bet panašiai nesėkmingai iš pradžių klostėsi ir A. Paleckio senelio – Justo Paleckio karjera. O juk jis – vienas garsiausių Lietuvos išdavikų, paklojusių pamatus šalies okupacijai, tūkstančių žmonių tremčiai ir žūtims. 1926 metais paskirtas naujienų agentūros ELTA vadovu tuomet tik kylantis žurnalistas, nemokėjęs užsienio kalbų Algirdo senelis – J. Paleckis aukštomis pareigomis džiaugėsi vos pusmetį.
Po 1926-ųjų gruodžio 17-osios perversmo jis buvo išmestas. Jis įsižeidė ir nedvejodamas pasuko keršto keliu – po ketverių metų žurnalistinės veiklos ir nuolatinių negrąžinamų skolų J. Paleckis savo iniciatyva užmezga ryšius su tuo metu uždrausta ir pogrindine Lietuvos komunistų partija, aktyviai veikia politinius kalinius remiančioje Lietuvos Raudonosios pagalbos organizacijoje.
Sovietams jau tada pradėjus formuoti savo penktąją koloną tarp tuomet madingų kairuoliškų pažiūrų, kurių neslėpė daugelis inteligentų, J. Paleckis įžvelgė galimybę – už pinigus tapo informatoriumi, o oficialiai – Lietuvių draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti nariu. Šią draugiją dosniai rėmė Sovietų ambasada Kaune.
1933 metais sulaukęs dovanos – sovietų pasiuntinybės suorganizuotos kelionės į Maskvą, kur J. Paleckis savo akimis išvydo patį Josifą Staliną, žurnalistas atsilygino knyga „SSRS mūsų akimis“, kuri sukėlė visuomenės susidomėjimą – iš pirmų lūpų sužinoti apie tai, kas vyksta uždaroje šalyje tuo metu buvo įdomu daugeliui.
Bet net ir būdamas uoliu bei patikimu sovietų įtakos agentu, J. Paleckis iš pradžių nesulaukė norimo dėmesio. Kai nuo 1938-ųjų jis ėmė aktyviau reikštis prieš prezidentą Antaną Smetoną ir netgi kelis kartus buvo suimtas, tačiau paleistas patraukė tiesiai į sovietų ambasadą ir ragino perimti valdžią bei jau tada sukurti „liaudies vyriausybę“.
Sovietai tokius planus tuomet dar tik rengė ir įkyrų saviveiklininką išprašė lauk. Tačiau netrukus, 1939 m. rugsėjį, po pasirašytos tarpusavio pagalbos sutarties su SSRS, J. Paleckis jau organizavo mitingą, kurio metu privertė prezidentą A. Smetoną slėptis, o pats su minia patraukė dėkoti už Vilnių sovietų ambasadai. Tai Maskvai galėjo palikti įspūdį – į šį rėksnį galima investuoti ir jis jau buvo įleistas, o jau po gero pusmečio kairuolis žurnalistas tapo pagrindiniu kandidatu į okupuotos Lietuvos marionetinio vadovo postą.
Būtent Kremliaus pasiūlytas J. Paleckis klusniai pasirašinėjo sovietų įgaliotinio Vladimiro Dekanozovo pakištus įsakymus, kuriais remiantis buvo sulaikyti, ištremti, o kartais ir sušaudomi aukščiausi Lietuvos pareigūnai – ministrai, jų šeimos.
Neteisėtai šalies vadovo postą užėmusio J. Paleckio paliepimu Lietuvoje surengtas ir neteisėtų „rinkimų į liaudies Seimą“ spektaklis. Tiesa, iš kalėjimo paleidęs komunistą Antaną Sniečkų J. Paleckis sukūrė sau varžovą, vėliau perėmusį valdžią okupuotoje Lietuvoje.
Vis dėlto savo darbą atlikęs J. Paleckis užsitikrino ramią senatvę ir pats gavo šiltas, tačiau jokios valdžios nesuteikusias pareigas – LSSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininko postą, o vėliau – SSRS Tautybių tarybos pirmininko pareigas Maskvoje.
Karjeros šuoliai augino apetitą
Tokios pareigos leido globoti J. Paleckio sūnaus – Justo Vinco Paleckio karjerą. 1969 m. baigęs sovietinę užsienio reikalų ministerijos aukštąją diplomatinę mokyklą Maskvoje jis kaip mat buvo paskirtas į šiltą vietą – SSRS ambasadą Šveicarijoje, kur pačiame Šaltojo karo įkarštyje iki pat 1983 m., kai Kremlių kamavo paranoja dėl branduolinio karo su Vakarais, dirbo III sekretoriumi. Būtent čia, Šveicarijoje 1971 m. gegužės 20-ąją ir gimė sūnus Algirdas.
Jam taip pat buvo nutiestas raudonas karjeros kilimas. 1989 m. baigęs mokyklą, jis vėliau įstojo į universitetą, paslaptingai atsiradus kelioms papildomoms vietoms kurse. Įtakingo diplomato sūnus mėgo muziką, diskusijas, kitaip nei senelis, buvo gabus kalboms. 1994-1995 m. jis studijavo tarptautinius santykius Paryžiaus administravimo institute. Būtent Prancūzijoje jis susipažino su savo būsima žmona Olga.
Maskvietė viename interviu yra prisipažinusi, kad pažintis įvyko Viši mieste – ironiška, mat šis miestas siejamas su išdavikais. Būtent iš čia Antrojo pasaulinio karo laikais valdė išdaviko Filipo Peteno vadovaujamas Viši režimas – nacių marionetinė valdžia.
Karjeros laiptais sparčiai kopęs A. Paleckis įsidarbino Lietuvos Užsienio reikalų ministerijoje, santykių su ES skyriuje, o jau 1997 metais paskirtas į Briuselį, buvo misijos prie ES pirmasis sekretorius, atsakingas už ryšius su Europos parlamentu, mokslo ir kultūros programas, ryšius su žiniasklaida.
Grįžęs į Lietuvą jis tapo socialdemokratų partijos Vilniaus skyriaus nariu, spaudos tarnybos vadovu, 2004 metais išrinktas į Seimą, kur jį ėmė globoti patyręs ir įtakingas socdemas – Vytenis Andriukaitis. Pavyzdžiui, 2005 jie kartu organizavo konferenciją „Kylanti socialdemokratijos banga Rusijoje – šansas naujiems Lietuvos ir Rusijos santykiams“.
Tačiau nuo 2006 – Vilniaus skyriaus pirmininku paskirto A. Paleckio politinės ambicijos ir apetitas augo, o agresyvi retorika, regis, buvo per aštri ir keista netgi labiausiai į kairę pakrypusiems socdemams. Bet tuomet kai kas dar atkreipė dėmesį į veržlųjį politiką.
Šių metų pavasarį Lietuvą sudrebinusioje VSD pažymų istorijoje minima ir A. Paleckio pavardė – esą prieš 2007 m. savivaldybių rinkimus „buvo parengtas planas stiprinti „MG Baltic“ pozicijas Vilniaus mero savivaldybėje“ ir šiuo tikslu buvo pasirinkta būsimo mero kandidatūra.
Nesunku suprasti, kad pažymoje kalbama būtent apie A. Paleckį. Jis pats apie tai prisipažino ir įraše feisbuke. Tiesa, istoriją kiek pagražino.
„Mano sąžinė rami. Niekam nesu pardavęs savo politinių sprendimų. 2006–2007 metais turėjau didelį tikslą – nuversti Zuoką nuo mero posto“, – savo motyvus šiemet aiškino A. Paleckis.
Jis teigė „neatmetantis galimybės, kad „MG Baltic“ galėjo paaukoti lėšų“. Esą viskas tik dėl bendro tikslo – apsivalyti Vilniuje nuo Artūro Zuoko – to paties politiko, A. Paleckio kursioko, kurio taktiką atidžiai studijavęs A. Paleckis mėgino mokytis politikos gudrybių: valdžios siekti bet kokia kaina.
Anot VSD pažymos, nuolatinis kontaktas tarp Raimondo Kurlianskio ir A. Paleckio užmegztas dar 2006 m. Kontaktai su R. Kurlianskiu tesėsi net po 3 metų. Prieš riaušėmis prie Seimo pasibaigusį 2009 m. sausio 16-osios mitingą Vilniuje R. Kurlianskis susitiko su A. Paleckiu, kuris turėjo tęsti destruktyvius veiksmus.
Bet įdomu tai, kad būtent 2006 metais smarkiai išaugo A. Paleckio turtas – deklaruota 781 tūkstantis litų turto. Politikas teigė gavęs paskolą, nors tuo pat metu išaugo ir jo žmonos turtas. Vėliau paskolą politikas paslaptingomis aplinkybėmis grąžino, nors visą tą laiką gyveno prestižiniame Laurų kvartale, Vilniuje.
Beje, būtent ten registruotos ir dvi viešosios įstaigos - 2004 m. įsteigta ir pernai likviduoti numatyta „Antakalnio bendruomenė“, kurią įsteigė su bendražyge Elena Norkuviene, bei 2015 m. skandalu jau spėjusį išgarsėti „Visuomeninių projektų centrą“.
Pastarosios tikslas esą yra „aktyviai veikti visuomenės kultūrinio, socialinio švietimo bei informavimo srityse“, o pati VšĮ neva „aktyviai veikia žiniasklaidos, švietimo, mokslo, politikos, verslo, teisės, visuomeninėje ir socialinėse srityse - rengia seminarus, konsultacijas, padeda vystytis pilietiškai visuomenei“.
Pervertino savo galimybes
Vis dėlto būtent destruktyvus būdas, kunkuliuojančios ambicijos, nesukalbamumas, savo galimybių pervertinimas ir tapo A. Paleckio nuopuolio priežastimis. Prieš 2007 m. rinkimus A. Paleckis buvo minėtas kaip galimas socialdemokratų kandidatas į Vilniaus merus.
Po rinkimų be partijos vadovybės žinios ir pritarimo jis pradėjo derybas su nušalintojo prezidento Rolando Pakso „tvarkiečiais“, siūlydamas jiems postus. Pats Seimo nario kėdės atsisakęs A. Paleckis, regis, tikėjo, kad jis – nesustabdomas.
Ir išties, iš pradžių jis sugebėjo į savo pusę palenkti skyriaus Etikos ir procedūrų komisiją, kuri pripažino, kad A. Paleckio išsvajotas nutarimas jungtis su R. Pakso partija esąs teisėtas. Nepaisant užsitęsusių vidinių ginčų A. Paleckis viešai spirgėjo ir aiškino, kad koalicija su liberaldemokratais Vilniuje bus sudaryta, o tam sutrukdyti gali nebent „žemės drebėjimas arba nukritusi kometa“.
Bet sutrukdė ne kataklizmai, o patyrusių socdemų biurokratinis buldozeris ir nušalintojo prezidento manevrai. To paties kerštingojo R. Pakso, apie kurį dar prieš rinkimus pats A. Paleckis savo lankstinukuose rašė pašaipiomis eilėmis: „Žinom, matėm monus Pakso... Tai žiniuonės, tai „almakso“... Nei dienelės, nei dienos Vilnių Paksas... netapšnos.“
O juk pagal pasirašytą porinkiminę dvišalę sutartį su partija „Tvarka ir teisingumas“, mero postas buvo pažadėtas būtent liberaldemokratų lyderiui R. Paksui, A. Paleckiui pasiūlyta tapti vicemeru, socialdemokratams palikta ir savivaldybės administracijos direktoriaus kėdė.
Tačiau R. Paksas ambicingąjį jaunuolį apgavo, o partijos vadovybė anuliavo Vilniaus skyriaus leidimą. A. Paleckį iš pradžių raminti ir suvaldyti mėginęs V. Andriukaitis nieko nepešė ir viešai pasišaipė iš A. Paleckio politinių ambicijų.
Iš visų savo ambicijų A. Paleckis tegavo trupinius – už švietimą ir kultūrą atsakingo vicemero pareigas bei galimybę užtikrinti administracijos direktoriaus pareigas savo „bičiuliui“ – pas tėvą Justą Vincą Paleckį padėjėju dirbusiam Gintautui Paluckui.
Žiniuonės įtaka ar įgimtas būdas?
Beje, ironiška, kad priešrinkiminėse eilėse apie R. Paksą jis paminėjo „žiniuonę“ – garsiąją nušalintojo prezidento bendražygę, Leną Lolišvili. Juk dar gerokai prieš pašaipas ir gėdą valstybėje sukėlusias istorijas apie tai, kaip prezidentas R. Paksas gydosi žiniuonės „įkrautu“ tualetiniu popieriumi, pats A. Paleckis noriai naudojosi L. Lolišvili paslaugomis.
Apie tai prisipažino ir jis pats, ir jo tėvas. Būtent pastarasis prisipažino susipažinęs su L. Lolišvili, kai jo žmonos Laimos sesuo susirgo vėžiu dar 1992-aisiais. Kartu su teta pas žiniuonę buvo nuvežtas ir A. Paleckis, nuolat sirgęs peršalimo ligomis.
Ir nors „aiškiaregės“ gydymas nepadėjo nė vienam iš jų, A. Paleckis gruzinės nepamiršo. Iki šiol neaišku, ar šios moters įtaka A. Paleckiui buvo reikšminga, juo labiau, kad jo paties aikštingas būdas, polinkis prieštarauti, anot tėvo, buvo pastebimas dar vaikystėje.
„Akiplėšiškumas yra vienas iš mano ginklų. Yra labai daug žmonių, kurie linkę prisitaikyti prie situacijos, ir tik maža dalis pasiruošę laužyti taisykles.
Esu užsispyręs, turiu savų įsitikinimų ir man nesvarbi karjera“, – viename interviu dar prieš dešimtmetį „Kauno dienai“ yra prisipažinęs A. Paleckis, atviravęs, kad dėl savo pažiūrų ir sprendimų neretai nesutardavo su tėvu, jo neklausydavo, sukeldavo tai gailestį, tai pamokslų tiradą. Bet galiausiai įvyko keli lūžiai, parodę jo vis keistesnį elgesį.
Tapęs vicemeru, atsakingu už švietimą ir kultūrą, šiose pareigose spėjo pasižymėti tik skandalingais pareiškimais apie meną bei apdovanojimo iš A. Paleckio rankų imti nesutikusią Jurgą Šeduikytę, kuriai politikas ėmė viešai priekaištauti ir lyginti su kita išdavike – Salomėja Nerimi.
Vicemeras A. Paleckis toliau kūrė savo, kaip „liaudies atstovo“ ir „kovotojo su elitu“, įvaizdį, nevengdamas užsipulti net socdemų vadovybę. Galiausiai partijai įgrisęs A. Paleckis turėjo atsisveikinti ir su socialdemokratais, ir su vicemero pareigomis. Daugelis būtų palūžę, bet A. Paleckiui tai atrodė tik dar vienas tramplinas. Jau 2008-siais jis įkūrė partiją „Frontas“.
Skrydis ir nuopuolis „Fronte“
Oficialiai socialistinės pakraipos judėjimas savo veiklą pradėjo triukšmingai – gūdų sovietmetį primenantys priešrinkiminiai antivakarietiški, marksistiniai šūkiai per garsiakalbius, mojuojant raudonais plakatais ir vėliavomis, neslepiamos ambicijos paimti valdžią.
Ne veltui komunistinės „Kubos draugų“ grupę Vilniuje įkūręs A. Paleckis neslėpė savo susižavėjimo argentiniečiu Che Guevara, kuris žinomas dėl savo kaip perversmininko bei žiauraus sadisto veiklos Kuboje, Angoloje ir Bolivijoje. Tačiau Che Guevaros kaip žudiko reputacija, perversmai bei sąsajos su seneliu – J. Paleckiu, kuris prisidėjo prie valdžios nuvertimo ir Lietuvos okupacijos, regis, nė kiek netrikdė A. Paleckio. Jį tai tik skatino kalbėti aštriau.
„Ypač norėčiau būti vertas senelio, nes visada lygiuojuosi į senelį J. Paleckį. Jis turėjo reikalų su Stalinu. Aš labai norėčiau pamatyti Rasą Juknevičienę arba Aloyzą Sakalą derantis su šiuo diktatoriumi, kitoje pusėje laukiant Hitleriui. Turbūt tokie vaikinai ir merginos ne tik pridėtų į kelnes, bet ir pabėgtų iš Lietuvos... “, – viename interviu 2009 m. pašaipiai kalbėjo A. Paleckis.
Tiesa, valdžios jam ir jo partijai paimti nepavyko. 2008 m. rudenį rinkimuose Seimo nario mandato siekęs Visagino – Zarasų vienmandatėje rinkimų apygardoje jis pralaimėjo, net ir mėginęs eskaluoti Ignalinos atominės elektrinės uždarymo klausimą. Dėl to jis galėjo kaltinti vėlgi – tik save.
Juo labiau, kad prieš tai A. Paleckis sugebėjo susirieti su oficialiai „Fronto“ rinkimų štabo vadovu buvusiu rinkimų technologijų specialistu Audriumi Butkevičiumi. Esą būta „neatitikimų partijos ideologijai, įgaliojimų viršijimo vedant nesankcionuotas ir užkulisines derybas su kitomis politinėmis jėgomis bei nepatenkinamas darbas rinkimų štabo vadovo pareigose“.
A. Butkevičius išjuokė komunistinės ideologijos lozungus, kurie neturi nieko bendra su šiandieniniu gyvenimu. Galiausiai ėmė bruzdėti ir „Fronto“ partiečiai – esą partija tebuvo projektas, skirtas kovos su „Leo LT“ imitacija. Galiausiai subyrėjo ir pats „Frontas“.
Ir nors A. Paleckis dar mėgino gaivinti lavoną, įkurdamas „Socialistinį liaudies frontą“, iš pastarojo pats turėjo trauktis, o partija buvo reaorganizuota į asociaciją.
Prisiplakė prie Kremliaus propagandistų
Dar kurį laiką galėjo atrodyti, kad A. Paleckis tebesireiškia „Socialistinio liaudies fronto“ vardu, dėmesį turėjo atkreipti kitkas. Pats A. Paleckis nevengė kelionių, nors nuo 2012-ųjų neturėjo nuolatinių pajamų ir „vertėsi iš vertimų bei kitos veiklos“.
Specialiųjų tarnybų dėmesį turėjo ypač atkreipti ir kita A. Paleckio veikla – jo priklausymas organizacijai „Pasaulis be nacizmo“. Šios su V. Putinu siejamo oligarcho Boriso Spiegelio įkurtos organizacijos prezidiume A. Paleckis posėdžiavo kartu su žinomu Kremliaus propagandistu Modestu Kolerovu, prorusiškos Estijoje veikiančios organizacijos „Naktinė sargyba“ aktyvistu Dmitrijumi Linteriu, 2007-aisiais Estijos teisėsaugos suimtu įtariant riaušių organizavimu.
Pats B. Spiegelis 2011-ųjų sausį buvo patekęs į žiniasklaidos akiratį, kai jį viešbutyje apiplėšė: simboliška, kad vagišiai pasisavino 280 tūkst. dolerių grynaisiais – kam buvo skirti šie pinigai, iki šiol nežinoma.
Tačiau B. Spiegelio organizacija sulaukė Baltijos šalių specialiųjų tarnybų dėmesio, kaip Kremliaus propagandą platinusi kontora. Ir visa tai vyko gerokai prieš 2014-ųjų įvykius Ukrainoje, kai po Maidano protestų Rusija okupavo Krymą, sukėlė karą Donbase, o pasaulyje imta kalbėti apie Rusijos remiamų veikėjų ir organizacijų šešėlinę veiklą.
Pats A. Paleckis išdidžiai ir nesislapstydamas demonstravo savo naujuosius draugus. 2009 rugsėjį Vilniuje buvo surengta „tarptautinė istorikų konferencija“ bei paskelbta apie siekius Lietuvoje steigti Maskvoje įsikūrusio centro 'Kremliaus strategija' atstovybę.
Centras „Kremliaus strategija“ įkurtas teikti paslaugas diegiant valstybines ekonomines programas, nacionalinius projektus bei „įgyvendinant Rusijos prezidento ir vyriausybės nutarimus šioje srityje“.
Tad neatsitiktinai Vilniuje buvo suteikta tribūna Kremliaus ideologams – šiemet Suomijoje už šmeižtą ir persekiojimą nuteistas prorusiškas Helsinkio universiteto sociologas Johanas Backmanas, kuris Estijoje paskelbtas nepageidaujamu asmeniu, ir istorinių tyrimų fondo „Istorinė atmintis“ vadovas Aleksandras Diukovas. Pastarajam vėliau uždrausta atvykti į Lietuvą dėl nuolatinių įstatymų pažeidimų – istorijos iškraipymų, o pačiam A. Paleckiui uždrausta atvykti į Estiją.
Bet ir tai jo nesustabdė – 2012-ųjų gruodį A. Paleckis vyko į Latviją, Daugpilio miestą, kur dalyvavo naujai steigtos partijos „Garbė ir tvarka“ steigiamajame suvažiavime.
Ten jis buvo ne vienas – kartu lankėsi ir dabartinis Seimo narys, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko pavaduotojas Tomas Tomilinas. Šių dviejų politikų pasirodymas – ne atsitiktinis. Dar prieš tai, 2012-ųjų kovą T. Tomilinas ir Daugpilio organizacijos „Kislorod“ lyderis Nikolajus Charlamovas organizavo protesto žygį per Lietuvą, diskusiją Seime.
Tuomet didesnio dėmesio nesulaukęs gandrų iškamšomis apsirengusių protestuotojų mitingas prie Seimo buvo įdomus ir todėl, kad, be N. Charlamovo, protestavo ir tuometinis Daugpilio liaudies patriotinio jaunimo sąjungos vadovas Jurijus Zaicevas. Abu jie – Latvijoje nesėkme pasibaigusio referendumo dėl dvikalbystės įteisinimo agitatoriai.
Viena šio referendumo iniciatorių – latvė europarlamentarė Tatjana Ždanok, kuri Vilniuje Baltijos tėvynainių organizacijos surengtoje diskusijoje klausėsi skundų apie tariamus rusakalbių teisių pažeidimus. Pastaroji organizacija kaunasi už rusų kultūrines autonomijas Europoje ir yra gausiai remiama iš Rusijos prezidento įkurto Tėvynainių paramos fondo. Pastarasis vadinamas vienu iš Rusijos minkštosios galios įrankiu. Galiausiai partija „Garbė ir taika“ taip ir nebuvo registruota.
Lemtinga Sausio 13-oji
Be ryšių su Rusijos įtakos organizacijomis į Lietuvos žvalgybos akiratį dėl savo veiklos patekęs A. Paleckis jau nuo 2011-ųjų turėjo rimtesnių nemalonumų. Tais metais Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje buvo baigtas ikiteisminis tyrimas dėl 1991 sausio 13-ąją SSRS įvykdytos agresijos prieš Lietuvą ir A. Paleckio pasisakymų kad tada „savi šaudė į savus“. Tokiu pasisakymu apie Sausio įvykius nuteistas A. Paleckis šokiravo savo tėvą ir brolį.
„Man gėda dėl brolio kliedesių. Atsiprašau visų Sausio 13-osios aukų artimųjų“, – taip brolio pasisakymus įvertino garsus žurnalistas Rimvydas Paleckis. Jis priminė pats rengęs reportažus apie įvykius prie bokšto, vėliau – prie Aukščiausiosios Tarybos.
„Tas nesąmones, kurias pastarosiomis dienomis kalba Algirdas Paleckis, pirmieji, netrukus po tos kruvinos nakties, pradėjo skleisti perversmininkai: sovietų kariškiai, Juozas Jarmalavičius, kiti kolaborantai“, – teigė R. Paleckis. Vietoje to jo broliui paramą išsakė retai prabylantis kariškis.
Vienas iš kaltinamųjų Sausio 13-osios byloje, tuo metu sovietų karinei įgulai Vilniuje vadovavęs generolas Viktoras Uschopčikas toliau plėtojo sąmokslo teoriją, esą per Sausio 13-ąją lavonai prie televizijos buvo suvežti iš visos Lietuvos, o nuo stogų šaudė „Sąjūdžio snaiperiai“. Nuo Lietuvos teisėsaugos besislapstantis V. Uschopčikas 2012 m. pasveikino išteisinamąjį nuosprendį, o „Paleckio bylą“ vadino lakmuso popierėliu.
„Man palengvėjo po nuosprendžio Paleckiui, kuris atskleidė tiesą“, – aiškino V. Uschopčikas, pagyręs lietuvių politiką.
Neatsitiktinai dabar A. Paleckio byloje dėl šnipinėjimo minimi ir Sausio 13-osios įvykiai bei sparčiai į priekį judanti byla dešimtims kaltinamųjų – šis procesas domina ir erzina Kremlių, mat nuteisti už kaltinimus žmogiškumui kaltinamieji įstatytų Kremlių į dar nepatogesnę padėtį.
Beje, dėl savo pasisakymų A. Paleckis vis dėlto sulaukė bausmės – 10,4 tūkst. litų baudos, kurią paskyrė galutinį ir neskundžiamą nuosprendį paskelbęs Aukščiausiasis teismas. Be to, prezidentė iš A. Paleckio atėmė valstybinį apdovanojimą – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių, kuriuo A. Paleckis buvo apdovanotas 2004 metais Artūro Paulausko dekretu.
Net ir tai nesustabdė A. Paleckio nuo abejotinos veiklos. 2013 metų vasarį jis sekė senelio pėdomis ir keliavo į Maskvą, kur „Pasaulis be nacizmo“ kvietimu buvo pristatytas, kaip „Lietuvos komunistas“ iš „Socialistinio liaudies fronto“.
2016 metų pradžioje A. Paleckį į socdemų gretas „sustiprinti kairįjį sparną“ ėmė kviesti buvusi Ūkio ministrė Birutė Vėsaitė, tačiau tam pasipriešino tuometinė socdemų vadovybė.
„Tikrai niekada nepritarčiau ir tikrai to niekada nebus“, – teigė tuometinis premjeras ir Socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius.
Vis dėlto, nepaisant viso savo šleifo, A. Paleckis tų pačių metų rudenį vos nepateko į Seimą, kai Naujosios Vilnios apygardoje tik antrame rinkimų ture pralaimėjo konservatorei Monikai Navickienei. Tiesa, prieš rinkimus Vyriausioji rinkimų komisija pažymėjo, kad A. Paleckis papirkinėjo rinkėjus – Naujojoje Vilnioje iškabintuose kvietė į esą nemokamas konsultacijas.
Tiesa, pažeidimas esą nebuvo šiurkštus, todėl VRK nematė reikalo neleisti kandidatui dalyvauti rinkimuose. Vis dėlto būtent tada susidomėta, iš ko gi gyvena A. Paleckis, kaip ir kodėl augo jo turtas ir kaip jam pavyko sulaukti dosnių paramos sumų.